Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio
2019.03.02 11:00
Nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos finalo metu Ernesta Mikėnaitė (antroji iš kairės) ir Edita Daugėlaitė (antroji iš dešinės) nusifotografavo su muzikantu Jurgiu Didžiuliu ir Neįgaliųjų reikalų departamento direktore Asta Kandratavičiene. (nuotr. asm. archyvo)

Nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos finalo metu Ernesta Mikėnaitė (antroji iš kairės) ir Edita Daugėlaitė (antroji iš dešinės) nusifotografavo su muzikantu Jurgiu Didžiuliu ir Neįgaliųjų reikalų departamento direktore Asta Kandratavičiene. (nuotr. asm. archyvo)

Edita Daugėlaitė ir Ernesta Mikėnaitė – šiųmetės socialinės akcijos „Draugystė veža!“ dalyvės. Merginos ne šiaip susibūrė draugėn – jos kartu gyvena Kauno „Arkos“ bendruomenėje, besikuriančiuose bendro gyvenimo namuose. Šiais metais juodviem pavyko įveikti daug kitų akcijos dalyvių ir tapti viena iš trijų komandų, kurios keliaus į Izraelį stebėti „Eurovizijos“ konkurso finalininkų pasirodymų.

„Esame labai dėkingos mus palaikiusiems, visiems, kurie skyrė mums savo balsus. Mudvi labai stengėmės, kad galėtume keliauti į Izraelį. Kreipėmės į „Arkos“ bendruomenę ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, Edita pati sukūrė filmuką, kur taip pat skatino balsuoti. Labai norėjome laimėti, todėl mums ir pavyko“, – šypsosi Ernesta.

Mintis dalyvauti akcijoje „Draugystė veža!“ kilo Ernestai. „Esame draugės, gyvename kartu. Pamaniau, kad ši patirtis dar labiau sustiprintų mūsų draugystę. Paklausiau Editos, ar ji norėtų dalyvauti, ji mielai sutiko. Užpildėme anketą, ir taip prasidėjo mūsų kelias su „Draugystė veža!“, – pasakoja mergina ir priduria, kad akcijoje pernai taip pat dalyvavo viena pora iš „Arkos“ bendruomenės, bet ji tarp laimėtojų nepateko.

REKLAMA

Bendros pramogos stiprina draugystę

Dalyvavimas projekte didelį įspūdį paliko abiem merginoms. Visos penkiolika dalyvių porų buvo paskirstytos po tris ir keliavo po skirtingas Lietuvos vietas. Edita su Ernesta vyko į Biržus. Per dvi dienas kartu su kitomis dviem poromis jos aplankė daug įdomių vietų, apie judviejų porą sukurtas filmukas, kurį galėjo pažiūrėti visi už akcijos dalyvius balsuojantys žmonės.

Apsilankymas Biržuose ypač patiko Editai. Ją sužavėjo pasiplaukiojimas baseine, todėl merginos, grįžusios į Kauną, išsyk nusipirko abonementą į baseiną, lankysis ten kartą ar du per savaitę. Edita Biržuose taip pat ryžosi užkopti į apžvalgos bokštą, nors Ernesta lipti taip aukštai nesiryžo. Abiem merginoms labai patiko senovinių automobilių paradas.

Laimėta kelionė į užsienį Editai bus pirmoji. Iki akcijos ji lankėsi tik „Betzatos“ bendruomenėje Vilniuje ir Marijampolėje, kur buvo švenčiamas šiame mieste įsikūrusio vienuolyno šimtmetis. Edita labai nori skristi lėktuvu, pamatyti iš arti „Euroviziją“. „Mūsų draugystė kol kas tarsi kokonas. Reikia, kad ji išsiskleistų, augtų, svarbu ją puoselėti, stiprinti. Bendra kelionė į užsienį daug prisidės prie tvirtesnio mūsų ryšio“, – kalba Ernesta.

REKLAMA

Drauge praleidžia daug laiko

Ernesta pasakoja gyventi į Kauną atvykusi praėjusių metų spalį iš sostinės, kur dirbo ir gyveno „Betzatos“ bendruomenėje kartu su intelekto negalią turinčiais žmonėmis. Kurti gyvenimo namus „Arkos“ bendruomenės vadovus paskatino Editos istorija. Mergina kurį laiką lankėsi šiame dienos centre, bet gyveno pas globėją.

Editos gyvenimo istorija – labai skaudi. Tėvelius ji palaidojo prieš daug metų, o likę gyvi trys broliai seserimi visai nesidomėjo ir nesirūpino. Dešimt metų Editą prižiūrėjo kaimynė, tapusi jos globėja. Vėliau dėl amžiaus ir sveikatos Editą prižiūrėti jai tapo per sunku, ir globėja jos atsisakė. Taip Edita pateko į centrą su laikinąja nakvyne.

Edita sako ten nesijautusi gerai, centre ji leido dienas sėdėdama ir nuobodžiaudama. „Matydami, kokia Edita nelaiminga, „Arkos“ bendruomenės vadovai nusprendė ją apgyvendinti pas save, nors iki tol čia buvo teikiamos tik dienos užimtumo paslaugos. Kadangi turėjau gyvenimo drauge su intelekto negalią turinčiais žmonėmis patirties, „Arkos“ vadovai pakvietė mane į Kauną. Ilgai nedvejojusi sutikau“, – pasakoja Ernesta.

Dabar merginos gyvena greta esančiuose kambariuose. Edita pasigiria, kad ant spintelės su daiktais užklijuotas jos vardas ir nuotrauka – taip ji gali būti tikra, kad kiti jos reikmenimis nesinaudos. Editai labai patinka ir jos kambarys – tokio didelio ir erdvaus ji dar niekada neturėjo.

REKLAMA

Ernesta prisimena, kad Edita iš pradžių buvo labai nedrąsi, atrodė užguita, gyvenimo nuskriausta, ji net negalėjo pasakyti, kokia veikla jai būtų įdomi, nežinojo, kuo norėtų užsiimti: „Editai – trisdešimt treji, tai pati jaunystė, žydėjimas, o jai nieko nesinorėjo daryti. Ją išjudinti, kur nors ištempti buvo nelengva. Bet kaskart, išėjusi iš namų, ji nuoširdžiai džiaugdavosi naujomis patirtimis. Pastebėjau, kad Editai patinka aktyvi veikla, ypač diskotekos. Ji mėgsta muziką, šokti. Mudviem labai patiko ir apsilankymas laipiojimo centre „Miegantys drambliai“.

„Arkos“ bendruomenėje, be dienos užimtumo centro, teikiama trumpalaikės globos arba atokvėpio paslauga, kur galima negalią turintį artimąjį palikti iki penkių dienų. Todėl savaitgaliais su Edita ir Ernesta kartais pasilieka dar trys bičiuliai – taip „Arkos“ bendruomenėje vadinami negalią turintys žmonės. Dirbantys su jais vadinami draugais.

Veikla įvairi

Edita sutinka papasakoti apie savo kasdienį gyvenimą naujuosiuose namuose. Ji kasryt keliasi tuo pačiu metu – apie pusę aštuonių. „Tada ilgai kuičiuosi, einu į dušą. Toks mano pasiruošimas dienai“, – aiškina mergina.

Po rytinės higienos procedūrų abi merginos sėda prie pusryčių stalo. Tada apsikabina, palinki viena kitai geros dienos, ir Edita keliauja į „Arkos“ dienos centrą. Čia kartu su bičiuliais ir draugais ji imasi įvairios veiklos. Editai labiausia patinka velti iš vilnos kamuoliukų karolius. Ją šis darbas šildo, ramina. Vis dėlto papuošalų iš vilnos pati Edita nenešioja – jai šie dirbiniai graužia kaklą. Merginai taip pat patinka budėti virtuvėje, ruošti valgį, bet nepatinka darbuotis darže – ji nemėgsta išsipurvinti rankų.

REKLAMA

Po dienos darbų, kai kiti bičiuliai išvažiuoja į namus, merginos vėl susitinka. Kartu dar kurį laiką lieka ir keletas besilankančiųjų „Arkos“ bendruomenėje, kuriuos tėvai pasiima vėliau. Tuomet visi kartu eina pasivaikščioti, ramiai vakaroja kambariuose, žiūri televizorių. Dar kartais visi drauge eina į kiną, Ernesta stengiasi parinkti gražų, prasmingą filmą, suteikiantį gerų emocijų.

Vakarais Ernesta ir Edita kartu rašo laiškus susirašinėjimo draugei, savanorei iš Vilniaus. Tie laiškai – tikri, parašyti ranka ant popieriaus. „Rašymas užtrunka maždaug valandą. Edita pažįsta raides, bet rašyti nemoka. Tenka tekstą aptarti, tada diktuoti paraidžiui. Po to Edita draugei dar ką nors nupiešia. Susirašinėjimo draugė atrašo, laiškus skaitome kartu, tai Editai suteikia daug džiaugsmo“, – pasakoja Ernesta.

Septintą vakaro merginos sėdasi prie vakarienės stalo. Prieš miegą, apie devintą valandą, abi sukalba maldelę, pagieda, padėkoja Dievui už suteiktas gėrybes. Apie dešimtą valandą prasideda ramybės laikas. „Darbuotojai tokiu metu išeina namo, o mudvi liekame kartu. Todėl toks gyvenimas sukuria tikrų namų įspūdį. Namai čia mums abiem, nes ir aš kitų neturiu“, – pasakoja Ernesta.

Vis dėlto mergina sako po kelių mėnesių nuolatinio buvimo su globotine pajutusi, kad poilsio, asmeninio gyvenimo jai trūksta. Todėl nuo sausio mėnesio iš „Betzatos“ bendruomenės į Kauno „Arką“ atvyko dar viena mergina Urtė. Dabar juodvi gali pakeisti viena kitą, pailsėti, skirti laiko sau.

REKLAMA

Svajonė – didesni bendri namai

Ernesta pasidžiaugia, kad judviejų su Edita gyvenimas kartu paskatino „Arkos“ bendruomenės vadovus ieškoti naujų namų, kur galėtų apsigyventi iki šešių proto negalią turinčių žmonių. Kartu su jais įsikurtų ir trys darbuotojai. „Mudvi su Edita puikiai suprantame viena kitą, mums gera kartu, bet galėtume į savo erdvę priimti ir dar vieną žmogų. Kiekvienas darbuotojas taip pat gyventų kartu su dviem proto negalią turinčiais žmonėmis“, – dėsto pašnekovė.

Gaila, bet patalpų, kur galėtų įsikurti tokie bendruomeniniai gyvenimo namai, rasti kol kas nepavyksta: „Kartu su „Arkos“ vadovu Gedu Malinausku lankėmės Kauno vyskupijoje, ten sulaukėme pasiūlymo kurtis tame pačiame name, kur jau veikia kitos organizacijos. Toks pasiūlymas mums netiko – norėtume erdvės, kuri būti skirta tik mums. Jei rastume tinkamą būstą, galėtume rinktis ir išperkamąją būsto nuomą, mokėti kas mėnesį tam tikrą sumą, kol išsimokėtume ir patalpos liktų mums.“

Pašnekovė pasidžiaugia, kad vis dar atsiranda geranoriškų žmonių, kurie aukoja negalią turintiems žmonėms. Štai vienas rėmėjas pažadėjo už patalpų nuomą mokėti po 200 eurų kas mėnesį. „Tikiu, kad anksčiau ar vėliau mūsų svajonė išsipildys, pavyks įsikurti savuose namuose, kur savo kasdienybe, patirtimis galės dalytis draugai ir bičiuliai“, – tikisi Ernesta.

REKLAMA

Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė

Ar dalyvautumėte negalią turinčių žmonių protesto renginyje?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Taip, būtinai dalyvaučiau;
Nežinau, priklauso nuo aplinkybių;
Nedalyvaučiau, man tai neaktualu.
BALSUOTI
REZULTATAI
Ar dalyvautumėte negalią turinčių žmonių protesto renginyje?
Taip, būtinai dalyvaučiau;
59,5%
Nežinau, priklauso nuo aplinkybių;
30,9%
Nedalyvaučiau, man tai neaktualu.
9,5%

Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!

Nėra komentarų. Būk pirmas - komentuok!

GAUK NEMOKAMĄ tv3.lt NAUJIENLAIŠKĮ Į SAVO PAŠTO DĖŽUTĘ:
UŽSISAKYTI

Top Video

Didžiūnaitytės žūties tyrimas
DABAR RODOMA
Didžiūnaitytės žūties tyrimas
DABAR RODOMA
Kaip išsirinkti kokybišką medų
DABAR RODOMA
Medikai skaičiuoja aukas
DABAR RODOMA
Tarybiniai karščiai Lietuvoje
DABAR RODOMA
Glostyk Bobiką
DABAR RODOMA
Tragedija Balsio ežere: nuskendo du vaikai
DABAR RODOMA
Braškių katastrofa: nespėja skinti
DABAR RODOMA
Nufilmavo krušą: gabalai kėlė pavojų
DABAR RODOMA
Šalčiūtė apžvelgė kauniečių pamėgtą vietą: čia vykdavo erotikos vakarėliai
DABAR RODOMA
Kraupus radinys Pučkorių parke
REKLAMA
Kūdikių gestų užsiėmimą veda ankstyvojo ugdymo pedagogė, kūdikių gestų kalbos specialistė Gintautė Sinkevičienė (dešinėje). Danutės Jurevičienės nuotr.
Ar yra nors viena mama ar tėtis, kurie, sūpuodami savo verkiantį vaikelį ir negalėdami jo nuraminti, nėra klausę savęs: „Kaip sužinoti, kas jam yra?“ Dar 1880 m. JAV ...
Aistė žinojo, kad kūdikis gali gimti turėdamas Dauno sindromą, bet džiaugėsi nuostabiu laukimu. (nuotr. asm. archyvo)
Kalbėdama trimečio Ariano mama Aistė nepaliauja šypsotis. Moteris pasakoja, kad pozityvumu ir gyvenimo džiaugsmu ji vis dėlto tryško ne visuomet. Sužinojusi, jog kūdikis gali ...
Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos vadovė Audra Česonienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos vadovė Audra Česonienė sako, kad tėvai ne veltui jai davė tokį vardą – gyventi ramiai Audrai nėra lemta. Likimas jai negaili iššūkių, o ji ...
Jubiliejiniame renginyje neapsieita be fejerverkų. Aldonos Milieškienės nuotr.
Daugiau kaip 500 žmonių vienijanti, bendroms veikloms telkianti Ukmergės rajono neįgaliųjų draugija paminėjo savo veiklos 30-metį. Draugijos pirmininkė Zita Kviklienė į šventę ...
Andriaus Lamausko nuotr.
Skaitytojų klausėme, kas labiausiai didina visuomenės informuotumą ir supratimą apie negalią. Apklausoje dalyvavo 166 žmonės. Beveik pusė – 43,9 proc. – dalyvavusiųjų ...
REKLAMA

TELEVIZIJA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų