Madrido susitikime VšĮ „SOPA“ vadovė Jurgita Kuprytė dalijosi patirtimi, kalbėjo apie tai, kaip verslas galėtų labiau prisidėti įdarbinant negalią turinčius žmones. „SOPA“ – Vilniuje veikianti socialinė įdarbinimo agentūra, padedanti įsidarbinti žmonėms, turintiems mažiau galimybių darbo rinkoje – neįgaliesiems, vyresnio amžiaus žmonėms.
J. Kuprytė sutiko pasidalyti įspūdžiais iš susitikimo.
Kuo susitikimas Madride buvo ypatingas?
ES Įvairovės chartijų platformos susitikimuose įvairių Europos šalių atstovai dalijasi įžvalgomis, kaip galima plėtoti įvairovės politiką. Kiekvienas susitikimas skirtas kokiai nors temai, šį kartą daugiausia kalbėta apie neįgaliųjų ir vyresnių žmonių integraciją darbo rinkoje. Antrąją susitikimo dieną aptarėme, kokiais kriterijais galima matuoti įvairovę įmonėse.
Su Madrido susitikimo dalyviais dalijotės patirtimi – ką akcentavote savo pranešime?
Kartu su atstove iš bendrovės „RIMI Lietuva“ susitikimo dalyviams surengėme dirbtuves – organizavome diskusijų grupes, kuriose aptartos negalią turinčių žmonių integravimo į darbo rinką problemos. Prieš tai perskaičiau įvadinį pranešimą, kuriame akcentavau, kad verslas vis dar nepakankamai dėmesio skiria negalią turinčių žmonių įtraukimui į darbo rinką, palyginti su kitų įvairovės grupių atstovais. Kaip tik tai buvo akcentuota ką tik pasibaigusiame Pasaulio ekonomikos forume, kuriame kalbėta apie neįgaliųjų integraciją ir įvairovės politiką. Susitikimo dalyviams pristatėme „RIMI Lietuva“ patirtį įdarbinant negalią turinčius žmones, kalbėjome apie tai, kad įmonės galėtų būtų atviresnės tokiems žmonėms, aptarėme, kaip įmonėje reikia pasiruošti įdarbinti tokius žmones, į ką atkreipti dėmesį organizuojant atrankas ir kt.
Buvome sutikti tikrai palankiai. Bendrovė „RIMI Lietuva“ kaip tik daug metų įdarbina klausos negalią turinčius žmones, tad bendrovės atstovė ir pasakojo apie tai, dalijosi personalo valdymo patirtimi, kalbėjo apie konkrečius problemų sprendimus. Žmonėms visada labiau patinka ne teorinės įžvalgos, o praktiniai, apčiuopiami dalykai.
Ką naujo išgirdote susitikime?
Mane pačią šiek tiek nuliūdino, kad skirtingų įmonių įvairovės politikos skiriasi, negalią turintys darbuotojai ne visada pasirenkami kaip prioritetinė grupė. Neretai tokiose stambiose įmonėse kaip „Adidas“, kurios atstovė kaip tik Madride skaitė pranešimą, pasirenka kitus prioritetus – lyčių lygybę, etninę ar amžiaus įvairovę. Gaila, kad įvairovės politikos aspektai tam tikra prasme konkuruoja tarpusavyje, ir kartais neįgaliųjų teisių klausimai lieka nuošalyje. Iš tikrųjų, kalbantis su kai kurių šalių chartijų atstovais, susidarė įspūdis, kad įdarbinti negalių turinčių žmonių nėra jų prioritetas. Žinoma, yra ir tokių šalių, kur pati valstybė daug dėmesio skiria neįgaliųjų įdarbinimo klausimams ir kur sukurta reikalinga infrastruktūra, padedanti į darbo rinką integruoti žmones, turinčius negalią. Tada įmonės pasirenka kitas įvairovės politikos sritis.
Tad gal būtent valstybės dėmesys lemia sėkmingą neįgaliųjų integraciją darbo rinkoje?
Valstybės pagalba yra tikrai svarbi, išsivysčiusiose Vakarų valstybėse įmonės, kuriose dirba negalią turintys žmonės, yra remiamos. Bet labai svarbus ir verslo įsitraukimas. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti Nyderlandus, kur prieš keletą metų buvo planuojama įstatymais nustatyti neįgaliųjų darbo vietų kvotas, bet to neprireikė, nes verslas savanoriškai įsipareigojo iki 2020-ųjų sukurti 100 tūkst. darbo vietų negalią turintiems žmonėms. Šis tikslas Nyderlanduose jau beveik pasiektas. Kadangi chartijos orientuotos į verslo įmones, noriu pabrėžti, kad verslo sektoriaus iniciatyva, lyderystė šiuo atveju labai svarbi. Lietuvoje dažniausiai klausiama, kiek valstybė turėtų investuoti į negalią turinčių žmonių užimtumą, tačiau galėtų būti daugiau verslo sektoriaus iniciatyvos. Verslas turėtų pripažinti, kad negalią turintys žmonės yra neišnaudota niša darbo rinkoje. Be to, pažangus verslas visame pasaulyje siekia prisidėti prie pokyčių mažinant socialinę atskirtį, kodėl to negalėtų būti ir Lietuvoje?
Nyderlandai – puikus pavyzdys Lietuvai. Iš ko dar vertėtų pasimokyti?
Manau, pavyzdys mums yra visa vakarinė Europos pusė, ir nežinau, kodėl mes trisdešimt metų taip nieko ir nepasimokėme. Šiose šalyse išvystyta visa paslaugų infrastruktūra, reikalinga negalią turintiems žmonėms. Pas mus tokių paslaugų tragiškai trūksta, ypač žmonėms, turintiems sunkesnę negalią. Netgi tos pačios darbo vietų kvotos, įteisintos daugelyje Europos šalių, taip pat yra didelė pagalba turintiems negalią – net jeigu darbdaviai jų ir nepaiso, moka mokestį, o surinktos lėšos investuojamos sprendžiant neįgaliųjų problemas.
Pas mus apie kvotas tik kalbama, bet realaus rezultato nėra.
Kiek girdėjau, dabar apsispręsta rekomenduoti kvotas valstybinėms įstaigoms. Skamba keistai, nes valstybinės įstaigos ir be rekomendacijų galėtų prisiimti atsakomybę ir įdarbinti neįgaliuosius. Negalią turintys Lietuvos žmonės patiria vieną didžiausių atskirčių, o jų skurdo lygis yra beveik dvigubai didesnis negu žmonių, neturinčių negalios. Todėl valstybė galėtų imtis lyderystės ir parodyti pavyzdį įdarbindama šiuos žmones. Tai, žinoma, nėra taip paprasta, kyla kvalifikacijos ir kitokie klausimai, kuriuos taip pat reikia spręsti.
Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje lyderystės niekas taip ir nesiima, išskyrus nevyriausybines organizacijas ir vieną kitą verslo iniciatyvą, pavyzdžiui, „RIMI Lietuva“, „Pirmas blynas“.
Lietuvoje yra įmonių, kurios tiesiog įdarbina neįgaliuosius ir tuo nesigiria. Pati žinau tokių, kuriose dirba neįgalieji, bet vadovai per daug nesireklamuoja. Ir Lietuvoje pasirašant Įvairovės chartiją vienos įmonės vadovas sakė, jog jam gėda, kad reikia pasirašinėti tokią chartiją, nes įvairovė turėtų būti įmonės vidinės kultūros dalis. Galiu paminėti ir restoraną „Pirmas blynas“, kuriam „SOPA“ surado darbuotojus ir iki šiol juos kuruoja. Restorane dirba žmonės, turintys sunkią ar kompleksinę negalią, Dauno sindromą. Darbo rinkoje jie buvo nurašyti, o čia atrado savo vietą, sėkmingai dirba ir užsidirba. Vis dėlto tokių pavyzdžių nėra daug. Labai norisi tikėti, kad proveržis šioje srityje tikrai įvyks.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė
Toks gaminių ir aplinkos kūrimas, kai jais be jokio specialaus pritaikymo gali naudotis visi;
Pastatų ir gaminių pritaikymas specialiųjų poreikių turintiems žmonėms;
Estetiškas dizainas.
