REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
28
Moteris (nuotr. 123rf.com)

Organų donorystė suteikia naujo gyvenimo viltį, kurios Lietuvoje laukia keli šimtai žmonių. Vis dėlto, kol su tuo nesusiduriama tiesiogiai, atrodo, tai tolima ir svetima, tačiau nei vienas nėra užtikrintas, kad neatsidurs gyvenimo vilties laukiančiųjų sąraše.

28

Organų donorystė suteikia naujo gyvenimo viltį, kurios Lietuvoje laukia keli šimtai žmonių. Vis dėlto, kol su tuo nesusiduriama tiesiogiai, atrodo, tai tolima ir svetima, tačiau nei vienas nėra užtikrintas, kad neatsidurs gyvenimo vilties laukiančiųjų sąraše.

REKLAMA

Vilnietė Aldona Beloborodovienė (56) laukianti inkstų transplantacijos dar visai neseniai buvo gilioje depresijoje, praradusi gyvenimo viltį ir džiaugsmą. Moteris serga genetine liga – inkstų policistoze ir vienintelė pasveikimo galimybė yra inkstų transplantacija.

„Mūsų šeimoje ši liga paveldima ir dar man būnant 24 metų pirmiausia gydytojai inkstuose aptiko akmenis. Tais laikais nebuvo ultragarsinių ar kitų daug iš karto pasakančių tyrimų, tad teko atsigulti į ligoninę ir ilgainiui diagnozavo paveldimą ligą – inkstų politistozę“, – prisimena Aldona.

Anūkė grąžino norą gyventi

Pagrindiniai politistozės simptomai: padidėję inkstai, pilvo bei juosmens skausmai, dažnos šlapimo takų infekcijos, taip pat aukštas kraujo spaudimas. Kaip pati moteris pasakoja, susigyventi su šia liga užtruko nemažai laiko ir viskas tęsėsi iki 55 metų.

REKLAMA
REKLAMA

„Sulaukus 55-erių liga pradėjo greitai progresuoti, sveikata sparčiai silpo ir teko pradėti taikyti hemodializę. Tai procedūra, kurios metu prijungus specialų aparatą valomas kraujas, pašalinamos nereikalingos medžiagos. Šias procedūras nuolatos atlieku iki šiol, neslėpsiu, jos labai sekina“, – atvirauja moteris.

REKLAMA

Pradėjus progresuoti ligai Aldona pasakoja, kad viename inkste jai buvo aptiktas vėžys ir inkstą teko skubiai pašalinti. Šiandien moteris jau antrą mėnesį yra sąrašuose tarp donorų laukiančiųjų.

„Nors anksčiau mane kamavo depresija ir nebesinorėjo gyventi, prieš pusmetį tapau močiute – turiu nuostabią anūkėlę ir dėl jos vėl sugrįžo noras gyventi. Jos gimimas mane labai paskatino kovoti. Taip pat suradau tokio paties likimo žmonių, kurie mane labai pakėlė dvasiškai. Su jais galime dalintis išgyvenimais bei nuoskaudomis. Taigi, šiandien vėl visa širdimi noriu kabintis į gyvenimą“, – atvirauja pašnekovė.

REKLAMA
REKLAMA

Aldona tikina, kad nors anksčiau dėl savo ligos itin išgyveno, šiandien mokosi su ja susitaikyti ir priimti jai skirtą likimą. Ji šiandien viena iš kelių šimtų lietuvių, laukiančių organų donorų, kurie vis dar gali suteikti galimybę gyventi.

„Suprantu, kad atsiradus donorui kažkam tai siaubinga netektis, tačiau kitiems tai gali būti šansas išgyventi“, – graudindamasi sako Aldona.

Pritariančiųjų daugėja, tačiau donorų – ne

Asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Aušra Degutytė teigia, kad Lietuvoje požiūris į organų donorystę tampa vis brandesnis ir daugėja tam pritariančiųjų. Vis dėlto, pastebimos tendencijos, kad nors pritariančiųjų organų donorystei daugėja, pasirašančių donorų korteles skaičiai auga ne taip sparčiai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Lyginant 2015-2016 metų statistiką su šiais metais, džiaugtis neskubame. Ankstesniais metais transplantacijų buvo atlikta gerokai daugiau. Manome, kad valstybė turėtų nuolatos palaipsniui formuoti teigiamą požiūrį į donorystę bei transplantacijas, auginti visuomenės pasitikėjimą medicina“, – sako Aušra Degutytė.

Anot „Gyvastis“ prezidentės, visuomenės pasitikėjimas donoryste pirmiausia prasideda nuo reanimacijos skyriaus ir ten dirbančių reanimatologų. Šiems medikams atitenka viena sudėtingiausių ir atsakingiausių užduočių: pirmiausia – gaivinti žmogų ir gelbėti jo gyvybę, tačiau netekties atveju, kada nustatoma smegenų mirtis, apie tai pranešti artimiesiems ir nieko nelaukiant imti kalbėtis apie donorystę ir teirautis, ar šeima sutinka paaukoti mirusiojo organus donorystei.

REKLAMA

„Jei šioje srityje reanimatologai būtų motyvuojami, apmokomi bendravimo subtilybių, psichologiškai paruošiami, mes net neabejojame, kad donorystės rezultatai būtų kur kas geresni. Jei atsiradus potencialiam donorui medikas nebus paruoštas tinkamam bendravimui su ką tik netektį patyrusiais artimaisiais, donorystės procesas greitai nutrūksta ir ypač tokiais atvejais bloga situacija mažose ligoninėse“, – aiškina Aušra Degutytė.

Anot pašnekovės, visuomenėje apie donorystę vis dar vyrauja mitai bei nežinomybė. Viena dažniausių priežasčių, kodėl artimieji atsisako paaukoti paciento organus – tai nežinojimas, kokia buvo mirusiojo nuomonė apie donorystę. Todėl vienas iš veiksmingiausių būdų mažinti nežinomybę yra kalbėjimas bei diskusijos šeimoje apie tai, ar pritariama organų donorystei.

Kitas būdas pritarti organų donorystei – donoro kortelės pasirašymas, su kuria pats pasirašantis sutinka, jog jo organai ir audiniai po mirties būtų paimti ir atiduoti transplantuoti. Šiuo metu Lietuvoje yra beveik 27,5 tūkst. žmonių, pasirašiusių šias korteles. Pastebima tendencija, kad moterų šiame skaičiuje yra dvigubai daugiau nei vyrų ir pašnekovės manymu tai atspindi moterų, ypač mamų, altruistiškumą bei kitokį atsakomybės suvokimą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų