REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šiandien katalikiškas pasaulis švenčia Verbų sekmadienį. Ši diena simbolizuoja Jėzaus Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Taip pat primena kiekvienam iš mūsų, kad iki Velykų liko savaitė.

Šiandien katalikiškas pasaulis švenčia Verbų sekmadienį. Ši diena simbolizuoja Jėzaus Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Taip pat primena kiekvienam iš mūsų, kad iki Velykų liko savaitė.

REKLAMA

Profesorius etnologas Libertas Klimka sako, kad kiekviena tauta skirtingai interpretuoja šią šventę, todėl atsiranda vis įvairių papročių ir tradicijų.

Eidavo į bažnyčią

L. Klimka pasakojo, kad mūsų senoliai, kaip ir per tradicinį sekmadienį, nedirbdavo, lankydavosi bažnyčioje: „Žmonės tik aplink namus sukinėdavosi, jokių didesnių darbų nedarydavo. Juolab, kad Verbų sekmadienis - kol nuvažiuoji į bažnyčią, kol sugrįžti iš jos, gerokai laiko praeidavo.“

Šią dieną žmonės keldavosi anksti. Ne tik dėl to, kad laukdavo tolimas kelias į bažnyčią. Žmonės tikėjo, kad negalima ilgai miegoti šią dieną, kitaip visus metus nesiseks. Į bažnyčią žmonės skubėdavo nešini verba – pavasario simboliu.

REKLAMA
REKLAMA

Rinkdavosi kadagio šakelę

Etnologas papasakojo, kokias verbas anksčiau rinkdavosi lietuviai. „Verba gali būti augalo kažkokia šakelė dažniausiai, dažniausiai tai yra amžinai žaliuojantis kadagys. Arba kaip dzūkai vadina jį – ėgliu,“ – pasakojo L. Klimka.

REKLAMA

Kadagio šakelę žmonės rinkdavosi dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, dėl malonaus smilkstančio kadagio kvapo. „Ir antra, ta žaisminga papročio dalis, kai su verba žadinami vaikai, kad nebūtų miegaliai, o miklūs, energingi, sveiki ir nesergantys,“ – aiškina etnologas.

Taip pat mūsų senoliai rinkdavosi ir sužaliavusią berželio ar gluosnio šakelę, jau pasipuošusią vadinamaisiais kačiukais. Tokias šakeles, kaip sakė L. Klimka, lietuviai surišdavo raudonu vilnoniu siūlu ar papuošdavo dirbtinėmis gėlėmis, kartais popierinėmis. Jeigu tuo metu pavasaris būdavo atėjęs anksčiau, rinkdavosi gėles.

REKLAMA
REKLAMA

Apsauga nuo žaibo

Pagal senuosius tikėjimus, kadagys atbaido nuo piktųjų dvasių ar ligų nešėjų. Sekmadienio rytą su pašventinta kadagio šakele žmonės skubėdavo į namus ir žadindavo vaikus. Profesorius paminėjo, kad kartais nuo verbos „nukentėdavo“ ir vyresnio amžiaus žmonės, jiems, kaip ir vaikams, linkėdavo sveikatos.

Pašventinta kadagio šakelė buvo naudojama ne tik šiam ritualui. „Pirmiausia, buvo manoma, kad tai apsauga nuo griaustinio. Kažkada žaibas, trenkęs į namą, būdavo didelė nelaimė, nes kaime nebūdavo žaibolaidžių.

Todėl verbą už šventųjų paveikslų užkišdavo ar gerojoj kertėj padėdavo ant lentynėlės. Ją smilkydavo užėjus audros debesiui arba ligai užsukus į namus. Net prie mirštančio buvo pasmilkoma. Kartais pastogėj, prie grebėsto, užkišdavo sudžiūvusią verbą ir ten ji saugodavo tarsi nuo žaibo įtrenkimo,“ – pasakojo L. Klimka.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ypatingos Vilniaus verbos

Profesorius išskyrė Vilniaus krašto verbas: „Vilnietiškos verbos yra unikalus tautodailės reiškinys, kurio kituose kraštuose nebuvo. Kasmet atsiranda vis įdomesnių, ir įvairesnių verbų. Šių verbų atsiradimo užuomazgų reikia ieškoti miesto tradicijose.

Iškilmingų velykinių procesijų dalyviai nešdavosi vadinamąsias „palmas“ – tai žaliai nudažyti karpiniai. Jie primindavo įžengiančio Jeruzalėn Kristaus sveikinimą, mojuojant palmės šakelėmis ir taip pritariant jo skelbiamam mokymui.

Per šv. Kazimiero, Lietuvos dangiškojo globėjo, pagerbimo procesijas būdavo nešamos popierinės lelijos – karalaičio simbolis. Ilgainiui procesijų palmas ir lelijas imta gražinti karpinių kaspinėliais. Taip susidėstė tipiška vilnietiškos verbos forma.“

REKLAMA

Kaip pasakojo L. Klimka, šios spalvotos verbos su įvairiais ornamentais yra Vilniaus tradicija. Likusioje Lietuvos dalyje – kadagio šakeles, kartais su gluosnio šakelėmis, blindės ar berželio.

Kada reikia keisti verbą?

Tai klausimas, į kurį greičiausiai mažai kas turi atsakymą. Profesorius sako, kad beveik visoje Lietuvoje buvo manoma, kad kiekvienais metais reikia keisti verbą. Tačiau yra ir tokių papročių, kurie sako, kad to nebūtina daryti, ypač jei verba yra ne senesnė nei 3 metai. Pasirodo, tokia verba puikiai tinka smilkymui.

„Daugumoje atvejų, reikia keisti verbą kiekvienais metais. Kodėl? Juk kiekvienais metais gamta atgimsta. Mes gyvename kartu su gamtos ciklu, sodiname darže augalus, stebėdami jį ir t. t. Todėl mes kiekvienais metais tą gamtos žadinimo simbolį ir turime pašventinti,“ – pasakoja etnologas.

Žmonės verbas degindavo. Jų pelenus barstydavo laukuose, ant pasėlių, nes tikėjo, kad tai padės apsisaugoti nuo kenkėjų, o ledų kruša neišmuš laukų. Taip pat tai buvo apsauga nuo pikto.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų