REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Aš net neabejoju, kad pasaulį keisti galima ir netgi reikia tai daryti. Tačiau sunku net įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti tas tobulas pasaulis, - teigia „TV3 Žinių“ žurnalistė Justė Petkevičiūtė. - Gerokai svarbiau už galutinį tikslą yra procesas ir sugebėjimas aplink save suburti kuo didesnį ratą bendraminčių. Keisti pasaulį lengviau su žmonėmis, kurie vadovaujasi tokiomis pačiomis vertybėmis kaip ir tu pats“.

„Aš net neabejoju, kad pasaulį keisti galima ir netgi reikia tai daryti. Tačiau sunku net įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti tas tobulas pasaulis, - teigia „TV3 Žinių“ žurnalistė Justė Petkevičiūtė. - Gerokai svarbiau už galutinį tikslą yra procesas ir sugebėjimas aplink save suburti kuo didesnį ratą bendraminčių. Keisti pasaulį lengviau su žmonėmis, kurie vadovaujasi tokiomis pačiomis vertybėmis kaip ir tu pats“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Justės teigimu, supratimas apie pasaulio keitimo procesą kiekvienam ateina savu laiku. „Žmonės apie tai susimąsto, kai pasijaučia subrendę save įprasminti, - sako Justė. - Pasaulis didelis ir būdų jį keisti yra begalė, todėl renkantis savo kelią svarbu žvelgti toliau savo daržo, įsiklausyti į tai, ką sako vidus, kad tas noras keisti pasaulį būtų ne apsimestinis, o iš tiesų tavo paties išjaustas ir subrandintas“.

REKLAMA

Šiais metais žurnalistė vyko į UNICEF misiją. „Šios organizacijos veikla man atrodo prasminga, nes ji gelbsti vaikus... O vaikai visur yra vaikai, - nusijuokė J. Petkevičiūtė. - Ir Malavyje aš tuo kuo puikiausiai įsitikinau. Atrodytų, tame skurde ir varge tikrai nėra kuo džiaugtis, bet net ir visiškoje dykynėje surengus vaikams futbolo turnyrą, padovanojus balionų ar pirmą knygą, padarius pirmą vaikų gyvenime asmenukę ar tiesiog fotoaparato ekrane vaikams parodžius, kaip jie atrodo – į visas Malavio puses nuskriedavo toks skardus juokas ir džiugesys, kad tai gerai emocijai nepasiduoti tapdavo neįmanoma. O kai ją „pagauni“, nebegali sustabdyti savo noro pabandyti atnešti vaikams dar daugiau džiugesio“.

REKLAMA
REKLAMA

Užkoduota misija

„Pasauliui labai atvira buvau nuo pat mažumės, - J. Petkevičiūtė. - Taip jau susiklostė, kad būdama penkerių pradėjau lankyti tautinių šokių kolektyvą ir baigusi pirmą klasę išvykau į pirmąją kelionę. Tuomet keturias paras autobusu važiavome į Stambulą, kuriame pamačiau vaikus iš Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos“.

Su kiekviena tokia „šokių kelione“ Justės supratimas apie pasaulį ir jo žmones vis plėtėsi. „Dar labiau pasaulį atvėrė tarptautinės studijos, mainų programos. Mane visada domino su žmogaus teisėmis susijusios disciplinos, tad į UNICEF mane atvedė ir vaikystės, ir studijų, ir kelionių patirtys, - sakė J. Petkevičiūtė. - Pirmas tiesioginis susidūrimas su UNICEF įvyko prieš 5 metus, kai TV3 žinių reportažui savo įspūdžiais iš misijos Siera Leonėje su manimi dalinosi kolegė Renata Šakalytė – Jakovleva, olimpiečiai Jevgenijus Šuklinas bei Evaldas Petrauskas“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jau tuomet jaunos žurnalistės viduje sukirbėjo mintis, kad vieną dieną norėtų leistis į tokią misiją. „Bet tada dar buvo ne laikas. Man prireikė gerų trejų metų, kad „užaugčiau” ir pasiryžčiau prisidėti prie UNICEF veiklos. Ir dar dvejų, kad būčiau pakeliui į Malavį. Kai vadovė pasiūlė prisijungti – net nesudvejojau, nebuvo nei jokių baimių, nei diskusijų – važiuoti ar ne. Manyje tai buvo kažkur užkoduota nuo labai senų laikų“, - teigė Justė.

Neregėtas skurdas

Justė tikina, kad jai nuolat tenka įsitraukti į diskusijas su skeptikais, kurie nesupranta, iš kur kyla noras padėti taip toli nuo mūsų esantiems pasaulio vaikams, kai, atrodytų, nieko bendro su jais neturime.

REKLAMA

„Ir, pripažinsiu, kartais su tokiais žmonėmis diskutuoti būna labai sunku, nes jie dažniausiai savo teisumu neabejoja ir save apriboja aklu kategoriškumu. Būdama Malavyje dar kartą įsitikinau, kad gerumas yra nedalomas, - teigė žurnalistė. - Žmogus, negali būti jautrus, besidalijantis ir duodantis tik Lietuvai, bet visas šias savybes uždarantis savyje vos tik išvažiuoja iš Lietuvos į kitą šalį ar kontinentą. Žmogus negali būti atjaučiantis vien tik Lietuvos vaiką, tačiau atsukantis nugarą skurstančiam, ties mirties riba atsidūrusiam Afrikos vaikui. Jei esi humaniškas žmogus, taip savo gerumo nedalinsi ir tokių etikečių neklijuosi. Vesi save ir savo pagalbą ten, kur jos labiausiai reikia“.

REKLAMA

Bene svarbiausias dalykas, kurį Justė suprato akistatoje su jai iki šiol neregėtu skurdu, buvo tai, kad reikia labai mažai, kad pakeistum Malavio vaiko gyvenimą. „Tas supratimas atėjo sužinojus, kad ten maždaug penki milijonai žmonių gyvena už 25 centus per dieną, - pasakojo ji. - Šiemet UNICEF kviečia Lietuvos žmones tapti nuolatiniais rėmėjais ir vaikų išgyvenimui skirtiems projektams paaukoti po 3 eurus per mėnesį. Tai yra vos dešimt centų per dieną. Pamenu, kažkada tvarkydama namuose stalčius, pavienius centus tiesiog išmečiau. Po šios misijos niekada sau nebeleisčiau to padaryti, nes monetos, kurios atsidūrė mano šiuklių dėžėje, Malavyje gali padėti išgelbėti vaiko gyvybę“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Žingsniu arčiau esmės

Visiškai ramiai J. Petkevičiūtė prisipažino, kad UNICEF misija ją stipriai „išspyrė“ iš komforto zonos. Bene visi misijos dalyviai yra sakę, kad tai buvo gyvenimą pakeitusi patirtis. „Ir taip yra iš tikrųjų, - tikino Justė. - Gali būti labai daug keliavęs, apsiskaitęs ir išsilavinęs, netgi įsitikinęs, kad Afrikos skurdas ir bado realybė tavęs nešokiruos, tačiau pabuvimas ten atveria akis. Kai manai, kad skurdžiau gyventi nebegalima, pavažiuoji dar keliasdešimt kilometrų kita kryptimi ir pamatai dar vargingesnį Malavio kaimą, dar daugiau bado kamuojamų vaikų. Visos tavo problemos ten nublanksta“.

REKLAMA

Malavyje ne kartą žurnalistei teko su gniužulu gerklėje šypsotis. „Ką jau kalbėti apie akistatą su beprasme mirtimi, kai nuo bado išsekusių vaikų ligoninėje atsiduri prie leisgyvio kūdikio ir nežinai, ar jis sulauks rytojaus. Tai negali nesukrėsti, - sunkiai savo emocijas tvardė žurnalistė. - Ten būnant ne tik negalvojau apie savus rūpesčius, bet, tiesą sakant, net pamiršau, kaip atrodau. Veidrodžių ar vitrinų ant kiekvieno kampo ten tikrai nepamatysi ir tik po kelių dienų išvydusi save automobilio veidrodėlyje, vos pažinau. Nežinau, kodėl pasirodė, kad žiūri jau kitoks žmogus. Gal tai ir buvo to vidinio virsmo, asmeninio pokyčio akimirka, kuri mane net šiek tiek išgąsdino. Atrodo, tu vis dar tu, bet jau nebe taip, kaip anksčiau... Regis, esi vienu žingsniu arčiau esmės“.

REKLAMA

Stiprybės žurnalistei suteikė tai, kad visi misijos dalyviai tvirtai suprato, kad beviltiškumui ir gailesčiui čia ne vieta, kad reikia veikti. „Supratome, kad reikia pasakoti, ką pamatėme ir patyrėme, dalintis su mūsų žmonėmis. Net ir supratimas, kad viso pasaulio, visos Afrikos ar viso Malavio neišgelbėsi, mane vis tiek motyvuoja veikti ir daryti viską, kas mano galioje, kad bent maža dalimi padėčiau. Ši misija man pridėjo ne tik brandos, bet ir gerokai „užkūrė“ motyvaciją daryti daugiau“, - prisipažino J. Petkevičiūtė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Laimingas, nes gyvas“

Lankydamiesi Malavyje, misijos dalyviai aplankė penkias šeimas. „Su jomis praleisdavome visą dieną – nuo ryto iki vakaro. Ir nors diena iš tiesų trumpas laikas mėginant įsijausti į tų žmonių kasdienybę, ten būdamas labai greit pamatai, kas jiems svarbiausia. Pirmiausia yra šeima ir bendruomenė. Malavyje nėra našlaičių namų, nors maždaug milijonas vaikų neturi tėvų, - apgailestavo J. Petkevičiūtė. - Kadangi jie gyvena mažose bendruomenėse, jie visi kartu ten ir auga, ten išmoksta dalintis ir prižiūrėti už save mažesnius. Man iki šiol akyse stovi vaizdas vaikų, kurie patys nė dešimties metukų neturi, tačiau jau nešiojasi ant nugaros į skarą susuktus mažuosius brolius ir seses“.

REKLAMA

Pasak Justės, Malavio žmonės jaučia lygiai taip pat kaip mes. „Mamoms lygiai taip pat skauda dėl mirusių kūdikių ar dėl to, kad jos negali išmaitinti savo vaikų, kai jos turi pasakyti, jog šiandien neturės ko vaikams duoti valgyti. Išgyventi Malavio žmonėms padeda tikėjimas, - pasakojo žurnalistė. - Visos kalbintos šeimos tiki Dievu, turi vilties ir kaip to tikėjimo įrodymą priimdavo mus. Nes juk kokia tikimybė, kad tavo šeimą - vieną iš keliolikos milijonų – aplankys UNICEF misijos dalyviai ir dar parūpins maisto keliems mėnesiams, kai dar vakar sakei vaikams, kad visiškai nėra ko valgyti?“

REKLAMA

„Žmonės kaimelių bendruomenėse šilti ir draugiški, - prisimena Justė. - Visiems būdavo įdomu, kas mes ir ko atvykome. Kai pamatydavo, kad ir jie mums įdomūs, atsirasdavo daugiau pasitikėjimo. Nė karto nė vienas kaimo žmogus nemėgino kaulyti pinigų ar kažkaip įkyriai lįsti. Tokių dalykų ten nėra. Žmonės ten arčiau gamtos. Jų visai kitokie biologiniai ritmai nei mūsų, stiprus ir instinktyvusis pradas, kabinimasis į gyvenimą iš visų jėgų. Kai vieno malaviečio paklausėme, ar jis laimingas, gavome teigiamą atsakymą. Kai pasiteiravome, kodėl, jis atsakė taip: „Dėl to, kad esu gyvas“. Stipru“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų