REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
24
Vaikai (nuotr. SCANPIX)

Savo vaikystę atsimename labai fragmentiškai. Atmintyje gali likti kokia nors ypatinga diena, praleista su seneliu ir močiute, ar mylimo žaisliuko padovanojimas, ar nežinia kodėl atmintin įstrigęs niekuo neypatingas pasivaikščiojimas. Kur dingsta vaikystės prisiminimai ir kodėl neišlieka taip pat, kaip vėlesni?

24

Savo vaikystę atsimename labai fragmentiškai. Atmintyje gali likti kokia nors ypatinga diena, praleista su seneliu ir močiute, ar mylimo žaisliuko padovanojimas, ar nežinia kodėl atmintin įstrigęs niekuo neypatingas pasivaikščiojimas. Kur dingsta vaikystės prisiminimai ir kodėl neišlieka taip pat, kaip vėlesni?

REKLAMA

Šis žmogaus nesugebėjimo prisiminti savo ankstyvos vaikystės fenomenas netgi turi specialų pavadinimą: vaikystės amnezija. Vidutiniškai ji nutinka, sulaukus 3,5–6 metų – apie viską, kas nutiko anksčiau, galime sužinoti tik iš kitų. Tai nereiškia, kad vaikai nemoka atsiminti, – atsiminimus jie gali išlaikyti daug mėnesių ir tik vėliau, suaugdami, juos praranda. Pastaraisiais metais mokslininkai pradėjo suprasti, kas vyksta žmogaus smegenyse vaikystės amnezijos metu. Panašu, kad suaugtų, smegenims tenka vaikystės priminimus ištrinti, rašo Nautilus mokslo korespondentas Ferris Jabr.

Garsusis 1991 metų tyrimas pademonstravo, kad puspenktų metų amžiaus vaikai neblogai atsiminė apsilankymą Disney World ir po pusmečio, ir po pusantrų metų. Paaiškėjo, kad netgi šešių mėnesių kūdikiai, praėjus dviem trims savaitėms po paskutinio kontakto, atsimena, kaip elgtis su žaisliuku. Vėliau nustatyta, kad sulaukę maždaug šešių metų, vaikai pamažu pradeda pamiršti, kas su jais nutiko anksčiau. Psichologės Dana Van Abbema ir Patricia Bauer parodė, kad jeigu 5,5 metų vaikai atsimena daugiau nei 80% įvykių nutikusių, kai jiems buvo trys metai, tai 7,5 metų amžiaus vaikai prisimena jau mažiau nei 40%.

REKLAMA
REKLAMA

Šis darbas parodė, kad anksčiau vaikystės amnezija buvo aiškinama neteisingai: pirmaisiais gyvenimo metais vaikai gali formuoti prisiminimus ir jais naudotis. Tačiau paskui tuos įvykius pamiršta ir, panašu, tai įvyksta visai ne taip, kaip suaugusiems, kai šie nebepamena senų įvykių.

REKLAMA

Tada iškelta prielaida, kad ilgalaikių atsiminimų formavimuisi reikia kalbos ir savojo „aš“ suvokimo – tai yra, to, ko mažiems vaikams trūksta. Kaip aiškina psichologas Stevenas Reznickas, norint atsiminti, tarkime, jaunesniojo brolio ar sesers gimimą, vaikas jau turi suvokti „brolio/sesers“, „ligoninės“, „vaikiškos lovelės“ ir panašias sąvokas – tai yra, operuoti daugmaž tokiomis pat kategorijomis, kokiomis operuos ir po daugelio metų, prisimindamas šį įvykį. Tokių sąvokų žodynas susikaupia ne per pirmuosius penkis gyvenimo metus.

REKLAMA
REKLAMA

Per pirmuosius du gyvenimo dešimtmečius žmogaus smegenys kinta labai aktyviai. Iki pat paauglystės pradžios smegenyse vyksta nuolatinis elektrinių smegenų signalų kelių vystymasis, – grubiai tariant, jos tampa vis pralaidesnės. Šiuo metu tarp neuronų taip pat randasi daugybė naujų jungčių – vaikai jų turi daugiau, nei senukai, todėl vaikystėje taip greitai ir tiek daug išmokstame.

Kaip sako Bauer, žymi atminties vystymosi ekspertė, už šį gebėjimą mokytis tenka sumokėti. Kadangi pirmaisiais gyvenimo metais atsiminimus kuriančios ir saugančios smegenų sritys tebesivysto, jos negali atsiminimų formuoti taip pat, kaip tai atlieka suaugusiųjų smegenys. Taigi, nors pirmųjų trijų – pusketvirtų gyvenimo metų įvykiai atmintyje ir išlieka, jų „įrašai“ mažiausiai stabilūs ir augant lengviausiai pamirštami.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tyrimai rodo, kad žmonės iš ankstyvos vaikystės gali atsiminti ką nors, pateikus užuominą – tam tikru laiku išvilioti prisiminimą, susijusį su kokiu nors žodžiu, objektu (pavyzdžiui, namais) ar vieta. Tačiau vargu ar galima tikėtis, kad šie epizodai liks neiškraipyti – negana to, iš dalies juos, tikėtina, sugalvojame patys.

Mokslas iki šiol vaikystės amnezijos fenomeno galutinai paaiškinti negali, o ir daugelis psichologų tvirtina, kad pats terminas pasenęs. Geriausi dabartiniai aiškinimai vis viena yra veikiau hipotezės, nei patvirtinti faktai. Mokslininkai šia sritimi domisi vis labiau ir gali būti, artimiausioje ateityje rasis naujų paaiškinimų, kodėl taip blogai pamename vaikystę (o gal ir būdų šiuos paslėptus prisiminimus „iškrapštyti“ iš smegenų). Ir visgi svarbu suprasti, kad nors vaikas pirmuosius savo metus kažin ar atsimins, jie paveiks jo asmenybės ir elgesio formavimąsi – paradoksalu, bet tai, ką pamirštame apie praeitį, veikia mūsų ateitį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų