Nuo mūsų pažinties su Dainiumi praėjo bene 7 metai, o susitikus šiandien jis atrodo nė kiek nepasikeitęs – kupinas optimizmo ir vilčių apie gražesnį rytojų. Tik jo ir mamos Marijonos bėdos nesibaigė – šiuo metu mamai atliekamos dializės, dėl kurių didžiąją dalį savaitės jai tenka lankytis ligoninėje, o Dainiukas, susilaužęs koją, sėdi namie ir į tai, kas vyksta aplinkui, žvelgia tik pro kambario langą.
Sunkus Dainiuko likimas
Dainiukas kėdainiečiams gerai pažįstamas. Mat jau nuo mažens apie jį rašė įvairiausi Lietuvos dienraščiai ir portalai. Ne paslaptis, kad Dainiukui teko iškęsti daugiau nei kiekvienam iš mūsų – dėl silpnos sveikatos nuo vaikystės iki dabar jam teko patirti keliasdešimt operacijų, važinėti po ligonines atlikinėjant įvairiausius tyrimus. Kaip patys su mama juokauja, jie gerai pažįstami ir medicinos darbuotojams.
„Kur benuvažiuotume, niekas jau nebesiteirauja mūsų vardų ar pavardžių. Užtenka pasižiūrėti į veidus ir visiems aišku, kas atvažiavo“, – pusiau juokais, pusiau rimtai pasakojo Marijona.
Bendrauja socialiniuose tinkluose
„Anksčiau visuomet kartu vaikščiodavome po miestą, tvarkydavomės reikalus, o dabar tik sėdim namie ir niekur išeiti negalim“, – juos aplankius apgailestavo Marijona.
Šiuo metu Dainiuko kasdienybę praskaidrina tik kompiuterio ekranas. Po kojos operacijos negalėdamas vaikščioti ir priverstas gulėti lovoje Dainius naudojasi proga ir stengiasi kuo daugiau apie pasaulį sužinoti peržiūrėdamas įvairias televizijos laidas, skaitydamas įvairius straipsnius, žaisdamas kompiuterinius žaidimus ar susirašinėdamas su draugais socialiniuose tinkluose.
„Aš anksti ryte keliuosi į dializes, o Dainiukas tuo tarpu įsijungia radiją, išklauso visas žinias, peržiūri pasaulyje nutikusius įvykius, renginius ir viską man grįžus papasakoja“, – pasakojo Dainiuko mama.
Seniūno pagalba
Kartais bendravimas socialiniuose tinkluose gali padėti ir skubiai prireikus pagalbos. Tuo įsitikinu Dainiuko mamai papasakojus smagią žiemos sezonu nutikusią istoriją.
„Savo draugų rate jis turi ir Kėdainių miesto seniūną Valentiną Tamulį. Man parvažiavus iš dializių su Dainiumi ruošėmės važiuoti į miestą. Tačiau buvo nenuvalytos gatvės, slidu ir niekur eiti negalėjome – nenorėjome rizikuoti. Staiga Dainius parašo Valentinui žinutę – pasisveikina, pasiteirauja, kaip sekasi, prisistato, kas toks yra – kad turi negalią, nori važiuoti į vaistinę pirkti vaistų, bet negali dėl nenuvalytų gatvių, o važiuojamąja dalimi juk nevažiuos – dar kas nors užlėks ir sužalos. Po poros minučių Valentinas atrašė, kad kelias tuojau bus nuvalytas. Nė pusvalandžiui nepraėjus žiūrime, kad atvažiuoja kelių darbininkai ir su įrenginiais nuvalo praėjimą“, – pasakojo Marijona, negalėdama patikėti, kad pagalbos sulaukė iš miesto seniūno ir dar taip greitai!
„Jis mane informavo, kad įspės darbininkus, jog tomis dienomis gatvės būtų valomos“, – įsiterpė Dainiukas
Ilgametė fondo ir Dainiuko draugystė
Labdaros ir paramos fondą „Viltis–Vikonda“ su Dainiuku ir jo mama sieja per 20 metų trunkanti draugystė.
„Tai mūsų fondo ilgamečiai draugai, – pasakojo fondo direktorė Irena Staliorienė. – Nesame abejingi šią šeimą užklupusioms ligoms, bėdoms. Palaikome ryšį ir stengiamės, išgirdę jų bėdą, pagelbėti. Nors jų gyvenimus ir kamuoja ligos, tačiau šių žmonių veiduose matome šypseną ir norą džiaugtis gyvenimu. Nėra nė vienos šventės, kurią Dainiukas pamirštų – visuomet sulaukiu jo žinutės arba skambučio. Gera, kai teikiant bet kokią pagalbą matai džiugesio veidus. Tuomet tas džiugesys apima ir mus.“
Pasak Dainiuko mamos, ją džiugina tai, kad palaikymo sulaukia ne tik iš LPF savanorių, kurie paskambina, pasiteirauja, kaip sekasi, domisi, ar nieko netrūksta, ar nereikia kokios nors pagalbos, bet ir iš draugiškų kaimynų, kurie Dainiuką pamena su gera nuotaika, visuomet trykštantį optimizmu ir besišypsantį. Savo suprastėjusios sveikatos ji nesureikšmina ir sako, kad kitiems būna dar blogiau.
„Kitiems žmonėms būna dar blogiau. O Dainius mane stipriai palaiko. Toje pačioje laiptinėje turime kaimynę, tai ji ir sako: „Aš atsimenu Dainių, tai jis mus palaiko visus su savo šypsena, su gera nuotaika“, – šypsosi Dainiuko mama, dėkinga Jolantai Blažytei, kurios dėka yra įsteigtas labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“, už ilgametę draugystę ir galimybes padėti.
Taip pat nuoširdžiai Dainiuko mama Marijona dėkojo ir visiems kitiems neabejingiems žmonėms, kurie nepamiršta, aplanko ir palaiko ryšius iki šiol. Vieni šeimai padėjo gauti Dainiukui taip reikalingą specialią lovą, kiti po operacijos padėjo jiems grįžti į Kauną, dar kiti atveža įvairiausių lauktuvių – saldumynų, daržovių. Na, o šiuo metu Dainiukui labiausiai praverstų lovos ramstis.
„Mums nieko netrūksta, visko užtenka. Tačiau tikriausiai Dainiukui labai praverstų lovos ramstis, kad man nesant šalia jis galėtų patogiau įsitaisyti lovoje ar pasiekti lovos gale esantį kompiuterį, ar kitus daiktus“, – prieš atsisveikindama kukliai užsiminė Marijona.
