REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Praeitų metų liepos mėnesį Audra Bastytė-Ignatavičė prisimena su skausmu. Būtent tą dieną netikėtai užgeso jos vyro gyvybė. Nutarusi savo vyro organus paaukoti donorystei, moteris sužavėjo šimtus lietuvių.

Praeitų metų liepos mėnesį Audra Bastytė-Ignatavičė prisimena su skausmu. Būtent tą dieną netikėtai užgeso jos vyro gyvybė. Nutarusi savo vyro organus paaukoti donorystei, moteris sužavėjo šimtus lietuvių.

REKLAMA

Paaukodama savo mylimo vyro organus, moteris išgelbėjo šešių žmonių gyvybę. Tokios organų ir audinių transplantacijos Lietuvoje šiuo metu laukia dar 370, daugiausia – 164 pacientai laukia inksto donoro.

Į šį laukiančiųjų sąrašą patenka ir vilnietė Justina (28), kuriai jau du kartus buvo persodintas inkstas, bet, deja, jis tinkamai neprigijo. Dabar jauna mergina laukia jau trečiosios savo transplantacijos.

Komplikacija po anginos

Kaip TV3 studijoje pasakojo pati Justina, jai pirmosios inksto transplantacijos prireikė dėl komplikacijų po anginos.

REKLAMA
REKLAMA

„Mano inkstas visiškai atsisakė. Pirmą kartą man persodino inkstą, kai buvau septyniolikmetė, antrą kartą transplantaciją patyriau būdama 23-ejų, o dabar laukiu jau trečią kartą. Pirmus kartus man labai pasisekė, nes laukiau tik po mėnesį, abu mano donorai buvo po mirties“, – pasakoja pašnekovė.

REKLAMA

Trečiasis laukimas, deja, Justinai ilgiausias. Inksto transplantacijai mergina laukia jau trečią mėnesį:

„Laukimas yra labai sunkus. Atrodo, lauki ir lauki, kol suskambės telefonas, o vos suskambus, bėgi, širdis suvirpa... O pasirodo, kad skambino tik draugė“.

Inksto transplantacija turi šiokį tokį pranašumą prieš kitų organų transplantaciją. Laukiantys naujo inksto, pacientai nuolatos atlieka dializes, kurių metu yra išvalomas kraujas ir tam atliekama pavaduojanti organo funkcija.

Žinoma, tokios procedūros iš tiesų vargina pacientus ir neleidžia jiems gyventi įprasto gyvenimo.

REKLAMA
REKLAMA

Naktimis užmiega su aparatu

Pati Justina šiuo metu yra pasirinkusi savarankišką dializę namuose, eidama miegoti, ji prisijungia tam tikrą aparatą ir jos kraujas yra išvalomas naktimis.

„Kartais net negaliu užmigti, jeigu nejaučiu tam tikro tempimo pilve“, – priduria mergina.

Kaip pasakoja Nacionalinio transplantacijos biuro laikinoji vadovė Rasa Pekarskienė, ir transplantuotas inkstas gali atsisakyti ir nustoti veikti.

„Tai susideda iš daugelio medicininių priežasčių. Gal imuninė sistema suveikia, gal organas tiesiog pavargsta dirbti. Žmonės, kurie gyvena po transplantacijų, geria vaistus, kurie slopina imuninę sistemą tam, kad neatmestų organo“, – sako ji.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Įkvėpė šimtus lietuvių

Būtent po „Lietuvos garbės“ apdovanojimų, kai buvo parodyta ši jautri Audros Bastytės-Ignatavičės istorija, donoro kortelę įsigijo daugiau nei du šimtai lietuvių. Pati R. Pekarskienė patikina, kad tokios unikalios istorijos, pasirodančios žiniasklaidoje, iš tiesų prisideda prie donorystės augimo:

„Tokios istorijos sujaudina žmonės, kad ir kiek kartų bežiūrėtum tokį siužetą, negali tai nejaudinti. Dažnai kalbame, kad žmonės pikti ir pavydūs, bet visi apibūdinimai paneigiami tokių žingsnių. Po gražių istorijų žmonės susimąsto, o ką aš galvoju apie organų donorystę“.

Visuomenėje netrūksta mitų

Tiesa, donorystė išlieka vis dar tokia tema, kuri yra apipinta įvairiausiais mitais. R. Pekarskienė sutinka, kad visuomenėje vyrauja vis dar tie patys pagrindiniai mitai, kurie nesikeičia daugelį metų.

REKLAMA

„Vienas iš tokių yra, kad jeigu pasirašysiu donoro kortelę, manęs už kampo palauks ir nudaigos. Tokiems skeptikams aš visada parodau savo donoro kortelę, esu sveika, gyva ir džiaugiuosi gyvenimų jau daug metų“, – patikina pašnekovė.

Moteris priduria, kad per pastaruosius du dešimtmečius pasitaikė vos keli atvejai mirčių, kai žmonės turėjo donoro kortelę ir galėjo tapti donorais.

„Dar vienas mitas, kuris populiarus žmonių tarpe – jeigu pasirašysiu kortelę, tai gydytojai manęs negydys. Tokį mitą taip pat lengva paneigti, nes tokie duomenys yra konfidencialūs, niekas to nežino. Tai patikrinama yra tik po žmogaus mirties“, – sako R. Pekarskienė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų