REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio

Niekam nekyla klausimas, ar gydyti avarijoje sunkiai sužalotą, sąmonės netekusį ir savo valios negalintį pareikšti žmogų. Dėl sergančių sunkiomis psichikos ligomis priverstinio gydymo vis dar laužomos ietys. Kas vis dėlto yra priverstinis psichikos neįgaliųjų gydymas – būtinoji pagalba ar žmogaus teisių pažeidimas?

Skaityk lengvai

Niekam nekyla klausimas, ar gydyti avarijoje sunkiai sužalotą, sąmonės netekusį ir savo valios negalintį pareikšti žmogų. Dėl sergančių sunkiomis psichikos ligomis priverstinio gydymo vis dar laužomos ietys. Kas vis dėlto yra priverstinis psichikos neįgaliųjų gydymas – būtinoji pagalba ar žmogaus teisių pažeidimas?

REKLAMA
Skaityk lengvai
REKLAMA
REKLAMA

Vilniuje gyvenanti Ona, prižiūrinti psichikos negalią turintį sūnų, sako kartu su juo praėjusi visus Dantės pragaro ratus. Dešimtį metų šeimai teko artimąjį į ligoninę guldyti priverstinai, kol Marius (vardas pakeistas) pats pradėjo suvokti, kad gydymas jam būtinas kaip oras ir vanduo.

REKLAMA

Be gydymo būtų miręs

Marius susirgo būdamas dvidešimt ketverių, jau baigęs fizikos studijas Vilniaus universitete. Tiesa, ir anksčiau, kol vaikinas mokėsi vidurinėje mokykloje, buvo galima pastebėti tam tikrų ligos požymių, tačiau jie nebuvo itin ryškūs.

„Sūnus buvo labai gabus, viskuo domėjosi, viską stengdavosi išsiaiškinti. Nuolatos naršydavo enciklopedijose, buvo „tiksliukas“. Su juo būdavo labai įdomu kalbėtis, jis originaliai mąstė. Marius puikiais pažymiais baigė bakalauro studijas, jau buvome pradėję ieškoti, kokiame užsienio universitete galėtų tęsti magistro studijas, svarstėme, iš kur gauti lėšų jo mokslams. Viską nutraukė prasidėjusi sunki liga“, – prisimena mama.

REKLAMA
REKLAMA

Baigęs universitetą Marius įsidarbino, bet spėjo padirbėti vos pora mėnesių. Kažkas darbe nepasisekė, ir tai buvo priežastis pasireikšti viduje tūnojusiai ligai. „Tą laikotarpį puikiai prisimenu. Viskas prasidėjo nuo draugų vakarėlio. Sūnus parėjo namo pavartojęs narkotinių medžiagų. Jis visą naktį nemiegojo, buvo apsvaigęs, su kažkuo kalbėjosi, juokėsi, šūkavo, matė nesančius vaizdus. Tuo metu atrodė, kad tai – tik narkotikų poveikis, neįsivaizdavau, kad taip prasideda visai naujas, labai sudėtingas mūsų šeimos gyvenimo etapas“, – pasakoja Ona.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Marius nuolat patekdavo į pavojingas situacijas, susidėdavo su netinkamais žmonėmis, kartą nusikaltėliai jo vos neužmušė. Šeima turėjo daug materialinių nuostolių – vaikinas prisiimdavo greitųjų kreditų, kurių pats neįstengdavo atiduoti, jį nuolat apgaudavo aferistai.

Pasak Onos, priverstinai išvežti artimąjį gydytis labai sudėtinga, kartu su greitosios pagalbos medikais tenka kviesti ir policiją. „Sūnus būdavo labai agresyvus. Be to, jis – aukšto ūgio, tvirtas, nesyk visus grasino užmušti, išgalabyti, pyko ant viso pasaulio. Jo ūgis – du metrai, svoris – apie šimtą kilogramų. Susitvarkyti su Mariumi būdavo sudėtinga ir atvykusiems policininkams“, – atvirauja mama.

REKLAMA

Problemą sprendžia gydymas

Mama džiaugiasi, kad po visai šeimai nepaprastai sunkių metų Marius pagaliau suprato, jog gydymas jį veikia teigiamai. Dabar jis pats geria vaistus, pripažino savo ligą. „Be vaistų, gydymo sūnus jau seniausiai būtų iškeliavęs į anapilį. Paūmėjus ligai jis kentėjo nuo beprotiškos įtampos, baimės. Visa tai būtų nuvedę arba link savižudybės, arba būtų plyšusi Mariaus širdis. Gydymas sūnui visada buvo mirties ar gyvybės klausimas“, – įsitikinusi Ona.

Su tuo, kad negydomi sunkūs psichikos sutrikimai gali baigtis liūdnai, sutinka Vilniaus psichikos sveikatos centro, dar vadinamo Vasaros ligonine, direktorius Martynas Marcinkevičius. Pasak jo, nors priverstinis guldymas į ligoninę šeimoms dažnai yra labai skausmingas, vis dėlto kai kuriais atvejais tai – vienintelis būdas pagelbėti tiek šeimai, tiek ir turinčiajam psichikos sutrikimą. Būdami ūmios būsenos, šie žmonės gali būti pavojingi ne tik aplinkiniams, bet ir sau.

REKLAMA

M. Marcinkevičiaus teigimu, turintieji psichikos sutrikimų gydomi pagal biopsichosocialinį gydymo modelį, kurį pasiūlė Pasaulio sveikatos organizacija. Remiantis juo, žmogaus sveikata priklauso nuo įvairių priežasčių: biologinių, psichologinių, socialinių, todėl vienodai svarbu ir ligos nustatymas bei gydymas, ir sveikatos stiprinimo bei prevencijos priemonės, ir tinkama reabilitacija bei vėlesnis sveikatos stiprinimas.

Gydytojas sako, kad be priverstinio gydymo kol kas neapsieinama niekur pasaulyje. „Nežinau nė vienos pasaulio šalies, kur sergantys sunkiomis psichikos ligomis paūmėjus būklei į ligoninę nebūtų guldomi priverstinai. Atvirkščiai – senosios demokratijos šalyse priverstinė hospitalizacija kur kas liberalesnė. Saugomas ne tik sergantis žmogus, bet ir esantys greta jo, visuomenė. Žmogus turi teisę į visavertę sveikatos priežiūrą, artimieji taip pat turi teises“, – kalba ligoninės vadovas ir priduria, kad mūsų šalyje daugelis priverstinio gydymo nuostatų traktuojama griežčiau, nes vis dar gyvi prisiminimai apie sovietmečio baudžiamąją psichiatriją.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ar gydymas prievarta pažeidžia neįgaliųjų teises?

Priverstinėms praktikoms psichiatrijoje nepritaria žmogaus teises ginančių organizacijų atstovai. Jie įsitikinę, kad priverstinė hospitalizacija ir priverstinis gydymas prieštarauja Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijai, kurią ratifikavusi ir Lietuva, nes tai pažeidžia sergančiųjų psichikos ligomis teises.

„Priverstinis psichikos sveikatos paslaugų teikimas kritikuojamas visoje Europoje. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas taip pat pasisako už tai, kad žmogaus teisės dėl negalios nebūtų ribojamos. Geriausi rezultatai gaunami tada, kai žmogus pats sutinka gydytis, pats dalyvauja gydymo procese. Pagalba turinčiajam psichikos sutrikimų turėtų būti teikiama gerbiant žmonių pasirinkimus ir grįsta informuotu kiekvieno asmens sutikimu ją priimti“, – pabrėžia asociacijos Lietuvos neįgaliųjų forumo (LNF) prezidentė Dovilė Juodkaitė.

REKLAMA

Jos teigimu, mūsų šalyje į ligoninę be žmogaus sutikimo guldoma pernelyg dažnai, priverstinai taikomos ir įvairios intervencijos, psichikos liga sergančiam žmogui nesuteikiama teisės pareikšti savo valią.

M. Marcinkevičius sako, kad žmogaus teisių gynėjai, prieštaraudami priverstiniam gydymui, turėtų pasiūlyti alternatyvų – ką daryti su žmogumi, kai jis pavojingas sau, kai pjaustosi, žudosi. „Norėčiau pabrėžti: mes, medikai, mažiausiai trokštame žmones gydyti per prievartą, bet Konstitucijoje numatyta teisė į sveikatos priežiūrą. Ką daryti, kai žmogus, paūmėjus ligai, jaučia milžinišką įtampą, kuriai sumažinti nepakanka pokalbių, būtini vaistai? Mes, medikai, visų pirma privalome užtikrinti turinčiojo psichikos sutrikimą ir aplinkinių saugumą“, – teigia Psichikos sveikatos centro vadovas.

REKLAMA

Gydymo vaistais būtinumu neabejoja ir Mariaus mama Ona. „Turiu farmacininkės išsilavinimą, puikiai žinau, kas vyksta žmogaus smegenyse susirgus šizofrenija. Tuo metu išsiskiria hormonas dopaminas, vyksta cheminės reakcijos, kurias būtina valdyti. Džiaugiamės, kad dešimtį metų nenuleidome rankų – gydėme sūnų, guldėme jį į ligoninę priverstinai, kol jo liga pagaliau tapo kontroliuojama“, – kalba Ona.

Ji patenkinta, kad Marius, pripažinęs savo ligą, dabar nuolat vartoja vaistus nuo šizofrenijos, depresijos. Vyras žino, kurie vaistai kaip veikia, koks jų šalutinis poveikis. Mama kartą per savaitę sūnui suleidžia ilgai veikiančių vaistų, kitus jis išgeria pats. Taip jaunas vyras galėjo grįžti į visavertį gyvenimą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bendruomeninės paslaugos – panacėja?

D. Juodkaitės teigimu, priverstinio izoliavimo ir gydymo ligoninėse neprireiktų arba reikėtų rečiau, jei psichikos sutrikimų turintiems žmonėms daugiau paslaugų būtų teikiama bendruomenėje. „Mūsų manymu, geriausias ir teisingiausias kelias – vengti priverstinio gydymo, plėtoti ir užtikrinti alternatyvių paslaugų atsiradimą, teikti individualizuotą pagalbą žmonėms“, – pabrėžia LNF prezidentė.

Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos vadovo Vaidoto Nikžentaičio nuomone, stiprinti bendruomeniškumą visuomenėje labai svarbu, nes stiprios bendruomenės galėtų daug prisidėti gelbstint žmones, turinčius psichikos negalią. Vis dėlto, pasak jo, būtina atsižvelgti ir į visuotinai priimtus penkis modernios bendruomeninės psichikos sveikatos priežiūros elementus – tai yra farmokoterapija, psichosocialinė reabilitacija, psichoterapija, būsto pagalba, profesinė reabilitacija ir užimtumas. Visi jie, pasak V. Nikžentaičio, yra vienodai reikšmingi.

REKLAMA

„Jei žmogus serga fizine liga, jis paprastai žino, kad reikia gydytis. Mūsų žmonės dažnai to nesupranta, ignoruoja gydymą dėl įvairių išorinių dalykų ir baimių: ką kaimynai pasakys, prarasiu darbą ir panašiai. Tačiau jei liga nėra valdoma, bendruomenė nelabai kuo gali padėti. Jei žmogus pakliūva į krizinę situaciją, pirmiausia reikia kreiptis į psichiatrą, įvertinti būseną ir pradėti gydymą. Bendruomenines paslaugas galime teikti tik tada, kai žmogus grįžta prie įprastos būsenos“, – įsitikinęs bendrijos vadovas.

REKLAMA

Mariaus mama Ona pasidžiaugia, kad jau metus jos vaistus vartojančiam sūnui nebuvo krizių, tiek pat laiko jam neteko gulėti ligoninėje. Vartodamas vaistus, kontroliuodamas ligą, Marius gali lankytis dienos centruose, skaito knygas, žaidžia šachmatais.

„Visi, susiduriantys su sunkią psichikos negalią turinčiais žmonėmis, privalo suprasti, kaip svarbu kontroliuoti ligą. Sergančiojo gyvybė nuolat kabo ant plauko. Per ilgus ligos metus įsitikinome – Mariui vos mėnesį pakanka nevartoti vaistų, ir jo organizmas išsenka, jį tenka guldyti į ligoninę. Medikai mums sako: puiku, kad nepraradote vilties, stengėtės gydyti sūnų, kol situacija tapo kontroliuojama. Psichotropiniai vaistai nuolatos tobulėja, jų šalutinis poveikis mažėja, – sako daug iškentėjusi moteris. – Iš savo praktikos galiu pasakyti: tiek sergantieji sunkiomis psichikos ligomis, tiek jų artimieji neturėtų baimintis ar vengti gydymo net ir tais atvejais, kai artimąjį į ligoninę tenka guldyti be jo valios.“

REKLAMA
REKLAMA

Straipsnio autorė – Lina Jakubauskienė.

Kuris garsus tapytojas kentėjo nuo bipolinio afektinio sutrikimo (maniakinės depresijos)?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Claudas Monet
Vincentas van Gogas
Pablo Picasso
BALSUOTI
REZULTATAI
Kuris garsus tapytojas kentėjo nuo bipolinio afektinio sutrikimo (maniakinės depresijos)?
Claudas Monet
7.6%
Vincentas van Gogas
61.3%
Pablo Picasso
30.3%
Balsavo: 601

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų