REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio

Alvydas Valenta neseniai išleido šeštąją savo poezijos knygą „Hormonai visi išsislapstė“. Jo kūryba patraukia intelektualumu.

Skaityk lengvai

Alvydas Valenta neseniai išleido šeštąją savo poezijos knygą „Hormonai visi išsislapstė“. Jo kūryba patraukia intelektualumu.

REKLAMA
Skaityk lengvai

Tai – nuolatinis ieškojimas atsakymų į sudėtingus egzistencinius klausimus, kurie niekada nebus atsakyti. Ir nesvarbu, ar žmogus turi negalią, ar ne – visiems jie tie patys.

Kas tau yra kūryba? Viena vertus, teko išgirsti tave ne kartą sakant, kad daugiau nerašysi, kita vertus, poezijoje kūryba įvardijama kaip svarbi savirealizacijos dalis, gal netgi terapija: „rašydamas gyveni du kartus“.

Paprastai klausiamas apie savo kūrybą pradedu painiotis, mikčioti, mekenti lyg ta lietuviškų pasakų ožkelė, nei valgiusi, nei gėrusi, nei burnoje turėjusi, ir nieko rišlaus nepasakau. Kai kada savęs klausiu, kodėl taip yra? Matyt, todėl, kad kūryboje vis dar tebeeksperimentuoju, ieškau to tikrojo kelio. Gal rasiu, gal ir ne. Kažkur skaičiau apie senuosius kinų tapybos meistrus: visą gyvenimą piešdavo tą patį hieroglifą ar tą patį peizažą. Gyvenimo pabaigoje kai kuriems pasisekdavo jį nupiešti. Aš irgi kaip tie senieji kinų dailininkai, iki šiol piešiu savąjį „hieroglifą“. Ar kada nupiešiu, nežinau. Jeigu taip atsitiks, gal tada apie savo kūrybą pasakysiu daugiau ir sklandžiau. O dabar galiu pasakyti tik tai, kas yra pačiuose tekstuose, kuriuos pavadinčiau ne tiek poezija, o labiau poetiniais tekstais, balansuojančiais ant eseistikos ribos.

Ar tai terapija? Anksčiau – taip, galima sakyti, kad tai buvo terapija. Juokauju, kad jei per dvi dienas neparašydavau bent kelių sakinių, pakildavo kraujo spaudimas. Dabar spaudimas pradeda kilti dvi dienos prieš tai, kai reikės rašyti. Taigi manau, kad rašymas man nėra terapija, tai yra patirčių išgryninimas, išgyvenimas jų du kartus. Man žodžiai nesilieja. Reikia tam tikro laiko, tam tikros distancijos, kad įvairios patirtys virstų tekstu.

REKLAMA
REKLAMA

Tavo poezijoje itin gausu kultūrinių ženklų. Ar tai reiškia, kad meno, kultūros patirtys, vidiniai išgyvenimai jas reflektuojant tau ne mažiau svarbūs nei įvairūs realaus gyvenimo įvykiai? Štai viename eilėraštyje skaitome: „Graikų ir romėnų išmintis, / Nemirtingi indų epai / Ir visas begalinis kultūros vertybių panteonas – / kas daugiau belieka?“

REKLAMA

Iš tiesų įvairių kultūrinių nuorodų, refleksijų nemažai. Anksčiau netgi sulaukdavau, o ir dabar turbūt sulauksiu kritikos dėl to, kad mano tekstuose trūksta asmeninės patirties. Todėl kiekvieną kultūrinę patirtį stengiuosi perleisti per asmeninių patirčių lauką. Nesu tas, kuris visiškai apsinuogina. Kažin, ar tam stebinčiam, skaitančiam tai patiktų... Tos kultūrinės refleksijos galbūt ir padeda prisidengti. Be to, kultūrinės patirtys, galima sakyti, yra universalios. Tai, kas žmogui buvo aktualu prieš tūkstantį metų, svarbu ir dabar – tarkim, daugeliui kyla hamletiškų klausimų, minčių apie buvimą šiame pasaulyje.

REKLAMA
REKLAMA

Aš gyvenu gana intensyviai. Negalėčiau gyventi kaip koks Indijos budistas vien medituodamas, man reikia ir veiksmo. Kitas dalykas – kuris gyvenimas (ar vidinis, ar išorinis) yra intensyvesnis. Turbūt vidinis. Kitaip tikriausiai ir rašyti nereikėtų. Juk kūryba – tai energijos, patirties, emocijų išgryninimas.

Savo kūrybą vertini labai kukliai, nors esi pripažintas poetas, gerai vertinamas kritikų. O kas gyvenime suteikia pasididžiavimo?

Pernai du kartus iššokau parašiutu – tuo tikrai didžiuojuosi. Antra vertus, tokie dalykai daromi ne dėl savireklamos, todėl paklaustas neslepiu, bet jais ir nesigiriu. Kai kas nors pradeda kalbėti, kad tai ekstremalu, ima klausinėti, kodėl ryžausi ir pan., atsakau, kad apie jokį ekstremalumą negalvojau, šito dalyko man tiesiog reikėjo, ir tiek. Pats šuolis labai smagus, galėčiau jį pakartoti nors ir dabar. Vis dėlto tam tikro psichologinio pasirengimo, emocijų koncentracijos reikia ir tai, matyt, viena iš priežasčių, kodėl šitai „avantiūrai“ apskritai ryžausi. Tiek prieš šuolius, tiek jų metu jokios baimės ar ypatingo nerimo nejaučiau, vis dėlto, išsiskleidus parašiutui, o po kelių minučių nusileidus ant žemės gyvenimas tampa gerokai gražesnis, o žmonių tarpusavio santykiai švaresni nei buvo prieš šuolį. Kai judi prie atsidariusių lėktuvo durų arba sklendi ore, kasdienybės smulkmenos, visokie menki nesusipratimai tiesiog nustoja egzistavę.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ar dėl tos tam tikros poetinės distancijos, iš kurios žiūri į realaus gyvenimo įvykius, ir negalios motyvų tavo kūryboje beveik nėra?

Žmonės dažnai klausia, kodėl mano kūryboje pilna visokiausių antikos, Biblijos įvaizdžių, parabolių, bet visiškai nėra neįgalumo temos. Keliais žodžiais neatsakysi. Gal vieną eilėraštį ta tema esu parašęs, jis vadinasi „Išėjimo baladė, arba seno neregio laiškas jaunam“. Su negalios problemomis susiduriu kiekvieną dieną – tiek pats kaip žmogus, tiek kaip žurnalistas, iš rašymo užsidirbantis duonai. Bet viena yra žurnalistika ir šiek tiek kita – literatūra. Neabejotinai kasdieniame gyvenime neįgaliems žmonėms kyla daugiau iššūkių, o paprasčiausių buitinių problemų sprendimas atima daugiau jėgų ir sveikatos, tačiau bendresne prasme mes visi, tiek neįgalūs, tiek ir įgalūs, susiduriame su tokia pačia gyvenimo realybe ir tais pačiais iššūkiais: gimstame, augame, senstame, sergame, mylime, kenčiame, esame savojo gyvenimo kūrėjai arba tik vartotojai. Kaip sakiau, negalia visam tam suteikia papildomų niuansų, bet egzistenciniai klausimai nuo to nesikeičia, jie gali būti tik aštresni.

REKLAMA

Gal nuskambės pernelyg provokuojamai, bet dažnai pamanau, kad apie savo negalią mes apskritai kalbame per daug. Žinoma, dažniausiai kalbame apie tai, kas mums skauda, kas labiausiai kartina gyvenimą, bet esu įsitikinęs, kad pirmiausia reikia ieškoti bendrų vardiklių, o ne skirtumų. Neįgalūs menininkai, visuomenės veikėjai, politikai visų pirma buvo menininkai, veikėjai ir politikai, o tik paskui neįgalieji. Tokie jie ir lieka mūsų atmintyje.

Žinoma, šitam teiginiui nesunkiai galima rasti ir kontrargumentų: ne visi neįgalieji yra ir bus menininkai, politikai ar kitokie veikėjai. Žmogui labiausiai skauda, kas yra arčiausiai jo paties. Tikrai taip! Todėl gal ir aš kada nors negalios temos imsiuosi rimčiau, o kol kas jai turbūt dar esu nepribrendęs.

REKLAMA

Kartais tenka išgirsti kalbant arba skaityti žiniasklaidoje, kad štai negalią turintys žmonės turi kažkokių ypatingų galių, tarsi ypatingą matymą.

Tenka girdėti, kad neįgalieji vadinami ypatingais. Man tai šiek tiek neskanu. Kur tas ypatingumas? Kiekviename žmoguje yra išskirtinumo, ypatingumo – priklauso, kaip į jį pažiūrėsi. Per įvairius renginius, per radiją ar televiziją, spaudoje taip ir liejasi: koks neįgalusis gražus, kiek daug sugeba... Objektyviai žiūrint mes galime kur kas mažiau. Kitas dalykas, kad žmogus, norėdamas kompensuoti negalią, dirba daugiau, siekia daugiau, ir susidaro įspūdis, jog jis turi kažkokių galių. Aš irgi visada labai daug reikalauju iš savęs. Kartais juokauju – jei žaisčiau futbolą, pirma išmokčiau mušti įvarčius į savo vartus, o tik paskui – į priešininko.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Esi ne tik poetas, bet ir daug metų dirbi akliesiems skirto žurnalo „Mūsų žodis“ redakcijoje. Mums nelengva įsivaizduoti, ką reiškia neregiui dirbti žurnalistinį darbą.

Žurnalistika – gana prieinama nematančiam žmogui sritis. Bendrauti telefonu, rašyti kompiuteriu pasirinkus tinkamas temas galima gana profesionaliai. Nėra jokio skirtumo. Tiesa, jei reikėtų dirbti tiriamojoje žurnalistikoje, su dokumentais, kai reikia žiūrėti ir tikrinti kiekvieną žodį ar formuluotę, nežinau, ar pajėgčiau.

Šiais laikais nesunkiai išsprendžiami ir techniniai dalykai: dirbame kompiuteriu, kuriame įdiegtos ekrano skaitymo programos, jos perskaito tai, kas yra ekrane, galime naršyti ir išmaniuosiuose telefonuose. Tik su grafika negalime dirbti, bet ir tai kas nors pasakytų – atsiranda įvairių iškilių ekranų, 3D spausdintuvų. Seniau buvo sakoma, kad aklas žmogus negali dirbti kompiuterio pele. Dabar jau yra jutikliniai ekranai, todėl tai nebeaktualu. Mums šiek tiek sudėtingiau, reikia daugiau pastangų, laiko, bet viską galima įveikti. Iš pažįstamų aklų jaunuolių tokių, kurie sako „aš negaliu“, yra mažai. Aklųjų mokykla, kurioje mokiausi, buvo kaip kadetų korpusas: ryte mankšta, skambutis, dienotvarkė. Gal ir gyvenome šiek tiek šiltnamyje, kaip dabar sakoma, – augome susidarydami nelabai realų vaizdą apie realų gyvenimą, apie santykius, bet patys turėjome daug ko išmokti.

REKLAMA

Baigei lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete, tad neabejotinai teko daug dirbti su spausdintais tekstais. O ir pats neslepi, kad tavo pasaulėžiūrai didelę įtaką padarė kalnai perskaitytų knygų. Kaip nematantys žmonės skaito?

Studijuodami pirmiausia skaitėme tas knygas, kurios išleistos Brailio raštu. Tiesa, jų iki šiol yra labai mažai ir tikrai neužtenka filologijos studijoms. Dar klausėme garsinių knygų – jų išleidžiama kelis ar net keliolika kartų daugiau. Aklųjų draugija skirdavo pinigų skaitovui samdyti. Be to, dėstytojai buvo labai geranoriški: jei nebuvo galimybės perskaityti kokios nors knygos, leisdavo per egzaminą kalbėti apie kitą dalyką. Tiesa, tai, ko nepavyko perskaityti studijų metais, atsiradus galimybėms iš karto perskaičiau – tai tarsi tam tikras skolos grąžinimas. Dabar galimybių yra tikrai daug, pradedant knygomis aklųjų raštu, garsiniais lediniais. Yra ir elektroninių knygų. Tuo pat metu, kai išeina knyga reginčių raštu, galime gauti ją į savo kompiuterį. Su technologine pažanga šie procesai tapo lygiagretūs. Kitas dalykas – leidyklos sunkokai skiriasi su elektroniniais knygų variantais. Tačiau šiais laikais galimybių daug. Užtenka sulaukti knygos knygyne – nusiskenuoji, įsikeli į kompiuterį ir skaitai. Dabar yra netgi kalbančių skenerių – uždedi ant skenerio knygą, jis pats ir skenuoja, ir skaito. Tokį jau įmanoma įsigyti, o valstybė kompensuoja 70 proc. jo kainos.

REKLAMA

Tavo kūryboje matome labai daug vizualių vaizdinių, konkrečių detalių. Pavyzdžiui, viename tavo tekste mokykla virsta Spartako stovykla, prieš akis iškyla tundra, kurioje ganosi elniai, o medžiotojai iš kailių statosi jurtas ir jarangas, vaikštome po Britų muziejų... Labai įdomu, kaip niekada nematęs žmogus įsivaizduoja aplinką.

Esu girdėjęs ir atvirkštinių priekaištų – kad mano kūryboje mažai vizualikos ir spalvų. Kadaise turėjau labai lakią vaizduotę: įsivaizduodavau visus personažus, apie kuriuos perskaitydavau, taip smulkiai vaizduotėje atkurdavau, tarkim, Kolumbo laivą, net su mažiausiomis smulkmenomis, kad, atrodo, pats tuo laivu būčiau keliavęs ar net jam vadovavęs. Skaitant knygas, atrodydavo, kad tas vaizdas kaip gyvas prieš akis stovi. Dabar išmokau tą vaizduotę sutramdyti. Viename poetiniame tekste rašau: „Pagaliau išmokau sutramdyti / didžiąją pokštininkę vaizduotę, / dabar jau pernelyg gerai jaučiuosi / šiame netobulame pasaulyje, / kad dar galėčiau rašyti eilėraščius“.

Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų