Žolyno gatvėje prie pat miško esančio pastato, pažymėto 47 numeriu, kieme žaidžia vaikai, o viduje stoviniuoja ar sėdi tėčiai ir mamos, laukdami susitikimų su specialistais. Pirmiausia užsukame į šių namų direktorės Renatos Rimdžiuvienės kabinetą. Telefono skambučiai jos kabinete netyla, tačiau direktorė randa laiko pokalbiui.
Iš jos išgirstame, kad vaikų dienos centras pradėjo kurtis 2016 metais, kad jis yra Vilniaus kūdikių namų padalinys, teikiantis vaikams iki 7 metų dienos socialinės globos paslaugas. Steigti šį centrą paskatino prasidėjusi globos namų pertvarka, kai buvo nuspręsta, kad į kūdikių namus gali patekti tik vaikai, turintys tam tikras diagnozes. Todėl kai kurių čia teikiamų paslaugų mažėja, o kitos paslaugos plečiamos. Tėvams, auginantiems neįgalius vaikus, labai reikalinga vaikų dienos socialinės globos paslauga.
Daugiau paslaugų
Vaikų dienos centro teikiamas paslaugas sudaro dienos priežiūra, specialistų darbas ir konsultacijos. Tėveliai gali pasirinkti, ar su vaiku atvykti tik pas specialistus ir gauti konsultacijas iki 3 val. per dieną, ar savo vaiką centro darbuotojų ir specialistų globai patikėti visi dienai. Kiekvienas atvykęs yra įvertinamas specialistų komandos, vaikui sudaroma individuali programa, jo gebėjimus įvertina kineziterapeutas, ergoterapeutas, psichologas, logopedas, spec. pedagogas. Su vaiku centre dirba užimtumo specialistai, kiekvienas vaikas gauna masažuotojo paslaugas.
Kai vaikas atvežamas tik pusei dienos, kasdien su juo dirba bent du specialistai, paskui jis vyksta į kitą ugdymo įstaigą. Jei centre būna visą dieną, jis čia ir ugdomas, ir prižiūrimas, ir gauna specialistų pagalbą.
Dienos centre yra 40 vaikų, rikiuojasi eilutė laukiančių, bet šioje įstaigoje yra ir be tėvų globos likusių įvairių negalių turinčių vaikučių, kurių tėvams apribota tėvų valdžia. Sutrikusio vystymosi kūdikių namuose šie vaikai gyvena tol, kol būna įvaikinami. Sutrikusio vystymosi kūdikių namuose 20 metų dirbanti R. Rimdžiuvienė pasakoja tik kartą sutikusi lietuvių šeimą, kuri įsivaikino vaisiaus alkoholinį sindromą turintį vaikutį. Vaikų, turinčių negalią, mūsų žmonės nėra linkę įsivaikinti, tad tai daro užsieniečiai.
Ši įstaiga teikia ir atokvėpio paslaugą. Direktorė pasakoja, kad iš pradžių įkurtos keturios vietos, kur tėvai ilgesniam laikui gali palikti savo neįgalius vaikus. Numatoma įkurti daugiau tokių vietų, nes poreikis didėja. Atokvėpiui skirtą laiką tėvai gali išskaidyti taip, kaip jiems patogu.
Dar viena paslauga, kurią teikia ši įstaiga – vaikų raidos sutrikimų ankstyvoji reabilitacija. Gavę siuntimą iš šeimos gydytojo, tėvai savo negalią turinčiam vaikui gauna 20 arba 40 procedūrų.
Direktorė sako, kad iš pradžių buvo neaišku, kaip reikės aprėpti tokias skirtingas sritis, bet dabar viską suderinti pavyksta daug lengviau. Vilniaus miesto savivaldybės taryba patvirtino naujus Kūdikių namų nuostatus ir ketinimą plėsti paslaugas bei teikti jas įvairių negalių turintiems vaikams ir jaunuoliams iki 18 metų, tad dienos centrą lankantys vaikai po pamokų laiką galės leisti centre.
Dar viena nauja paslauga, kurią teiks šie geri namai – tai psichologo ar kita pagalba krizėje atsidūrusioms besilaukiančioms moterims ir šeimoms.
Vaikas turi pasitikėti specialistu
Jaukiame kambaryje sutinkame užimtumo specialistę Lilę Jaziukevič. Sutrikusio vystymosi kūdikių namuose užimtumo specialistė dirba jau 24 metai. Prasidėjus pertvarkai ji perėjo dirbti į dienos centrą. Lilė dirba su aštuoniais vaikais. Specialistė džiaugiasi, kad vaikai, kurie, atėję į centrą, netardavo nė žodžio, dabar jau kalba. „Žinoma, čia ne mano vienos, o visos mūsų komandos nuopelnas“, – sako ji.
Lilė šiltai pasakoja apie berniuką Juliuką (vaikų vardai pakeisti), kuris, atėjęs į dienos centrą, nekalbėjo, pats nevalgė. „Pratinomės po truputį valgyti savarankiškai, tekdavo tiesti vaiko rankytę prie šaukšto, prie šakutės, – pasakoja specialistė. – Labai didelę pažangą padarė Jonukas: atėjęs į dienos centrą trejų metukų elgėsi kaip laukinukas, sėdėdavo po stalu, mušėsi, spjaudėsi. Bet mes parodėme, kad nebijome jo išdaigų, pamažu pratinome prie tvarkos. Dabar šis berniukas – puikus mūsų pagalbininkas. Jis ir daržoves prižiūri, ir dulkes nuvalo, ir mažesniems paduoda maisto, padeda apsirengti.“
Užimtumo specialistė sako, kad visi vaikai, net jei jų negalios panašios, be galo skirtingi, ir sunkiausia jos užduotis – prie kiekvieno vaiko prisitaikyti, atrasti, kaip jį sudominti, sužadinti norą išmokti būti savarankiškam. „Kartais tenka drauge su jais lįsti po stalu ar gultis ant žemės, bet tuomet vaikai pradeda labiau pasitikėti“, – tikina Lilė.
Svarbiausia – savarankiškumas
Kitame kabinete sutiktos ergoterapeutės Gražvilė Kanclerytė ir Viktorija Staniulytė sako, kad sudėtinga apibūdinti įvairias veiklas, kurias jos atlieka su vaikais, kad šie taptų nors kiek savarankiški: „Kodėl su vaikais dėliojame dėliones? Dėliodami mokome tam tikrų įgūdžių. Veikla, kurią atlieka vaikas, turi jam patikti, turi jį sudominti, ir dėl to dėlionės tokios svarbios. Norime vaiką išmokyti kokio nors įgūdžio, kad ir užsisegti sagas. Paaiškinti vaikui, kaip tai padaryti, nėra paprasta, jam sunku imti smulkius daiktus smiliumi ir nykščiu, o dėliojant dėliones vystosi smulkioji motorika.“
Viktorija pasakoja apie berniuką, kuris atėjęs į centrą nekalbėjo. Jis ir dabar kalba savita kalba, tačiau išmoko bendrauti. „Mes dabar suprantame, ką jis nori pasakyti, jis komunikuoja su mumis“, – sako specialistė.
Ergoterapeutės glaudžiai bendradarbiauja su vaikų tėvais, parengia jiems rekomendacijas, kaip dirbti su vaikais namuose. „Mums svarbu, kad vaikai komunikuotų ne tik pas mus, bet ir namuose, kitoje aplinkoje. Labai svarbu, kiek vaikas supranta, kas jam sakoma. Gali būti, kad jis ir nekalbės, tačiau neretai vaikai pradeda kalbėti vėliau“, – aiškina Viktorija. Ji sako, kad svarbiausia – vaiko savarankiškumas, kad išmoktų apsitarnauti pats, nes tai, kas mums įprasta, tokiems vaikams sunkiai įkandama.
Pradedame žaidimais, baigiame pratimais
Kineziterapeutė Beata Tviragaitė pasakoja, kad sunkiausia būna vaikus prisipratinti, pasiekti, kad jie jaustųsi saugūs, pasitikėtų kineziterapeutu. Būna, vaikas užsispiria ir nenori bendrauti, tada kineziterapeutė stengiasi sukurti jam kuo patrauklesnę aplinką, nors tai padaryti irgi ne iš karto pavyksta. „Leidžiu jam pasirinkti žaisliukus, pačiam žaisti, o per žaidimą pradedame sportuoti.“
Beata pasakoja apie mergaitę, kuriai buvo paskirta 20 procedūrų, bet bent jau 15 kartų mergaitė tik sėdėjo ir verkė. Jai buvo pusantrų metukų, bet mergaitė net neropojo, jos raumenų tonusas buvo labai menkas. Ilgą laiką ji jautėsi labai nesaugiai. „Bandydavau žaisti kartu su ja ir jos mama. Stengdavausi parodyti, kad mes abi ją mylime, kad ji pradėtų manimi pasitikėti. Vėliau pradėjome žaisti dviese, o dar po kurio laiko – ir sportuoti. Trejų metų mergytė pradėjo ropoti, o netrukus ir savarankiškai vaikščioti“, – džiaugiasi Beata.
Kineziterapeutė sako, kad jos darbe būtinas kūrybingumas. „Visada norėjau dirbti su vaikais, – sako Beata, – o neįgalius vaikus pasirinkau, nes jiems labiausiai reikia mano pagalbos.“
Kai atsisveikinu ir išeinu į pavasario žalumos budinamą Žolyno gatvę, nepalieka geras ir šiltas jausmas. „Šeimos slėnyje“ radau daug meilės, supratimo, daug noro padėti vaikučiams, turintiems sunkumų. Padėti, o ne gailėti.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė
Johanas Sebastianas Bachas
Liudvikas van Bethovenas
Volfgangas Amadėjus Mocartas
