REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
5
Ergoterapeutas Kirilas Novikovas dirba su vaikais, turinčiais įvairių raidos sutrikimų, negalių.  (Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.)
Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio

Ergoterapeutas Kirilas Novikovas dirba su vaikais, turinčiais įvairių raidos sutrikimų, fizinių negalių. Kirilas sako, kad visai nesvarbu, ar vaikai turi judėjimo, kalbos arba kitų sutrikimų, jie vis tiek gali daug išmokti, pagal savo galimybes tapti savarankiški.

5
Skaityk lengvai

Ergoterapeutas Kirilas Novikovas dirba su vaikais, turinčiais įvairių raidos sutrikimų, fizinių negalių. Kirilas sako, kad visai nesvarbu, ar vaikai turi judėjimo, kalbos arba kitų sutrikimų, jie vis tiek gali daug išmokti, pagal savo galimybes tapti savarankiški.

REKLAMA
Skaityk lengvai

Ergoterapeutas dalijasi savo sukaupta patirtimi, kuri, tikimės, bus naudinga ir tėvams, auginantiems negalią turinčius vaikus.

Sunkiausios kliūtys – psichologinės

Penkiolikmetė Darija nuo gimimo serga cerebriniu paralyžiumi. Ji juda tik neįgaliojo vežimėliu. Kirilas pasakoja, kad pirmą kartą su mergaite susitiko tada, kai ji gulėjo sanatorijoje, jai ėjo aštunti metukai. Tuomet jis mokė Dariją pratimų, kad jos cerebrinio paralyžiaus paliestos rankytės būtų judresnės. Darbui su neįgaliu vaiku sanatorijoje ergoterapeutas kasdien turėjo tik pusvalandį.

Pasibaigus reabilitacijos laikui Kirilas ilgokai nežinojo, kaip sekasi buvusiai jo pacientei. Kai vėl susitiko su Darija, jis pastebėjo, kad mergaitė savarankiškumo mokyta tik per reabilitaciją, o kaip jai padėti namuose, tėvai negavo rekomendacijų, o gal nežinojo. Jiems reikėjo pagalbos. Mergaitė gyveno mamos prižiūrima: mama ją aprengdavo, pasodindavo į neįgaliojo vežimėlį, iš vežimėlio – prie stalo ir pan.

REKLAMA
REKLAMA

Kirilas sako, kad mergaitę reikėjo pratinti kuo daugiau veiksmų atlikti savarankiškai, bet tėvams tai daryti be specialisto pagalbos buvo sudėtinga. Mergaitė dėl savo negebėjimo savarankiškai judėti labai išgyveno, jautėsi bejėgė, priklausoma nuo kitų. Bendrojo ugdymo mokykloje, į kurią ją nuveždavo mama, jos neįgaliojo vežimėlį stumdavo mokytojos padėjėja. Vienu metu ir rašydavo už ją mokytojos padėjėja, nes Darija rašė lėtai.

REKLAMA

Pradėjęs vėl dirbti su Darija Kirilas paprašė jos stengtis mokykloje viską daryti pačiai, o jei nespėja užsirašyti užduočių, rašant trumpinti žodžius, prireikus naudotis diktofonu, bet stengtis savarankiškai išmokti visą medžiagą, kurią gauna mokykloje. Darija dabar tai daro sėkmingai. Iš pradžių mergaitei buvo sunku iš neįgaliojo vežimėlio persėsti ant sofos, prie stalo, apsirengti, išsivirti arbatos, susipjaustyti daržoves.

„Supratau, kad Darijai tapti savarankiškesnei trukdo psichologinis barjeras, ji vis dar nepasitiki savimi, bijo ir išgyvena, kad daugelio dalykų dar negeba. Kol neįveiksime psichologinio barjero, nesusitvarkysime su emocijomis, negalėsime judėti tolyn ir dirbti tobulindami judesius“, – nusprendė Kirilas. Ir ėmė nuolat kartoti mergaitei: „Tu gali.“ Darija atsakydavo labai geranoriškai: „Aš noriu!“ Jiedu mokėsi ne tik iš neįgaliojo vežimėlio persėsti ant kėdės, prie stalo ar ant sofos, bet ir, išgriuvus iš vežimėlio, atsiklaupti ir atsikelti, savarankiškai pasinaudoti tualetu.

REKLAMA
REKLAMA

„Kartais sėdėdavome pusvalandį, kol Darija ryždavosi nukristi ir vėl pasikelti. Mergaitei buvo baisu, bet ji buvo kantri, stengėsi įveikti baimę“, – pasakoja ergoterapeutas. Darija turi abiejų rankų alkūnių kontraktūrą, jos sausgyslės praradusios elastingumą, tad Kirilas su mergaite daug dirba, atlieka rankų išlankstymus, stiprinančius pratimus. Dabar kartu su Darja ir jos tėvais jie puikiai bendradarbiauja ir gerų rezultatų pasiekia daug greičiau.

„Darija nuostabi mergaitė, ji rašo eilėraščius, nori išleisti eilėraščių knygelę“, – sako Kirilas ir, pridūręs, kad jo ugdytiniai visi savaip talentingi, pradeda pasakoti apie kitą vaiką.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Berniukas, kalbantis šypsenomis

Kirilas džiaugiasi, kad su šiuo dabar jau vienuolikmečiu berniuku Kamiliu, sergančiu cerebriniu paralyžiumi ir turinčiu sunkių autizmo spektro sutrikimų, jam iš karto pavyko užmegzti ryšį ir pagal galimybes padėti. Jiedu pirmą kartą susitiko, kai Kamiliui buvo ketveri, berniukas gydėsi sanatorijoje. Tuo metu jis nekalbėjo, nevaikščiojo, tik sėdėjo jam pritaikytoje kėdutėje. Autizmas jam tuo metu dar nebuvo diagnozuotas. Didelėmis tėvų pastangomis vaikščioti Kamilis pradėjo, bet kalbos sutrikimas liko.

„Kai vėl susitikome, Kamiliui ėjo aštunti metai, berniukui buvo diagnozuota didelė proto negalia. Jis negalėjo išreikšti savo jausmų, nepajėgė suprasti, ką jaučia kiti. Vis kartodavo žodį „bakutis“, nes nešiojosi prisirišęs batuką. Dar ištardavo „tėtis“, „mama“ – iš viso jo žodyną sudarė šeši septyni žodžiai“, – prisimena pašnekovas.

REKLAMA

Dabar Kirilas su Kamiliu turi savo darbo planą, susitikę jie atlieka logines užduotis. Šiuo metu Kamilis mokosi skirti spalvas: raudonus skrituliukus dėti prie raudonų, mėlynus kvadratukus ant mėlynų. Kamilis rūšiuoja, stengiasi sudėti teisingai, taip pat mokosi skirti formas. Mokosi ir elementarių savarankiškumo įgūdžių.

Paklaustas, kaip Kamilis išmoko skirti, kuris rutuliukas mėlynas, o kuris raudonas, Kirilas sako, kad nežino, kaip tokie ypatingi vaikai suvokia ir mato pasaulį, bet bendraudamas su Kamiliu pajuto, kad šis jį supranta, nors savaip, ir labai nori bendrauti. „Mes dedame labai mažas dėliones, nes jis negali apsukti detalių tinkamu kampu. Darome spalvingus veidukus ir dedame juos vieną ant kito pagal spalvas“, – aiškina Kirilas.

REKLAMA

Ergoterapeutas pastebėjo, kad tuomet, kai jis savo ranką uždeda ant Kamilio rankos, šis dirba, o vienas – ne. Taip Kamilis jaučiasi ramiau, labiau pasitiki savimi. Kirilas labai apsidžiaugė, kai Kamilis ėmė žiūrinėti knygutę – anksčiau gavęs knygutę į ją net nepažvelgdavo. Berniukas nenorėjo ir nemokėjo piešti. Kirilas sumanė nupiešti jam didelius taškus ir laikydamas jo ranką juos jungti. Po kurio laiko Kamilis pradėjo ir pats jungti taškiukus.

Kirilas sako, kad šis berniukas nerodo savo gebėjimų, mėgsta apsimesti, kad nieko nesugeba. Būdamas su Kirilu, jis juokiasi, net pajuokauja: stuksena dantimis ir laukia, kad ir Kirilas padarytų tą patį. Kirilas sako, kad šį savo ugdytinį jis supranta iš jo rodomų emocijų, susikalba su juo šypsenomis. „Kamilis jau moka sujungti dvi korteles, verti karoliukus, bėda ta, kad specialiojoje mokykloje, kur yra daugiau panašių sutrikimų turinčių vaikų, jam reikalinga individuali terapija – grupėje susikaupti ir vykdyti instrukcijas kur kas sunkiau“, – pastebi pašnekovas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ergoterapeutas vis sugalvoja jam naujų, sudėtingesnių užduočių. „Kiekvienas, kad ir pats mažiausias pajudėjimas į priekį mums su Kamiliu ir jo tėvams – šventė“, – sako Kirilas ir ima pasakoti apie penkiametį Artūriuką.

Specialistų nuomonės tėvus varo į neviltį

Artūriukas taip pat autistas, bet jis savarankiškas, pats apsirengia, pavalgo, yra labai judrus ir linksmas vaikas. Berniukas mėgsta logines užduotis, nori bendrauti, bet turi komunikacijos sutrikimą. Kai prie Artūriuko prieina kitas vaikas, Kirilas ragina jį pasisveikinti, o šis tik ištaria: „Artūras“, „Labas“, bet jeigu jam niekas nepasako, ką toliau daryti, jis pliaukšteli kitam vaikui per petį, nes taip supranta bendravimą.

REKLAMA

Kirilas Artūrui duoda daug loginių užduočių: jiedu bando kartu klaidžioti Kirilo nupieštais labirintais, skaičiuoti pasitelkdami pieštukus, mokosi sutelkti dėmesį. Palaipsniui Kirilas visas užduotis sunkina.

Kirilas sako, kad Artūriuko tėvai savo laiku buvo išgąsdinti, kad jis niekada neišmoks geriau kalbėti, niekada nenorės bendrauti su kitais vaikais ir suaugusiaisiais. Mama pasijuto taip, tarsi kažkas prieš ją ir sūnų būtų uždaręs visas duris. „Artūras niekada negalės lankyti bendrojo ugdymo mokyklos, studijuoti“, – nusprendė moteris. Tačiau Kirilas įsitikinęs, kad šis berniukas galės sėkmingai mokytis bendrojo ugdymo mokykloje, jis pajėgesnis už kai kuriuos kitus būsimus pirmokus. Su juo dirba puiki logopedė, o Kirilo duodamas užduotis vaikas sprendžia vis geriau.

REKLAMA

Kirilas sako, kad specialistai, pranešdami tėvams vaiko diagnozę ir jo ateities raidos prognozes, dažnai nubrėžia ribas, kurių, jų manymu, nepavyks peržengti. Gerai, jei tokios prognozės netampa stabdžiu, jei tėvai, gavę rekomendacijų, dirba su savo vaikais patys ir ieško specialistų. „Kai vaikui nustatomi didesni ar mažesni raidos sutrikimai, pirmiausia psichologinę pagalbą turi gauti tėvai. Negalima iš jų atimti tikėjimo, kad didelis darbas duoda rezultatų, ir visai nesvarbu, ar jie dideli, ar mažesni“, – sako Kirilas.

Jis vis prisimena nusiminusį, prislėgtą tėtį su trimečiu sūneliu, kuriam buvo diagnozuotas autizmas: „Supratau, kad pirmiausia turiu dirbti su tėčiu, jam suteikti pasitikėjimo, o jo sūnelis, kaip ir visi mano ugdytiniai, taps dar vienu mano mokytoju, nes ne tik aš juos mokau, bet ir iš kiekvieno jų daug išmokstu pats.“

Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų