Hospiso įkūrėja sesuo Michaela Rak: didžiausia Kalėdų dovana žmogui – kitas žmogus

Skaityk lengvai

Seseriai Michaelai Rak gruodžio mėnesį Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda įteikė Nepriklausomybės atgavimo šimtmečio medalį už tarnystę sergantiems ir kenčiantiems Vilniaus krašto gyventojams.

Sesuo Michaela Rak. (nuotr. Aurelijos Babinskienės)

Būtent jos pastangomis Lietuvoje įkurtas pirmasis hospisas, jau statomas ir nepagydomomis ligomis sergantiems vaikams skirtas korpusas. Sesuo Michaela įsitikinusi, kad žmogus gali būti laimingas tik dalindamas save kitiems.

– Vadovaujate hospisui, kuriame globojate pačius sunkiausius, onkologinėmis ligomis sergančius ligonius, kurie jau dažnai skaičiuoja paskutines gyvenimo dienas. Tačiau tenka girdėti, kad hospisą dažnai vadina vilties namais. Iš kur ta viltis?

REKLAMA

– Viltis yra kiekviename iš mūsų – norime žinoti gyvenimo prasmę, tikslą ir norime būti laimingi. Iki pat paskutinės akimirkos. Turime suvokti, kad su išėjimo momentu niekas nesibaigia, ir mes, dar būdami čia, turime dėti visas pastangas, kad mūsų amžinybė būtų viltinga. Kasdien žingsnis po žingsnio įveikti gyvenimo iššūkius. Negalima konkrečiai pasakyti, kad viltis yra tai, tai ar tai. Viena aišku – viltis yra laimės troškimas. Žmogus dažnai nori būti savo gyvenimo režisierius ir tą laimę susikurti pats, bet dieviškasis režisierius dažnai mums turi kitą planą. Ir nebūtinai jis sutampa su tuo, kaip įsivaizduojame, užsiprogramuojame ar susikuriame.

Sunkiai sergantys asmenys kartais gali būti pikti, kad Dievas jiems davė negalią, bet reikia suprasti, kad Dievas mus myli ir niekada nenuskriaus, o ves per gyvenimą su ta negalia į laimingą amžinybę. Tik mes turime būti atviri ir pasitikėti. Ir tik peržengę amžinybės slenkstį sužinosime, kodėl mums buvo skirta negalia, liga ar kiti sunkumai.

– Vis dėlto ne taip paprasta užklupus negaliai ar kitoms gyvenimo negandoms įžiūrėti to prasmę...

– Supraskime, kad gyvenimas nėra sveika ranka, koja ar sveikas kūnas. Daug svarbiau tai, kas aš esu: ką mėgstu, ką jaučiu. Tačiau dažnai mes skiriame per daug dėmesio išvaizdai, tam, kaip pasirodysiu prieš kitus, ir pamirštame savo vidų. Sergantys ir negalią turintys žmonės moko, kad ne išorė svarbi, ne tai, kaip atrodau, bet ar sugebu apkabinti kitą žmogų ir padėti jam. Neįgalieji yra labai reikalingi, kad mes, neturintys negalios, būtume žmogiškesni. Jie yra gyvenimo mokytojai – jie moko mus vertinti, kad esame sveiki, pamatyti tai, ką turime. Tai atveria mūsų širdis, priverčia pakelti akis nuo telefono ar kompiuterio ir tapti labiau empatiškais, norinčiais dalintis, padėti.

REKLAMA

Reikėtų skatinti, kad žmonės nesigėdytų savo negalios ir vežimėliuose, su ramentais kuo dažniau išeitų į pasaulį, būtų visur. Ir Šventasis Tėvas sako, kad jie turi būti mūsų gyvenimo centre. Jei esame su jais, esame kartu su Dievu. Noriu padėkoti visiems sergantiems ar negalią turintiems žmonėms: ačiū, kad esate, nes jūs atveriate mums širdis.

– Šiais skubėjimo laikais daug žmonių patiria beprasmybės pojūtį. Paradoksas – žmonės nieko nestokoja, turi labai daug galimybių, bet nesijaučia laimingi, nes neranda gyvenime prasmės. Gal žinote atsakymą, kur jos ieškoti?

– Vieno atsakymo nėra, bet visų pirma žmogus pats sau turi atsakyti į klausimą, koks yra jo gyvenimo tikslas. Jei tikslas yra užsidirbti krūvą pinigų ir žmogus visą gyvenimą to siekia, jis vieną dieną pavargs ir supras, kad tai beprasmiška. Jei išsikels sau tikslą, pavyzdžiui, kurti glaudžius santykius šeimoje ir kiekvieną dieną nenuilsdamas stengsis: paskambins kuriam nors šeimos nariui, aplankys, paliks mažą dovanėlę ar laiškelį, tai tikrai gali įprasminti gyvenimą. Kiekvienam sava prasmė. Pavyzdžiui, muzikanto gyvenimo prasmė gali būti kurti muziką, kad jos klausantis žmonės patirtų laimę. Tą patį galima pasakyti ir apie dailininkus ar kitus kūrėjus. Mano tikslas yra amžinybė su Dievu, o to galima pasiekti tik kasdien ieškant gėrio, tiesos ir meilės.

Jei žmogus netikintis, simboliškai galime pasakyti, kad jo tikslas – eiti per gyvenimą paliekant pėdsakus. Tokius, kurie kitiems, net ateities kartoms, teiktų gėrį, džiaugsmą. Ir to siekimas taip pat suteikia gyvenimo prasmę. Gyvenimo prasmė – ne grožis, ne sveikata, o mūsų gerumas ir mūsų išmintis. Tai, kas mūsų širdyje.

REKLAMA

– Ar hospise taip pat švenčiate šv. Kalėdas?

– Taip. Dabar pas mus yra didžiulis šurmulys. Ruošiame dekoracijas, Betliejaus gėles, ateina daug savanorių, vyksta koncertai. Gal tai išoriniai dalykai, bet jie taip pat turi įtakos mūsų nuotaikai ir moko mus. Pavyzdžiui, žiūrėdamas į gėlę galiu pagalvoti: ar esu kaip žydinti gėlė, kuri teikia džiaugsmą, ar kaip ta nuvytusi. Žiūrėdama į po staltiese dedamą šieną ar Betliejaus prakartėlę pagalvosiu, ar sugebu atverti širdį ir padėti tiems, kuriems reikia pagalbos.

Pas mus, taip pat kaip šeimoje, laužiamas kalėdaitis, sakomi linkėjimai vieni kitiems. Žmonės gal nebus užversti dovanomis, bet šalia bus žmonės. Juk per Kalėdas didžiausia dovana – ne brangios dovanos, o kitas žmogus. Sakoma, kad viltis pas žmogų ateina su kitu žmogumi. Tad ir mes tiek per šventes, tiek kasdien būkime tie, kurie neša viltį kitiems.

– Tačiau yra daug vienišų žmonių, kurie galbūt neturi artimo žmogaus šalia arba nejaučia su juo glaudaus ryšio. Ką jiems patartumėte?

– Kalėdos – tas laikas, kai reikia atverti savo širdies duris. Tegu tai būna atvirumo laikas, kad ir negalią turintys žmonės pasakytų: štai aš esu visuomenės dalis, esu atviras jums, ateikite ir keiskimės kartu. Vieno žmogaus atvirumas skatina kito atvirumą.

Pas mus, hospise, žmonės tikrai nėra vieniši – čia gyvenimas verda ir pacientai yra viso to centre, ypač prieš šventes. Atsiranda daug žmonių, norinčių juos aplankyti, ką nors padovanoti, surengti koncertą.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų