Sausio 13-osios dalyvis Ričardas Dubickas: „Ne tik barikadose galima ir reikia ginti Lietuvą“

Skaityk lengvai

Sausio 13-oji Ričardui Dubickui svarbesnė už gimtadienį. Tai visos Lietuvos istorijos virsmo, naujos eros pradžia. 

Laisvės gynėjas Ričardas Dubickas apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. (Aldonos Milieškienės nuotr.)
6

Ričardas laimingas, galėjęs būti ne tik šių įvykių liudytoju, bet ir jų dalyviu.

„Negi niekada neišmuš jo atpildo valanda?“

Šalį pasiekusi žinia, kad, nepaisydama Lietuvos prokurorų išduoto Europos arešto orderio, Austrija paleido sausio 13-ąją Vilniaus televizijos bokštą šturmavusio „Alfa“ būrio vadą Michailą Golovatovą, Ričardą sukrėtė iki širdies gelmių. Kruvinąją naktį Kosciuškos gatvėje įsikūrusioje karinėje komendantūroje akistatos su sovietų smogikų būrio vadu Ričardas iki šiol negali pamiršti. „Negi niekada neišmuš jo atpildo valanda?“ – klausia laisvės gynėjas.

REKLAMA

Prie televizijos bokšto Ričardas atsidūrė vos išgirdęs, kad rusų šarvuočiai pajudėjo jo link. To, kas ten vyko, negalėjo įsivaizduoti net slogiausiame sapne. Tankų vamzdžiai spjaudėsi ugnimi, jų šarvai traiškė beginklius žmones. Jaunas, ką tik iš kariuomenės grįžęs vaikinas vis atsidurdavo įvykių epicentre.

Beginklių, dainomis nuo tankų besigynusių tautiečių ir agresorių jėgos buvo nelygios – televizijos bokštą jie vis dėlto užėmė. Pragaro mašinai trumpam aprimus, žmonės ėmė skirstyti po namus. Ričardas irgi patraukė Šeškinės link, kur gyveno teta.

Vilniuje buvo paskelbta komendanto valanda, sustiprinta miesto prieigų apsauga. Jau visai netoli tetos namų vaikiną sustabdė kareiviai. Bendros kalbos vyrai nerado – po smūgio šautuvo buože Ričardas atsidūrė sunkvežimio kėbule, o netrukus – karinėje komendantūroje. Prie grindų prikalta taburetė, krauju nutaškytos grindys ir arogantiškas M. Golovatovas – toks tardymų kambario vaizdas iki šiol gyvas Ričardo atmintyje. Kaip ir „Alfos“ būrio vadeivos smūgis, po kurio sprogo ausies būgnelis, o veidas pasruvo krauju.

Sąmonės netekusį Ričardą vadeivos parankiniai nutempė į kamerą – ilgą, siaurą patapą, kurioje kraujo klane tysojo daugiau tardomųjų. Durys vis atsidarydavo – tai vyrus išvesdavo naujiems tardymams, tai vos gyvus įstumdavo atgalios.

Ričardo klausinėjo tokių dalykų, apie kuriuos jis neturėjo jokio supratimo: „Kaip užminuota Aukščiausioji Taryba? Kuo lietuviai ginkluoti? Kaip pasitrauks Vyriausybė, V. Landsbergis?“ Atmintį atgaivinti turėję tardytojų smūgiai rezultato nepasiekė. Pasak Ričardo, kaskart ant taburetės pasodintas jis telaukdavo, kad tik greičiau netektų sąmonės ir išsivaduotų iš nepakeliamo skausmo.

REKLAMA

Generalinės prokuratūros išduotoje pažymoje labai detaliai išvardyti jo patirti sužalojimai: kaukolės pamato dešiniosios vidurinės daubos lūžis, nosies kaulų lūžis, galvos smegenų sumušimas, pakraujavimas po galvos smegenų voratinkliniu dangalu, pirmo danties lūžis, dešimto dešiniosios pusės šonkaulio lūžis, abiejų inkstų sumušimas...

Daugelio karo komendantūros kameroje laikytų vyrų padėtis buvo panaši. Stipresnieji ant sienos krauju rašė atsisveikinimo žinutes, silpnesnieji iš visų jėgų stengėsi dar bent dieną atsilaikyti. Vyrai nesitikėjo iš čia išeiti gyvi.

(6 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Sausio 13-osios dalyvis Ričardas Dubickas: „Ne tik barikadose galima ir reikia ginti Lietuvą“

Degtuką brūkšt, ir viskas...

Sostinės Centro poliklinikos medikai, Neįgalumo ir darbingumo tarnybos atstovai – bene 12 žmonių susirinko į neeilinį posėdį R. Dubicko darbingumo lygiui įvertinti. Sausio 13-osios dalyvis, darbingumo lygio nustatymo terminui pasibaigus, gavo NDNT išvadą, kurioje nurodyta, kad dar prieš dieną 15 proc. darbingumo turėjęs vyras netikėtai pasveiko – jam nustatytas 70 proc. darbingumas. Komisijos posėdyje dalyvavo ir neįgaliojo vežimėlyje sėdintis ką tik insultą patyręs Ričardas. Paralyžiaus perkreiptas jo veidas buvo apklijuotas specialiais pleistrais.

Komisijos posėdis neeilinis. Jo kantrybės ir vilties netekęs Ričardas išsireikalavo tik pagrasinęs, kad... susidegins. Degtuko brūkštelėjimas, ir viskas... Tokią būseną jis sykį jau buvo išgyvenęs.

Vieną vakarą karinėje komendantūroje kankintus vyrus surišo nugaromis, ištempė į lauką, įstūmė į sunkvežimio kėbulą ir išvežė. Kur – niekas nežinojo. Po kurio laiko sunkvežimis sustojo kažkokioje aikštelėje, liepė visiems išlipti. Priešais žiojėjo griovys. Į jį bejėgius vyrus sumetė kaip malkas. Netrukus pajuto, kad ant jų pilamas kažkoks degus skystis. Tetrūko degtuko brūkštelėjimo... Jo uždegti nespėjo, nes į aikštelę įvažiavo į Vilnių vykstančių žmonių autobusas.

REKLAMA

Ričardas prisimena – pasinaudojęs suirute sukaupė jėgų likučius ir ėmė šliaužti. Tolyn, tolyn nuo tos vietos, kurioje vos netapo liepsnojančiu fakelu... Kiek taip yrėsi į priekį, nė pats nežinojo. Apsidžiaugė, kai prie jo, šiaip ne taip pasiekusio Vilniaus–Kauno autostradą, sustojo automobilis. Juo važiavę žmonės iškvietė greitąją pagalbą. Ričardas dar pasakė tetos telefono numerį ir neteko sąmonės.

„Atsistokit“, – pasigirdo kažkurio iš Centro poliklinikoje posėdžiavusios komisijos nario balsas. „Negaliu, – atsakė Ričardas. – Aš negaliu nei stovėti, nei vaikščioti.“ „Negi jie nesupranta?“ – dar pagalvojo vyras ir vis dėlto pabandė paklusti nurodymui, bet iš karto griuvo ant žemės. Kūną nutvilkė skausmas... Ričardas neprisimena, kaip žmona į namus parvežė. O kitos dienos rytą teko kvieti greitąją pagalbą – paaiškėjo, kad krisdamas ant žemės susilaužė kelis šonkaulius, vienas jų pažeidė plautį.

Komisija NDNT sprendimą pakeitė – nustatė 20 proc. darbingumą.

Adrenalino injekcijos neleido nutrūkti gyvybei

1991-ųjų sausį vykusios istorijos tąsa buvo gerokai sunkesnė.

Greitosios pagalbos automobilis Ričardą nugabeno į tuometę 1-ąją tarybinę (vėliau – Šv. Jokūbo ligoninę), į kurią vežė ir prie televizijos bokšto nukentėjusius laisvės gynėjus. Jokių gyvybės ženklų nerodęs vyras buvo paguldytas prie žuvusiųjų. „Jei tuomet budėjęs neurochirurgas Ričardas Breiva nebūtų prie manęs pasilenkęs ir per stebuklą užčiuopęs dar vos vos tvinksinčio pulso... – į skaudžius prisiminimus leidžiasi Ričardas. – Iškart atsidūriau operacinėje. Po adrenalino injekcijos į širdį trumpam atsigavau. Nežinau, kiek laiko mane operavo, bet gydytojai padarė viską, kas buvo įmanoma.“

REKLAMA

Nors po operacijos Ričardas dar porą savaičių išbuvo komos būklės, medikų pastangos gyvybines funkcijas sugebėjo grąžinti. Tiesa, į ligoninę atvažiavusi teta sūnėno nepažino. Apie tragišką įvykį sužinojusi ir iš Linkuvos į Vilnių atskubėjusi motina Ričardą atpažino tik iš apgamo ant kojos ir drabužių likučių. Sudarkytas veidas, nuo smūgių pamėlusi krūtinė – į komą nugrimzdusio vaikino kūnas nė iš tolo nepriminė guvaus, energingo jaunuolio.

Gydėsi jis ilgai ir kantriai. Ir kai jau atrodė, kad pamažu grįžo į buvusį gyvenimą, 1991-ųjų sausį patirto siaubo ir traumų pasekmės smogė dar sykį – prie sužaloto stuburo atsirado auglys. Medikams niekaip nepavyksta jo įveikti. Chirurgų skalpeliai (Ričardui atliktos jau 26 stuburo operacijos) ir didžiulės vaistų dozės tik kuriam laikui nuslopina skausmą. Vaikščioti padėjusią lazdelę senokai pakeitė neįgaliojo vežimėlis.

Centro poliklinikoje skausmo blokadų procedūras atliekantys medikai Ričardą jau vadina saviškiu. Be jų pagalbos vyras neįsivaizduoja savo gyvenimo. Nuo 24 iki 100 į stuburą susmeigtų adatų atlieka savo darbą – kartais mėnesiui, kartais dviem numalšina nepakeliamą skausmą, sumažina geriamų tablečių kiekį.

Kaip ilgai taip tęsis, Ričardas spėlioti nebando. Ir neslepia – jo sveikatos būklė prastėja: skausmo priepuoliai dažnėja, silpsta ne tik stipriai pažeista dešinioji kūno pusė, padidėjusio krūvio ima neatlaikyti ir kairioji.

Visai neseniai darant skausmo blokadą netikėtai nustojo plakusi Ričardo širdis. Medikai griebėsi defibriliatoriaus, bet kelios dešimtys į stuburą susmeigtų adatų sulaikė nuo tolesnių veiksmų. Tada mediko rankose atsirado adrenalino švirkštas. Dūris ir širdis vėl sutvinksėjo. Lygiai taip pat, kaip ir košmarišką 1991-ųjų sausį.

REKLAMA

„Taip negali būti“

Ričardo rankose – Seimo pirmininko kvietimas dalyvauti iškilmingame Sausio 13-osios minėjime. Laisvės kovų prisiminimai jam labai brangūs ir progos susitikti su bendražygiais niekada nepraleidžia. Tiesa, kasmet jų gretos retėja. Ričardas užsimena, kad per praėjusius metus netekome dar vieno per Sausio 13-osios įvykius sunkiai sužaloto vyriškio, tad dabar bent jau Vilniuje jis beliko vienintelis tokias sunkias traumas patyręs laisvės gynėjas.

R. Dubickas neslepia širdperšos – kad ir kam papasakoja, kaip dabar gyvena, beveik visada išgirsta: „Taip negali būti...“ Negali, bet, deja, yra. Jaunystę ir sveikatą už Lietuvą padėjęs vyras prieš keletą dienų iš seniūnijos, kurioje gaudavo „Maisto banko“ davinį, grįžo tuščiomis. Nuo sausio padidinus apverktinas pensijas, Ričardo gaunama išmoka 1,67 euro viršija sumą, leidžiančią gauti nemokamą maisto davinį. Vyras šiemet dar nesilankė labdaros valgykloje, be kurios turėtų badauti, gal ir ten sriubos lėkštės negaus...

Namuose ant stalo – teismais ir antstoliais grasinantis „Vilniaus būsto“ laiškas. Nors galą su galu vos besudurianti Ričardo šeima nuo socialinio būsto nuomos mokesčio jau keleri metai atleista, pasirodo, turi ankstesniais metais susikaupusią apie 800 eurų skolą. „Kasmet deklaruoju gautas pajamas. Jos visą laiką tokios pat mažos. Nesuprantu, kodėl ta skola priskaičiuota“, – kartėlio neslepia vyras.


Rašyti komentarą...
W
WC
2019-01-13 12:41:41
Pranešti apie netinkamą komentarą
Ir as sausio 13 dalyvis.Buvau jaunas ir kvailas.Pamaciau kuo virto lietuva . valdziazmogiai ,landzbergistai ir kt.kenkejai dabar tegul ginasi kaip sugeba patys
Atsakyti
-4

O
Ot
2019-01-14 10:15:14
Pranešti apie netinkamą komentarą
Tai kur dabar tikroji Lietuvos Nepriklausomybė? Iš vie
nos sąjungos į kitą....
Atsakyti
0

T
To wc
2019-01-13 21:35:49
Pranešti apie netinkamą komentarą
Aciu tau. Tavo ir kitu deka zmones gali isvykti gyventi ir dirbti ten, kur jie nori. Uzdegiau zvakute uz zuvusius tadien.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (16)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų