Savanorystės tema – iki šiol išlieka ganėtinai jautri mūsų visuomenėje. Neretai žmonės klausia – „O kam iš viso reikia skirti savo laiką kitiems? Kas nuo to pasikeis?“. Atrodytų, pakankamai suprantama, kodėl žmonės renkasi savanoriauti vaikų ar senjorų namuose, tačiau Caritas Lietuvoje jau ilgą laiką vykdo savanorystę ir įvairiuose pataisos namuose visoje Lietuvoje. Būtent ši vieta kelia bene daugiausia klausimų aplinkiniams žmonėms.

Kaip pasakoja M.Žičkutė-Lindžienė, kaliniams labiausiai trūksta nuoširdžių pokalbių ir išklausymo, tv3.lt fotomontažas (nuotr. 123rf.com)

Kaip pasakoja M.Žičkutė-Lindžienė, kaliniams labiausiai trūksta nuoširdžių pokalbių ir išklausymo, tv3.lt fotomontažas (nuotr. 123rf.com)

Kodėl žmonės pasirenka savanoriauti pataisos namuose, o ne vaikų ar senelių namuose, ko labiausiai trūksta ten atliekantiems bausmę ir kaip užsimezga nuoširdus ryšys tarp nuteistųjų ir savanorių kalbamės drauge su Kauno arkivykupijos Caritas benamystę išgyvenančių ir nuteistųjų integracijos programos koordinatore Milita Žičkute-Lindžiene.

Milita, tikriausiai sutiksite, kad pataisos namų įstaigos – apipintos gausybe stereotipų ir neigiamo požiūrio. Kodėl Caritas organizacija nusprendė, kad būtent nuteistiesiems yra reikalingi pokalbiai su savanoriais?

Būtent savanoriavimą pataisos namuose Caritas Lietuvoje organizuoja jau daugiau nei 10 metų. Ši veikla vykdoma tiek pataisų namų viduje, tiek išorėje, kai žmonės išeina iš pataisos namų.

REKLAMA

Prie šios srities stengiamasi prisiliesti tam, kad nusikaltimus padarę žmonės turėtų galimybę vėl sugrįžti į visuomenę ir gyventi be nusikaltimų. Mes su savanoriais tai suvokiame kaip dalį mūsų visų atsakomybės, mes negalime tik sėdėti ir laukti, kada baigsis nuteistojo bausmė, jis išeis ir pats gyvens.

Jeigu norime, kad būtų kitaip, turime įdėti visas savo pastangas, prisidėti, kalbėtis apie galimus pokyčius.

Kokiose tiksliau kalinimo įstaigose lankosi savanoriai?

Drauge su kitais Kauno arkivyskupijos Caritas savanoriais einame į šalia esančias įstaigas: Kauno tardymo izoliatorių, Nepilnamečių pataisos namus ir atvirąją koloniją bei Pravieniškių pataisos namus. Vilniuje veikia Vilniaus arkivyskupijos Caritas konsultavimo centras, vilniečiai taip pat lankosi ir Pravieniškių pataisos namuose, kitose Vilniuje esančiose įstaigose, turime kolegų ir bendradarbių, kurie lanko moteris ir Panevėžio pataisos namuose.

Ne vienam prireikia labai daug drąsos pirmą kartą žengti į tokią vietą kaip pataisos namai. Juk net baisu pagalvoti, kas laukia, peržengus tokios įstaigos slenkstį. Ar sulaukiate daug savanorių, kurie nori padėti nuteistiesiems?

Tenka pripažinti, kad čia ateinančių ir aplankančių skaičius yra per mažas, lyginant su tuo, kiek yra nuteistųjų. Pavyzdžiui, įkalinimo įstaigoje bausmę atlieka apie 600 nuteistųjų – atėjusi savanorių komanda, gali susitikti su 20-40 nuteistųjų.

Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą ir norą pasiekti ilgalaikius pokyčius, tam reikalingas sistemingas ėjimas, santykio užmezgimas, bendravimas ir diskusijos. Šiai dienai labai trūksta drąsos ateiti, daugelis žmonių bijo, turi susidarę tam tikrus stereotipinius įsivaizdavimus, mano, kad nuteistieji su jais kalbės nemandagiai, nenorės bendrauti ar net užpuls.

REKLAMA

Sunkiausias žingsnis yra išdrįsti pirmą kartą nuvykti į tokią įstaigą. Prisipažinsiu, kad per visus savanoriavimo metus nesutikau nei vieno žmogaus, kuris pirmą kartą nuvykęs į pataisos namus, vėliau sakytų, kad nebenori daugiau ten sugrįžti savanoriauti.

Nuvykę ten, savanoriai pamato, kad už tų sienų yra tokie patys žmonės. Žmonės su savo žaizdomis, istorijomis, praeitimi ir, deja, padarytais nusikaltimais, tačiau su galimybe ir noru gyventi kitaip.

Savanoriavimą pataisos namuose koordinuojate ne vienerius metus. Kodėl žmonės ryžtasi savanoriauti būtent pataisos namuose, o ne, pavyzdžiui, senjorų ar vaikų namuose?

Pirmiausia, manau, šioje vietoje suveikia troškimas kažką keisti ir noras įveikti savo baimę, padaryti tai, ko kiti vengia. Kitas aspektas – žmonėms rūpi tai, kas vyksta su aplinkiniais, kurie yra uždaryti, atskirti nuo visuomenės.

Žinoma, dauguma mūsų gyvena net negalvodami apie tai ar kas ten vyksta, bet dažniausiai savanoriai ateina apie šią veiklą jau kažkur girdėję, vedami noro sužinoti daugiau, kiekvienas savanoris trokšta pokyčių.

Noras padėti ir būti šiame procese jau yra labai daug, o tokia vieta kaip pataisos namai – iš tiesų ne pati parankiausia. Juk nuteistųjų veiksmai vienaip ar kitaip yra palietę daugybę žmonių, čia daug skausmo, bet tuo pačiu veikti ir siekti, kad daugiau tokia skaudi patirtis nepasikartotų yra prasminga ir reikalinga.

O kaip į tokią veiklą reaguoja savanorių artimieji? Ar nesako „Vaikeli tu ten geriau neik, kam reikia padėti tiems, kurie jau padarė nusikaltimą“?

REKLAMA

Žinoma, kad būna pačių įvairiausių dalykų. Natūralu, kad artimieji išgyvena tam tikrą nerimą, bijo, kad kažkas nutiks, kažkas pakenks – suveikia natūralus savisaugos instinktas. Tokios priešpriešos būna daugiau pačioje pradžioje, bet vėliau grįžę savanoriai su namiškiais dalijasi savo išgyvenimais, įspūdžiais ir pasakojimais apie tai, kokius žmones mato, kaip keičiasi pačių nuostatos ir nepasitvirtina turėti stereotipai.

Požiūris pamažu keičiasi, neretai būna, kad prie savanorystės prisijungia ir kiti šeimos nariai.

Tikriausiai viskas tikrai nevyksta taip paprastai, jog ateina savanoris, pasako, kad nori apsilankyti pas nuteistuosius ir štai iš karto atsiduria pataisos namuose. Kaip vyksta pasiruošimas tokiai savanorystei?

Su kiekvienu savanoriu kalbamės individualiai ir gan smulkmeniškai. Dažniausiai pataisos namuose savanorystę organizuojame grupėmis arba bent jau po keletą savanorių vienu metu. Tai nėra individualios savanorystės, tam tikrus dalykus daryti vykstame drauge su visa komanda.

Savanorystės programos Caritas organizacijoje yra apibrėžtos, todėl prieš vykstant į pataisos namus, privaloma kalbėtis, ką savanoris turi daryti, kokios yra jo atsakomybės. Tokios įstaigos turi labai aiškias ir griežtas taisykles: kaip elgtis, ką galima įsinešti, kokius drabužius dėvėti ir kokia struktūra yr viduje.

Savanoris pataisos namuose niekada nebūna vienas, jį nuolatos lydi pataisos įstaigos pareigūnas.

Teko girdėti, kad nuteistieji kai kuriais atvejais testuoja savanorius, žiūri, kiek savanoris priims informacijos, ar tai yra tiesa?

REKLAMA

Ir gyvenime mes visi esame linkę viena ar kita prasme vieni kitus tikrinti, žiūrime, kiek galime pasitikėti žmogumi. Tam, kad atsirastų santykis tarp savanorio ir nuteistojo, turi praeiti nemažai laiko. Labai svarbus aspektas – žodžio tesėjimas. Savanoris privalo suprasti, kad jeigu jis pažadėjo ateiti, turi laikytis savo duoto žodžio, taip pasitikėjimas palaipsniui auga.

Kartais būna įvairių bandymų, pavyzdžiui, paprašyti tam tikrų dalykų – kažką atnešti, padaryti. Tai yra natūralu, bet užtenka pasakyti, kad taisyklės to neleidžia daryti. Nuteistieji su savanoriais kalbasi tiek, kiek jais pasitiki.

Dažniausiai jie dalijasi savo emocijomis, asmeniniais pasakojimais, kartais papasakoja ir apie gyvenimą pataisos įstaigoje.

Galbūt pastebėjote, ko labiausiai trūksta nuteistiesiems – atvirų pokalbių, išklausymo, o galbūt žmogiško supratimo?

Jiems labai trūksta žmogiško, nesmerkiančio santykio ir apskritai požiūrio, kuris nežemintų. Nuteistieji susiduria su stipria visuomenės priešprieša. Žmogus, net ir išėjęs iš pataisos namų įstaigos visiems bus tas, kuris yra teistas, į jį žiūrės visai kitaip. Žinoma, yra žmonių, kurie išeina į laisvę ir vėl daro nusikaltimus ir net labai skausmingus, bet mes visus nuteistuosius tarsi paimame į vieną krūvą ir uždedame tą pačią etiketę visiems, nesuteikdami jokio pasitikėjimo ir galimybių.

Tokius žmones mes nubaudžiame kelis kartus – jie gauna laisvės atėmimą, o mes juos dar daug kartų nubaudžiame, pažemindami, paniekindami, atmesdami ir smerkdami. Tai nėra apčiuopiamas dalykas, bet labai jaučiamas.

REKLAMA

Yra įvairių situacijų, kai nuteistojo žodis nieko nebereiškia, aplinkiniai mano, kad jis meluoja. Puikiai suprantu ir ten dirbančius pareigūnus, jiems sunku išlaikyti santykį su nuteistaisiais, reikia laikytis atitinkamų taisyklių – savanoriams, atėjusiems iš šalies, yra daug lengviau.

Savanoriams nėra svarbi nuteistojo praeitis. Svarbiausia, kur dabar jis yra ir kokią ateitį nori susikurti. Jeigu žmogus nori kalbėti apie savo praeitį, mes to nedraudžiame, bet mūsų tikslas nėra sužinoti, jis prisiima savo kaltę, gailisi ar ne, svarbu yra jo ateities perspektyva ir kaip jis norėtų gyventi toliau.

Tikriausiai per visą savanorystės pataisos namuose kelią, esate išgirdusi ne vieną jautrią istoriją.

Istorijos, kurios paliečia ne visada baigiasi sėkmingai, tačiau visada dovanoja gyvenimo pamokas ir platesnį suvokimą apie gyvenimą ir jame vykstančius procesus.

