Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio
2019.01.05 09:00
Kėdainiškės Gražinos Grudienės šūkis –„Aš noriu ir aš galiu“. (Linos Jakubauskienės nuotr.)

Kėdainiškės Gražinos Grudienės šūkis –„Aš noriu ir aš galiu“. (Linos Jakubauskienės nuotr.)

Kėdainiškė Gražina Grudienė, nepaisydama gausybės patirtų netekčių, ligų ir negalių, jaučiasi kaip niekada stipri.

Atsitiesti jai padėjo ne tik medikai, bet ir valia, didelis noras padėti kitiems. „Aš noriu ir aš galiu“, – toks šiuo metu yra moters gyvenimo šūkis.

Skaudžiausia – sūnaus netektis

Gražina pasakoja vaikystėje buvusi mylima, netgi lepinama, pripažinta draugų. Ji visada mėgo būti lyderė. Bėdos moters gyvenime prasidėjo tuomet, kai ištekėjusi susilaukė antrojo vaiko. Mindaugas atsinešė įgimtą širdies ydą. Medikai išsyk negalėjo spręsti, ar tai didelė bėda – pasak jų, vaikas ydą gali išaugti, bet ji gali tapti ir sunkios ligos priežastimi. „Situacija pablogėjo, kai Mindaugėliui sukako dveji. Kartą eidamas jis sustojo ir pasakė, kad daugiau nebegali eiti, nes jam sunku kvėpuoti. Išsyk kreipėmės į medikus. Nuo tada ligoninės, vaistai tapo mūsų kasdienybe“, – pasakoja Gražina.

REKLAMA

Kai Mindaugui buvo šešeri, gydytojų konsiliumas nusprendė: reikia transplantuoti plaučių kamieną, kad būtų pakeistas kairiojoje širdies pusėje esantis vožtuvas – kraujas berniuko kūne necirkuliavo normaliai. Donoras netrukus atsirado, operacija pavyko, Mindaugo organizmas žuvusio vaiko organo neatmetė. Berniukas jautėsi gerai, pamažu sveiko, medikai ruošėsi jį išrašyti iš ligoninės.

„Nuolat būdavau prie savo sūnelio. Išeidavau tik tada, kai pas jį apsilankydavo gydytojai rezidentai. Visada baimindavausi jų vizitų – kas bus, jei jie išeis, paliks mano vaiką, o tuo metu jam nutiks kas nors bloga? Kartą taip ir įvyko. Rezidentas išėjo iš palatos, paliko Mindaugėlį vieną, ir jam sustojo širdis. Sūnų ištiko klinikinė mirtis. Tris paras Mindaugas išgulėjo be sąmonės, tačiau tąkart medikams jį išgelbėti pavyko“, – atsimena mama.

Vis dėlto vėliau pastebėta, kad vaiko širdis neveikia taip, kaip turėtų. Nuspręsta ją transplantuoti. Medikai nuveikė didžiulį parengiamąjį darbą – sudarinėjo specialistų komandą, ieškojo donoro, galimybių greitai atsigabenti širdį iš užsienio. Tačiau vaikas širdies taip ir nesulaukė. Vieną dieną mama sužinojo – jos mažylio nebėra...

„Tas, kas nelaidojo savo vaiko, niekada nesupras, kaip tuo metu jaučiasi mama. Kaltinau visus aplinkui, labiausia, žinoma, save. Atrodė – jei sūnaus nebūčiau leidusi operuoti, gal jis ligi šiol būtų gyvas? Į šį klausimą padėjo atsakyti kaimynė. Sutikta netoli namų, kartą paklausė, kaip jaučiuosi. Pasiguodžiau, kad visą laiką pykstu ant medikų, ant savęs. „Aš taip pat pykstu ant savęs, – atsakė. – Pykstu, nes neleidau savo vaiko operuoti, ir jis mirė.“ Tada supratau, kad ne viskas priklauso nuo mūsų. Kai kuriose situacijose esame bejėgiai“, – pasakoja mama.

REKLAMA

Laikas negydė

Gražina sako, kad einantis laikas jos skaudžios žaizdos negydė. „Negalėjau su niekuo kalbėtis. Tiesą sakant, pusmetį nekalbėjau visai. Užsidariau savyje, susirgau depresija. Negalėjau niekam guostis, tik verkiau. Kaip suprantu dabar, susikūriau sau „komforto“ zoną, iš kurios pati nenorėjau išeiti“, – sako pašnekovė.

Lyg šios bėdos nebūtų gana, maždaug po pusmečio, nepakėlęs mylimiausio anūko netekties, anapilin iškeliavo Gražinos tėvas. Mama susirgo Parkinsono liga, ją reikėjo slaugyti. Gražina į savo skausmą ir liūdesį grimzdo vis giliau.

Vis dėlto po trejų metų nuo antrojo sūnelio mirties Gražina susilaukė dar vieno sūnaus. Bet vos gimusiam jam diagnozuota reta ir sunki liga, lemianti sąnarių retėjimą. „Vėl prasidėjo kelionės po ligonines, medikus. Sūnaus būklė tai pagerėdavo, tai pablogėdavo. Būdavo, kad jis negalėdavo atsistoti ant vienos ar abiejų kojų. Žiūrėti į vaiko kančias buvo skaudu“, – kalba mama.

Netrukus Gražinos vyrą ištiko insultas, paskui – infarktas. Moteriai teko prižiūrėti ir jį. Negana to, nuvažiavusį į kaimą pas giminaičius tvarkytis paveldėtos žemės dokumentų, jį pasmaugė brolis. Nelaimių moteriai pasirodė per daug, jos psichika neatlaikė. „Nusprendžiau vykti į Respublikinės Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos Marių skyrių, dar vadinamą Žiegždrių ligonine. Savanoriškai. Supratau – jei noriu gyventi toliau dėl savęs, dėl vaikų, privalau būti stipri, išsivaduoti nuo sunkių minčių“, – pasakoja Gražina.

REKLAMA

Žiegždriuose ji paguldyta į sergančiųjų depresija skyrių. „Tikėjausi medikų paramos, bet nemaniau, kad ligoninėje bus taip gerai. Radau tokią pagalbą, kokios man reikėjo. Kasdien po dvi valandas galėjau bendrauti su psichologu, vaikščioti į įvairius užsiėmimus – dailės, mezgimo. Išbuvau ligoninėje net tris mėnesius, nors gydymas iš pradžių planuotas vienam. Medikai neskubėjo manęs išrašyti, kol būklė nepagerės“, – sako moteris ir priduria, kad ligoninėje ji įgijo daug žinių apie psichikos sutrikimus, sutiko daug įdomių žmonių. Čia nuolat atvykdavo svečių, kurie dalijosi patirtimi, kalbėjo, kaip išgyveno sunkias netektis, kas padėjo jiems išlipti iš depresijos liūno. Išgirstos istorijos teikė stiprybės.

Sulaukė likimo dovanos

Grįžusi namo Gražina stengėsi keisti savo gyvenimą. Vis dėlto esminis lūžis įvyko tuomet, kai jos reta liga sergančiam pagrandukui sukako dvylika. „Buvo sūnaus gimtadienis. Jo pasveikinti atėjo du draugai. Suvalgę tortą, atsigėrę limonado, visi kartu išlėkė į lauką. Buvo šalta, vasario pabaiga. Pati nežinau kodėl, tačiau išeinančiam sūnui į kišenę įdėjau kryželį. Į jo nustebusių akių žvilgsnį atsakiau: „O jei nutiks kas nors negero?“ Matyt, mamos širdis visada nujaučia nelaimę“, – sako moteris.

REKLAMA

Po kurio laiko sūnus parlėkė namo šlaputėlis, sustiręs, išsigandęs, atsiprašinėdamas: „Nepyk, mama, įkritau į upę, skendau.“ Pasirodo, išėję į lauką, vaikai užsimanė pačiuožinėti ant vos užšalusio Nevėžio. „Kitiems dviem vaikams pasisekė, jie neįlūžo. Mano sūnus tuo metu buvo rubuiliukas, gal todėl ledas jo neišlaikė. Jis vėliau man sakė: „Mama, nepatikėsi, bet visas gyvenimas prabėgo pro akis. Vienintelis dalykas, kuris vertė laikytis ir nepasiduoti – mintis, kad tavęs galiu daugiau niekada nebepamatyti“, – pasakoja Gražina.

Abu berniuko draugai išsyk pabėgo, nors jis šaukėsi pagalbos, prašė numesti bent pagalį ar kokį daiktą, kuris padėtų išlipti iš vandens. Nubėgdami dar pasišaipė: „Pats žinai, kad esi storas, tai ko lipai ant ledo?“

„Išsigandęs sūnus tvirtino: „Nežinau, kaip išlipau iš vandens, kas mane išstūmė.“ Vakare, prisėdusi ant sūnaus lovos, pasakiau: „Nepykstu, kad lipai ant ledo. Kad tik tavo liga nuplauktų kartu su tuo vandeniu“. Nepatikėsite, bet taip ir nutiko. Net du profesoriai, pas kuriuos lankėmės po šio įvykio, tvirtino: „Jei nežinotume, kuo jūsų sūnus sirgo, nematytume dokumentų, ligos išrašų, nepatikėtume dabartiniais rezultatais. Jokių ligos požymių nebėra.“ Galbūt patirtas didžiulis stresas išjudino kažkokius mechanizmus organizme, kurie ir privertė ligą atsitraukti. Be to, kryželį į jo kišenę įdėjau labai tikėdama tuo, ką darau. Galbūt ir aukštesnės jėgos pagelbėjo“, – svarsto mama.

REKLAMA

Įgijo stiprybės ir padeda kitiems

Gražina sako, kad netikėtas sūnaus pasveikimas jai padėjo visai kitaip pažvelgti į gyvenimą. Moteris pradėjo siekti to, ko nė nebandė siekti per ilgus sunkia depresija pažymėtus metus. Ji užsirašė į Trečiojo amžiaus universitetą, pradėjo lankyti dailės, fotografijos kursus, masažo, slaugos praktikumus. „Supratau: kentėdamas esi lyg apvalkale, kur aplink tave – daug daug skausmo. Tačiau už tų skausmo plotų – begalė kitų, geresnių dalykų. Norėdamas juos pasiekti, turi išdrįsti pramušti apvalkalą, praeiti per tą skausmą, jį išgyventi. Tada atrandi daug naujų galimybių. Žinoma, į skausmą nerti baugu, bet jei to nepadarysi, liksi tame apvalkale ir tavo gyvenimas slinks pro šalį“, – įsitikinusi moteris.

Gražina teigia supratusi, jog turi gyventi taip, kad būtų pavyzdys kitiems, kaip nepalūžti išgyvenus daugybę skaudžių netekčių. Nepaisydama patirtų operacijų, problemų su širdimi, medikų prognozių, kad niekada nevaikščios, Gražina visų nuostabai pakyla vėl ir vėl. Tam, kad galėtų padėti kitiems.

Moteris lanko vyresnio amžiaus ar neįgalius kaimynus, guodžia likimo draugus, stengiasi įkvėpti jiems optimizmo. „Tik patyręs didelį skausmą imi suprasti kitus, gebi atrasti žodžių, kurie gydo. Buvo laikotarpis, kai norėjosi bėgti nuo visų, jaučiausi tarsi labirinte. Dabar supratau – gyventi praeitimi negalima. Tada užkerti kelią tam, kas gali nutikti dabartyje ir ateityje“, – sako Gražina.

REKLAMA

Visas gyvenime nutikusias tragedijas Gražina priima kaip pamokas. „Turi jas išmokti, nes tik išmokęs gali eiti tolyn. Privalai atleisti, nepykti, nekaltinti, mylėti save. Tik pamilęs save galėsi nuoširdžiai pamilti ir kitus. Dabar man norisi gyventi – dėl savęs, dėl kitų. Nuolat sakau sau – aš galiu, aš privalau gyventi visavertį gyvenimą. Džiaugiuosi, kad galiu tobulėti, noriu būti su žmonėmis, noriu padėti, įkvėpti savo pavyzdžiu kitus“, – pabrėžia pašnekovė.

Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė

Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!
Virga 2019-01-06 00:44:06
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Labai gražus pasakojimas ir žavi moteris.tik kaip jaustis kitiems vaikams kai sakoma ,,mirė mylimiausias anūkas,,.?man drauge pasakojo kad jos motina stovėdama prie sūnaus karsto raudojo:mirė mylimiausias mano vaikelis..nors liko dar du begalo mama mylintys ir prižiūrintys vaikai..   ATSAKYTI
mama 2019-01-06 08:37:43
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
aš tai manau, kad senelio anūkėlis buvo mylimiausias todėl, kad sirgo. Tokiems labiau reikia meilės, palaikymo...  
Edita 2019-01-05 20:09:47
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Didziuojusi tavimi Grazina .Taip ,buvo skaudziu isgyvenimu ,bet tu nepasidavei,tokie isbandymai yra skirti tik stipriems zmonems.   ATSAKYTI
stiprybes 2019-01-05 12:52:18
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
jums!!!!   ATSAKYTI
GAUK NEMOKAMĄ tv3.lt NAUJIENLAIŠKĮ Į SAVO PAŠTO DĖŽUTĘ:
UŽSISAKYTI

Top Video

Didžiūnaitytės žūties tyrimas
DABAR RODOMA
Didžiūnaitytės žūties tyrimas
DABAR RODOMA
Kaip išsirinkti kokybišką medų
DABAR RODOMA
Medikai skaičiuoja aukas
DABAR RODOMA
Tarybiniai karščiai Lietuvoje
DABAR RODOMA
Glostyk Bobiką
DABAR RODOMA
Tragedija Balsio ežere: nuskendo du vaikai
DABAR RODOMA
Braškių katastrofa: nespėja skinti
DABAR RODOMA
Nufilmavo krušą: gabalai kėlė pavojų
DABAR RODOMA
Šalčiūtė apžvelgė kauniečių pamėgtą vietą: čia vykdavo erotikos vakarėliai
DABAR RODOMA
Kraupus radinys Pučkorių parke
REKLAMA
Kūdikių gestų užsiėmimą veda ankstyvojo ugdymo pedagogė, kūdikių gestų kalbos specialistė Gintautė Sinkevičienė (dešinėje). Danutės Jurevičienės nuotr.
Ar yra nors viena mama ar tėtis, kurie, sūpuodami savo verkiantį vaikelį ir negalėdami jo nuraminti, nėra klausę savęs: „Kaip sužinoti, kas jam yra?“ Dar 1880 m. JAV ...
Aistė žinojo, kad kūdikis gali gimti turėdamas Dauno sindromą, bet džiaugėsi nuostabiu laukimu. (nuotr. asm. archyvo)
Kalbėdama trimečio Ariano mama Aistė nepaliauja šypsotis. Moteris pasakoja, kad pozityvumu ir gyvenimo džiaugsmu ji vis dėlto tryško ne visuomet. Sužinojusi, jog kūdikis gali ...
Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos vadovė Audra Česonienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos vadovė Audra Česonienė sako, kad tėvai ne veltui jai davė tokį vardą – gyventi ramiai Audrai nėra lemta. Likimas jai negaili iššūkių, o ji ...
Jubiliejiniame renginyje neapsieita be fejerverkų. Aldonos Milieškienės nuotr.
Daugiau kaip 500 žmonių vienijanti, bendroms veikloms telkianti Ukmergės rajono neįgaliųjų draugija paminėjo savo veiklos 30-metį. Draugijos pirmininkė Zita Kviklienė į šventę ...
Andriaus Lamausko nuotr.
Skaitytojų klausėme, kas labiausiai didina visuomenės informuotumą ir supratimą apie negalią. Apklausoje dalyvavo 166 žmonės. Beveik pusė – 43,9 proc. – dalyvavusiųjų ...
REKLAMA

TELEVIZIJA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų