Po sudėtingo gimdymo grįžusi namo Emma paniro į depresiją
Paveldėjo iš mamos
„Kai mokiausi universitete, kartais pagalvodavau, kad iš mamos galėjau paveldėti pogimdyvnę depresiją, bet niekada to nepriėmiau rimtai, – prisiminė Emma. – Mama niekada nesidrovėjo ir nebijojo kalbėti apie tai. Tai nutiko prieš 40 metų, o mes su sese Kate buvome labai mažos, kad ką nors suprastumėme. Daktarai siūlė mano mamai elektros šoko terapijas.“
Pasak moters, ji negalėjo patikėti, kad jai taip nutiko: „Pirmagimė buvo planuota ir labai laukta. Kartu su vyru buvome vedę tris metus, kai sužinojau, kad laukiuosi, todėl labai džiaugėmės, kad tapsime tikra šeima.“
„Nėštumas buvo lengvas ir nesunkus, depresija atsirado iš niekur. Pamenu, grįžome iš ligoninės, sėdėjau ant lovos ir verkiau, kad nieko nejaučiu savo pirmagimei, kaltinau save,“ – pamena moteris.
Emma stengėsi užslėpti savo sumišusius jausmus: „Jaučiausi siaubinga motina, negalėjau atlikti man paskirtų darbų, visuomet verkiau.“
Antroji depresijos banga
Po šešių savaičių Emmos mama pastebėjo, jog kažkas negerai, todėl rekomendavo gerti antidepresantus. Pasijutusi geriau Emma kartu su vyru pradėjo planuoti antrąjį vaikelį: „Nėštumas ir vėl praėjo puikiai, tačiau po gimdymo mane paglemžė tamsa.“
Gimus antrajai dukrai Emma tapo viskam pedantiška: „Negalėjau išeiti iš namų neišplovus indų, neišlyginus drabužių, ar nesutvarkius namų. Todėl beveik niekur neėjau, jaučiausi izoliuota. Specialiai užmiršdavau ką nors nupirkti parduotuvėje, kad kitą dieną galėčiau grįžti vėl.“
Vyrui Emma stengėsi nieko nepasakoti, nes bijojo priešiškos vyro reakcijos. Bijodama pogimdyminės psichozės Emma kreipėsi į gydytojus: „Bijojau, kad iš manęs atims mano vaikus, kai pasakysiu, kad jų nemyliu. Mano apsėstas tvarkymasis pasireiškė, nes bandžiau pasislėpti ir bijojau, kad aplinkiniai žmonės įžvelgs mano depresiją ir manys, kad aš bloga mama.“
Prireikė daugiau nei trijų metų
Tai buvo ilgas išgijimo kelias: „Antrajai dukrelei buvo treji, kai pradėjau jaustis geriau. Žmonės galvoja, kad pogimdyminė depresija yra trumpalaikis dalykas ir tai greitai išgyjama. Todėl buvo sunku paaiškinti, kad turiu pogimdyminę depresiją, kai mano dukrai treji.“
Emma pradėjo domėtis šia liga, vaikščioti į seminarus, skaityti knygas: „Į seminarus vesdavausi ir vyrą, jis man taip pat padėjo atsistoti ant kojų.“
Šiandien, praėjus septyneriems metams Emma dirba mėgstamą darbą, taip pat savanoriauja ir padeda išgyti moterims sergančioms pogimdymine depresija.