Štai vienas jaunas vaikinas, vos dvidešimties ir jau antrą kartą atliekantis bausmę už vagystes. Jį sutikau baudos izoliatoriuje, kuriame jis buvo už tai, kad pataisos namuose susimušė su kitu nuteistuoju, buvo nervingas ir nerandantis sau vietos. Buvo kilęs iš gausios šeimos, tėvai stipriai patiriantys priklausomybę, todėl jam dar būnant visai vaiku reikėjo ieškoti būdų, kur rasti vietą būti, nes namuose buvo dažnai girtaujama ir smurtaujama.

Kartą draugai pasiūlė pradėti vogti, įtikino, kad jis dar nepilnametis ir jam nieko nebus. Jam pasakydavo, ką ir iš kur reikės pavogti, vėliau prasidėjo ir smurto proveržiai.

Kai jį sutikau jis taip pat kalbėjo apie tai, kad dirbs ir daugiau nebevogs, tačiau, kai atsirado pasitikėjimo santykis jis prisipažino, kad nežino, ką reiškia dirbti. Jo tėvai niekada nedirbo, o ir jis niekada nebandė. Viskas, ką jis moka – vogti. Ir tai jam atrodo vienintelė išeitis. Kaip bebūtų šalia atsirado ir pažįstamų, kurie jam siūlė greitus ir gerus pinigus už vagystes užsienyje.

REKLAMA

Nežinau, kur jis yra dabar, tačiau man jo istorija leidžia suprasti tai, kad ten, kur neatsiranda geros valios žmonių, kurie padėtų vaikui klaidžiojančiam gatvėje ieškant saugios vietos, visada šalia jų atsiras tie žmonės, kurie pasiūlys dalykus, kurie tikėtina sugriaus gyvenimą. Ir dažnai mes sakome, kad žmogus pats renkasi, bet ne vienas ir ne du tokie atvejai, kai vaikai teturi vienintelį pasiūlymą iš ko gali rinktis.

...o ar būna laimingų istorijų?

Žinoma. Kaip popiežius Pranciškus drąsina, kad nepaisant to, jog žmogus padaręs nusikaltimą privalo atlikti bausmę, viltis niekada neturi nusilpti. Tad ir istorijų, kuriuose viltis laimi tikrai yra, bet dėl to reikia stengtis.

Kartą pataisos namuose sutikau 30 metų vyrą. Kaip tikriausiai daugumos ten esančių žmonių, jo gyvenimas nebuvo lengvas. Jis pradėjo vartoti narkotikus vos sulaukęs šešiolikos, vėliau prasidėjo ir rimtesnės problemos – stigo pinigų, todėl jaunuolis ėmė vogti. Pirmą kartą jam buvo paskirta bausmę atlikti lygtinai, bet jaunuolį sugavo antrą kartą, tuomet jis atsidūrė pataisos namuose. Su juo susipažinau, kai jis trečią kartą buvo sugautas ir gavęs bausmę šešeriems metams. Iki išėjimo į laisvę buvo likę pusantrų metų.

Dažnais atvejais, kai susitinki pirmus kartus su nuteistaisiais, jie bando kalbėti tai, ką tu norėtum girdėti. Sako, kad pasikeitė, nori pradėti dirbti ir eiti į darbo biržą, atrodo, tarsi tobulas planas, ką jie veiks laisvėje. Tai tipinis pirmo susitikimo pokalbis, bet vėliau šis vyras atsivėrė.

Tuomet jis man papasakojo, kad dar po pirmo karto pataisos namuose, jis labai tikėjosi išeiti į laisvę ir pradėti naują gyvenimą, bet be narkotikų ištvėrė vos savaitę. Iliuzijos žlugo, kur kas greičiau, nei jis tikėjosi. Dėl to jautė gėdą ir nusivylimą savimi. Jis prisipažino, kad labai bijo išeiti į laisvę, nes bijo, kad vėl gali pradėti vartoti narkotikus. Su juo mes daug kalbėjome apie priklausomybę, kaip jai atsispirti, ką reikia daryti, apie santykius su artimaisiais, apie patirtus išgyvenimus ir skaudžius gyvenimo įvykius, apie tikėjimą. O svarbiausia apie žmogaus vertę ir orumą.

REKLAMA

Jis taip pat pradėjo kalbėtis su savanoriais. Žiūrint į šį vyrą, tuomet jame įvyko savotiškas prabudimas. Atrodė, kad žmogus tarsi prabudo iš savo beprasmybės ir pamatė, kad yra galimybių, jog jis yra žmogus ir nėra gėdinga kreiptis pagalbos.

Šis vyras atliko savo bausmę, išėjimo metu jis aiškiai žinojo, kad kreipsis pagalbos dėl priklausomybės gydymo ir nuėjęs ilgą sveikimo kelią, dabar gyvena laimingai užsienyje su savo šeima.

Reziumuojant, norisi padrąsinti žmones nebijoti leistis į savanorystę ir dovanoti savo laiką, tai tikrai praturtina, o tuo pačiu tai dovanoja visai kitokias galimybes tiems žmonėms, kurie šiai dienai yra suklydę, tačiau vis dar turi viltį gyventi kitaip.

Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!

Nėra komentarų. Būk pirmas - komentuok!

Top Video

Tiesioginio eterio įrašas atskleidė vagystę: kuriozas tapo sensacija
DABAR RODOMA
Tiesioginio eterio įrašas atskleidė vagystę: kuriozas tapo sensacija
DABAR RODOMA
Dėl gyvūno pikantiško poelgio modeliui teko raudonuoti
DABAR RODOMA
Moteris palikusi atvirus automobilio langus labai greitai to pasigailėjo
DABAR RODOMA
Darbuotojai užfiksavo poros akimirką restorane: visi internautai ėmė jų ieškoti
DABAR RODOMA
Pamačius šalia važiavusį automobilį išsitraukė kamerą: to dar nebuvo regėję
DABAR RODOMA
Keistos išvaizdos žuvis sukėlė sąmyšį: atrodo, kaip su žmogaus veidu
DABAR RODOMA
Venckienės palaikymo mitingo dalyvė: aš buvau pas Neringą kameroje
DABAR RODOMA
Šokiruojantis įrašas: policija elektra kratė vyrą, kurio rankose – vienerių metų vaikas
DABAR RODOMA
Vyras renka žmonių nagus: nepatikėsite, kam juos naudoja
DABAR RODOMA
Šuo tapo sensacija – šeimininkui moka pasakyti žodžiais, ko nori
REKLAMA
Žvakutės (nuotr. Fotodiena.lt)
Visiems patinka per gimtadienį gauti atviručių su sveikinimais. Tačiau ši moteris iš Tenesio valstijos JAV gavo atvirutę iš tėčio, kurią saugos visą likusį gyvenimą, rašoma ...
Aldona Katilienė (nuotr. Fotodiena/Justino Auškelio)
Vaikštant po Vilniaus senamiestį ir pasukus į Savičiaus gatvę, pamatysite į dangų kylantį Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios bokštą. Iš pirmo žvilgsnio ši tikėjimo ...
Iš Antonovienės – jautrūs žodžiai
Ketvirtadienį šalį apskriejo liūdna žinia – vyriausiuoju Lietuvos tėvu tituluojamas Vidas Antonovas, eidamas 81-uosius metus, pralaimėjo kovą su limfoma. Paskutinėmis ...
Žilvinas Tratas (nuotr. stop kadras)
Patirtimi apie išvaizdą ar jos puoselėjimą dažniau dalijasi moterys, tačiau nereiktų pamiršti, kad gera savijauta ir estetika rūpi ir vyrams. Aktoriaus Žilvino Trato ...
12-metį Devidą sustabdė vėžys: baisią ligą išdavė kojos skausmas (nuotr. asm. archyvo)
Dvylikamečio Devido istorija prasidėjo prieš dvejus metus: berniuko tėvai neįtarė, ką atskleis menkas kojos sumušimas. 2017 metų birželį berniukui buvo nustatytas retos formos ...
REKLAMA

TELEVIZIJA

TVPlay
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų