Sąmoningo sapno metu sapnuotojo sąmonė prasiplečia: jis suvokia, kad sapnuoja, regi savo kūną, atsimena savo vardą bei savo gyvenimą būdraujant ir tuo pat metu regi, kaip sąmonė „rodo sapnų kiną“.
Sąmoningą sapnavimą jau ne vieną tūkstantį metų praktikuoja Tibeto jogai, kinų daosai, toltekų magai. Sąmoningo sapnavimo praktika nėra savitikslis dalykas, bet naudojama sąmoningumui plėsti, sąmonei valdyti bei dvasiniams tikslams pasiekti.
Kartais jis pasireiškia spontaniškai, net netreniruojant proto, nemedituojant. Sąmoningų sapnų regi vaikai ir suaugusieji, kai miegodami pasako sau: „Aš sapnuoju, čia tik sapnas, iliuzija, nėra ko nervintis, viskas netikra.“
Tačiau norint ugdyti savo sąmonę ir pradėti sapnuoti sąmoningai reikia pastangų ir treniruočių.
Europoje vienas seniausių šaltinių, kuriuose minimi sąmoningi sapnai, yra V a. Šv. Augustino raštai. XIX a. padidėjus susidomėjimui dvasiniais dalykais atsirado žmonių, aprašančių savo sąmoningus sapnus. 1860 m. Saint Denys išleido knygą „Sapnai ir jų valdymas“. Čia tyrinėtojas pasidalina savo išgyvenimais ir sąmoningais sapnais.
1913 m. Nyderlandų psichiatras Frederikas van Edenas, turėjęs ryšių su psichoanalizės tėvu Z. Froidu, 14 metų tyrinėjo savo sapnus, rašė sapnų dienoraštį ir supažindino skaitytojus su savo sąmoningais sapnais. Jis išleido knygą „Sapnų studija“. Ja susidomėjo Psichinių reiškinių asociacija. F. van Edenas aprašė keletą sąmoningų sapnų tipų, ypač tuos, kuriuose jį gąsdindavo demoniškos būtybės, tačiau psichiatras išlikdavo sąmoningas, nes galėjo kontroliuoti sapnų turinį.
XX a. JAV sapnų tyrėjai Stefanas la Bergas ir jo kolegos Kalifornijoje Stanfordo institute keletą metų tyrinėjo sapnus. Mokslininkai nustatė, kad tiek paprasti, tiek sąmoningi sapnai sapnuojami vadinamojo Greitojo akių obuolių judėjimo stadijoje. Žmogaus miegas susideda iš dviejų fazių: gilaus miego ir paviršutiniško: šios fazės keičia viena kitą maždaug kas 90 minučių. Stebint tiriamą objektą (tiek žmogų, tiek gyvūną) buvo nustatyta, jog paviršutiniško miego metu juda sapnuotojo akių obuoliai. Žmogus regi sapnus, kai ima judėti jo akys po užmerktais vokais, žodžiu, regėjimo funkcijos sapne veikia taip pat kaip būdraujant, todėl sapnuojančiajam atrodo, kad jo matomi vaizdai realūs.
Kai buvo tiriami savanoriai sapnuotojai, mokantys sąmoningus sapnus, mokslininkai nustatė, jog sąmoningai sapnuojant kūnas yra paralyžiaus būsenos, nes ypač suaktyvėja sapnuotojo smegenų veikla. Sąmoningai sapnuojant ypač paaštrėja individo budrumas ir savistaba, o jo kūnas yra miego paralyžiaus būsenos.
Apie sąmoningą sapnavimą modernioji visuomenė sužinojo iš žinomo JAV rašytojo Karloso Kastanedos knygų apie indėnų toltekų magiją. Pasak rašytojo, sąmoningas sapnas būna tada, kai sapnuotojas susikoncentruoja į „antrąjį dėmesį“, t.y. mato ir jaučia astraliniame lygmenyje. Sapno valdymas – svarbus momentas asmeinės galios įvaldymo kelyje.
Kalbėdamas apie sapnų programavimą K. Kastaneda išskiria esminį momentą: jeigu sapne pamatomos rankos, tai sutartinis ženklas, jog individas sapnuoja. Tuo metu sapnų kūne įsijungia sąmonė. Sapnų kūnas ir sąmonė pereina tarsi į „kito“ pasaulio kontrolę, į kitą dimensiją. Miegančiajam šis įprastas fizinis pasaulis tampa kitu. Netreniruotas sapnuotojas pamiršta miegantį save ir įprasto fizinio pasaulio taisykles.
Sapnuojantysis pasineria į nežinomybės sferą. Paprasta realybė sapnuojančiajam nesuvokiama, ji tampa nereali kaip sapno pasaulis būdraujančiam. Miegantysis ir sapnuojantysis atsiduria tarsi dviejuose paraleliuose nesusikertančiuose pasauliuose. Sapnuojančiajam fizinis pasaulis – kita realybė, jis užmiršta savo fizinį Aš, o būdraudamas mano, kad sapnas – iliuzija. Visiškai kitaip nutinka sąmoningam sapnuotojui, jam visa tikrovė – iliuzinė. Jis žino, kad tiek fizinis pasaulis sukurtas ir projektuojamas jo sąmonės, tiek sapnų pasaulis – nerealūs. Todėl žmogus gali valdyti ir dienos, ir nakties sapnus.
Anot K. Kastanedos, pirmas žingsnis į suvokimą ir budrumą sapne – susirasti rankas. Tada abi – miegančiojo ir sapnuotojo – pusės susilieja.
K. Kastanedos mokytojas Don Chuanas, nežinia, realus ar sugalvotas personažas, sapnavimo meną laikė tiltu tarp dviejų pasaulių: tonalio (įprastojo) ir nagvalio (nežinomybės) susijungimą. Tuomet asmenybė tampa visumine. Sapne svarbu prisiminti šias abi puses ir jas integruoti. Sąmoningas sapnas grąžina sapnuotojui paslaptingąją jo asmenybės dalį.
Sapnų pasaulis susijęs su būdravimo tikrove: kai mes keičiame gyvenimo būdą, keičiasi ir sapnų turinys, ir atvirkščiai: kai pakeičiame sapnų pasaulį, keičiasi ir fizinė realybė.
Taigi sapnų pasaulis tampa mūsų asmenybės tobulėjimo arena.
Žmonės, pradėję sąmoningai sapnuoti, įgyja naują matymą: sapne suvokia, kad pats palaiko ir kuria sapno realybę, kuri kas sekundę mainosi.
Sąmoningo sapnavimo technika
1. Pirmas žingsnis į sąmoningą sapnavimą – tai gebėjimas koncentruoti dėmesį į objektą. Sapnas labai dinamiškas, takus, jame vaizdai keičiasi labai greitai.
2. Sapno signalas – rankos. Taip pat gali būti ir koks nors kitas ženklas ar neatitikimas. Rankos visada šalia ir labiausiai matomoje vietoje, todėl šis ženklas laikomas patogiausiu.
3. Pamėginkite užmigti sėdėdami.
4. Sąmoningiems sapnams palankiausias laikas 4 – 5 val.
5. Išmokite sapne stebėti daiktus. Todėl dieną nors keletą minučių medituokite, žvelgdami į kokį nors objektą, tarkim, degančią žvakę ar paveikslėlį. Sapne įpraskite fiksuoti dėmesį į objektą: po kurio laiko jis „išplauks“ – tai ir bus ženklas, kad sapnuojate.
Tibeto jogams sapnų praktika padeda išlaikyti budrumą mirties akimirką, sutelkti sąmonę ir nesiduoti karmos vėjams nunešamam į žemutines atgimimo sferas. Tibeto budistai įsitikinę, kad gyvenimas sudarytas iš tokios pat medžiagos kaip ir sapnas. Tai ta pati iliuzijos forma arba neprabudusios sąmonės projekcija. Sapnų joga praktikuojama ne tik nakties, bet ir dienos sapnuose. Pasak Tibeto lamų, mūsų išgyvenimai ir sapnai gimsta iš nežinojimo arba užtemusios sąmonės. Nežinojimas yra įgimtas ir įskiepytas sociumo bei kultūros sąlyginumų.
Įgimtas nežinojimas (samsaros) yra ciklinės egzistencijos pagrindas. Mes nežinome tikrosios savo ir pasaulio prigimties, todėl esame įkalinti dualistiniame proto kalėjime: skirstome reiškinius ir daiktus į juodus ir baltus, gerus ir blogus. Dualizmas gimdo priešybes ir dichotomiją. Susiformuoja prisirišimai: aistros, neapykanta, kančios.
Sociumo nežinojimas lemtas visuomenės normų ir tabu. Visos kultūros laikosi tam tikrų tiesų ir prietarų – mes esame įsitikinimų aukos ir savo idealų vergai. Net mokslas ar įvairios religijos turi savo ypatingą pasaulio matymo ir suvokimo skalę. Tačiau prie tikros tiesos, ne intelekto sugalvotos, taip ir neprisikasame. Tad, kol nepasiekėmė nušvitimo, dualumas yra normalus dalykas. Tibeto patarlė sako: kol gyveni asilo kūne, mėgaukis žolės skoniu. Tad iš esmės nežinojimas yra proto užtemimas.
Tačiau kai pažvelgi į daiktus iš aukštesnio taško – skirtumai tarp jų išsitrina. Tai, kas mums trukdo, yra ne išorėje, o viduje, mūsų prote, kurį lemia karma.
Karma – tai veiksmas. Kiekviena reakcija į įvykius sapne ar būdraujant slepia draugiškumą ar priešiškumą ir palieka sąmonėje pėdsakus. Reakciją diktuoja karma. Tai ir yra samsaros ratas, begalinės veiksmų ir reakcijų pynės. Tad verta galvoti apie karmą kaip apie priežasties – pasekmės procesą, o mūsų pasirinkimas, kurį padarysime atsakydami į situaciją, turės savo pasekmes, tad vertėtų išmokti nesukurti negatyvių priežasčių ir sukurti situacijas, kurios gyvenimą pakeistų į gera.
Jei savo emocijas reiškiame audringai, tai gali turėti neigiamų pasekmių tiek sau, tiek kitiems. Jei emocijas slopinsime, negatyvus pėdsakas vis tiek liks pasąmonėje. Karminiai pėdsakai panašūs į fotojuostą, kurioje užfiksuoti mūsų išgyvenimai, o kiekviena reakcija: potraukio ar neapykantos, nukreiptos į kiekvieną išgyvenimą: prisiminimą, jausmą ar mintį galima palyginti su nuotrauka. Sapno tamsoje mes ryškiname savo karmos juostą. Kokie vaizdai pasirodys konkrečią naktį, priklauso nuo antrinių sąlygų, kurios neseniai susiklostė.
Sąmonė kaip projektoriaus spindulys apšviečia karminius pėdsakus ir jie pasireiškia vaizdais, kuriuos išgyvename sapnuose. Mes jungiame juos kaip kino juostos kadrus, nes taip veikia mūsų psichika, o rezultatas yra mūsų įpročių ir aplinkos faktorių siužetas – sapnas.
Dieną mes darome tą patį, ką ir naktį: projektuojame vidinį vyksmą į išorinį pasaulį. Tibeto sapnų joga remiasi augančiu sąmoningumu ir intuicija, jais vadovaudamiesi praktikuotojai priima atitinkamą sprendimą. Sapnų praktika suteikia metodus karmos sėmenims sudeginti. Sąmoningas sapnas leidžia karminiams pėdsakams išsilaisvinti. Tai vyksta, kai esame sąmoningos būsenos. Sąmoningumas ugdomas meditacijomis ir dvasinėmis praktikomis. iš pradžių, kai sunku pasiekti nedualumą, sapne galime pasirinkti teigiamą veiksmą, atnešantį teigiamus dalykus.
Jogai sapnuodami taip apvalo proto tamsumą, kad juosta tampa apšviesta: nebėra ką ryškinti, nelieka karminio poveikio, kuris suteikia mūsų sąmonei formas ir spalvas. Kadangi karminiai pėdsakai – tai sapno šaknys, juos išvalius lieka vien tyra sąmonė ir aiškus suvokimas: nebelieka filmo ir siužeto, t.y. sapnų, nei to, kas juos žiūri – tik švytinti sąmonės prigimtis, kuri yra absoliuti realybė. Todėl nušvitus daugiau nesapnuojama ir apie tokį asmenį sakoma: pabudęs.
Šaltinis: anomalija.lt
