REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
16
Teatro ir kino režisierius, teatro pedagogas Jonas Vaitkus (nuotr. Eimanto Genio)

Su teatro ir kino režisieriumi, Rusų dramos teatro vadovu, pedegogu, trijų „Auksinių scenos kryžių“ savininku bei Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Jonu Vaitkumi susitinkame vakare. Teatre. Režisierius – ramiai ir atviraširdiškai – pradeda pasakoti vaikystės prisiminimus.

16

Su teatro ir kino režisieriumi, Rusų dramos teatro vadovu, pedegogu, trijų „Auksinių scenos kryžių“ savininku bei Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Jonu Vaitkumi susitinkame vakare. Teatre. Režisierius – ramiai ir atviraširdiškai – pradeda pasakoti vaikystės prisiminimus.

REKLAMA

O paskui – jau nebe taip ramiai – apie skaudulius ir neteisybę, kurią jis mato kiekviename kampe. Gerbiamas ir įvertintas 74-erių metų menininkas sako, jog svarbiausia yra žmogaus neabejingumas ir atsigręžimas į savo sielą, mąstymas ir kovojimas už teisybę, o ne dabar taip paplitęs sarkastiškas ir ciniškas savo poreikių tenkinimas.

„Visada darydavau daug klaidų, tačiau tos klaidos buvo nepiktybinės, netapo mano įpročiu ar silpnybe. Aš visada daug dirbdavau – tai būreliuose, tai sportuose, tai grojant, tai darbe su žeme. Kai mokykloje atsirado mokytoja, kuri grojo ir mėgo teatrą, tada susidomėjau ir muzika, pradėjau dalyvauti būreliuose – nuo septynmetės mokyklos.

REKLAMA
REKLAMA

Vaikystėje buvau drovus, tai daugiausiai tą drovumą slėpdavau po pokštais, lengvabūdiškumu, jausmingumu, buvau tarsi nuolatinėje egzaltuotoje būsenoje. Buvau provakatyvus žmogus – mėgdavau padalyvauti, išmyslą kokį sugalvoti“, – kalbėjo režisierius.

REKLAMA

„Raudonas snarglys“

J. Vatikus pasakojo, kad jo tėvo brolis buvo partizanas, kurį nušovė. Dėl to saugumiečiai pašnekovo tėvą dažnai kviesdavo pasikalbėti ir nepaleisdavo jo iš akių.

„Kai reikėjo įstoti į pionierius, pasakiau, kad nenešiosiu raudono snarglio. Tada į mokyklą iškvietė mamą. Aš supratau, kaip tėvams pasidarė baisu, kai aš taip pasakiau. Mačiau, kaip tėvai išgyveno, kaip jie susižvalgė. Po to jie dar mažiau dalyvavo bet kokiose pokalbiuose apie valstybę, apie Lietuvą. Tuomet pradėjau suprasti, kad liežuvį reikia prilaikyti.

REKLAMA
REKLAMA

Tad apie tai, kas man rūpėjo, kalbėtis buvo negalima. Mama jau buvo pamokyta – jeigu kažkas ims kalbėti apie santykį į valdžią ar kažką panašaus, aš ar mano vyresnis brolis ką nors pasakys ar padarys.

Apie jausmus šeimoje mes nekalbėdavome, tačiau viską buvo galima jausti ir matyti. Aš mačiau, kad mama su tėvu rūpinosi mumis, keturiais broliais, kad išgyventume. Mums reikėjo gyventi tokiame tvartukyje... Paskui tik vienam komunistui, kuris turėjo namą šalia, pasidarė gėda, kad jis turi namą, o mes šešiese gyvename tokiame sandėliuke, tada jis davė mums svirno dalį – kad būtume toliau nuo jų“, – kalbėjo režisierius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nuodėmių atleidimo pasakos

Ryškiausi Jono Vaitkaus prisiminimai iš vaikystės – tai kelionės į bažnyčias: su dviračiais, pėsčiomis, su bobute... Režisierius prisimena ir vargonų muziką bei ilgą kelią iki bažnyčios. Religinė tema pas Joną Vaitkų ypač ryški pastaruoju metu. Per kelis mėnesius didžiosiose scenose jis parodė trijų draminių veikalų premjeras – tai Aleksandro Andrejevo „Penki fariziejaus Sauliaus penktadieniai“, Paulio Claudelio „Apreiškimas Marijai“ ir Thomo Manno „Fjorenca“. Visus juos vienijo relignė, tikėjimo tematika.

„Man visuomet kildavo labai prieštaringų klausimų apie religiją, Dievą. Jų kilo ir kils. Man visada atrodydavo, kad kunigas negali turėti turto, negali leisti sau negyventi kūniškoje ir dvsiškoje askezėje. Tik toks kunigas gali eiti pamokslauti ir priimti išpažintis, jeigu jas reikia išvis priimti, nes išpažintį galima bet kam pasakyti, pavyzdžiui, augalui. Kas žino, ar augale nėra tos dvasios, kuri perteiks kažkam tavo nuodėmes.

REKLAMA

O visi nuodėmių atleidimai yra tokios pasakos, kad net neverta apie tai kalbėti. Žmogui turi atleisti tas žmogus, kuriam tu nusidėjai, o kad atleis Dievas – tai durnelio viltys. Tu turi gauti atleidimą iš to Dievo, kuris yra tavyje. Vis tiek yra žmogaus sąžinė – jeigu jis dar ne daržovė ir dar nėra apsivogęs iki ausų, tai jis turi atleidimą gauti pats iš savęs, o ne iš kunigo.

Nesakau, kad nereikia kunigų kaip dvasios vadovų. Reikia, bet tokių kaip Tėvas Stanislovas. Geras rašytojas, geras psichologas taip pat gali būti dvasios vadovas. Jeigu žmogus turi dvasinę stiprybę ir dar nepavirtęs vartotojiška malonumų tenkinimo mašina, su juo galima pasikalbėti ir su juo reikia kalbėtis. Yra knygos, iš kurių gali mokytis – gali paskaityti Albertą Schweizerį, Fiodorą Dostojevskį, Hermanną Hessę“, – pasakojo J. Vaitkus.

REKLAMA

Tikrieji išminčiai

Režisierius sako dar ir dabar nežinantis, ar jis tiki į Dievą ir kas tas Dievas yra – atsakymo sako sulauksiąs, kai ateis paskutinioji.

„Visgi negaliu neigti, kad yra kažkoks slėpinys, bet žmogus apibrėžti, įvardinti jo negali. Nėra tokio žmogaus, nes nėra ir žodžių, kuriais galėtum išreikšti, kas vyksta su mumis, su pasauliu, su oru, ugnimi, vandeniu ir žeme.

Tie guru, kurie skelbiasi internete, jog žino atsakymus, yra labiau pasiklydę už tuos, kurie pas juos ateina. Tikrų išminčių nėra daug, jie nemėgsta viešumos, juos reikia susirasti. Vienas tokių išminčių buvo Tėvas Stanislovas: jis buvo tas tikras žmogus, su kuriuo gali pasikalbėti ir kuris tavęs neįžeis, nei atleidimą duos, tačiau kažkokia prasme tau lyg kažką atvers, lyg atgręš tave patį į save: į tavo klaidas, į tavo nuodėmes“, – teigė pašnekovas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vaikų „įšuninimas“

Režisierius sako, kad Lietuvos ir viso pasaulio visuomenėje ypač madingi tampa išsišokėliai. Tie ekstravagantiški poelgiai, pasak jo, labiausiai būdingi pakrikusios sąmonės žmonėms, liaudyje vadinamiems „atžindams“ arba apsėstiesiems. Dažniausios jų išsišokimų sritys, kalba J. Vaitkus, – sakralinių vertybių dergimas ir niekinimas.

„Negi jau visi esame tokios apsinešusios daržovės, nesuprantame, kuo gyvename ir kas yra svarbu žmogui? Greitai nebus nei mamos, nei tėtės, nei mergaitės, nei berniuko. Negalima bus taip vadinti. Šeima kaip tokia bus nereikalinga. Kaip tada vadinsis mama, tėtis? Vyresnieji žmonės? Kas čia vyksta? Štai ką reiškia bedieviškas mokslas ir tikėjimas, nesiremiantis mokslu.

REKLAMA

Visai greitu laiku tuoksime ožką-Marytę su Kazimieru, o buldogą-Kazimierą su Maryte. Atrodo, Danija jau įteisino zoofiliją ir pasistatė gyvulių viešnamį. Juk gali atsitikti taip, kad ožka-Marytė besikergdama su Kazimieru įsimylės ir panorės šeimą sukurti..? Ir sukurs. Negana to, jie ir ką nors įsivaikinti panorės, ir įsivaikins.

O kur gi teisės tų vaikų, kuriuos tokie žmonės pasiims auklėti? Kas man gali atsakyti, kad tas vaikas nori būti auklėjamas tokių porų arba dviejų lezbiečų, ar dviejų gėjų? Koks mokslininkas gali tvirtinti, kad ožka-Marytė nori atsiduoti Kazimierui? Pagal tokią logiką vaikus bus galima „įkiaulinti“, „įšuninti“, taip nuo mažumės ruošiant juos ir zoofiliniam gyvenimui?

REKLAMA

Kiek žmogus turi būti ištvirkęs, kad nužudytų savyje sielą? Jeigu suteiki kūnui viską, ko jis pageidauja, o pageidauja jis daug, ką tada daryti sielai? Ji tuomet apleidžia tą kūną, susivynioja į žirnį, kad tik išgyventų. Tada žmogus ir tampa poreikių, potraukių, geismų, saldumynų ir žaidimų vergas“, – kalbėjo režisierius.

 

Režisierius sako, kad teatras gali stipriai paveikti žmogų, tačiau tą, kuris sąmoningai eina į spektaklį, žinodamas, kur ir ko jis atėjo. Teatrą kaip dar vieną produktą tiesiog vartojantys žmonės režisieriaus nedomina.

„Supratau, kad scenos erdvėje gimęs spektaklis gali turėti didelį poveikį atėjusiam į susitikimą žmogui, bet tik tuo atveju, jeigu jis nebijo gyventi savo gyvenimo ir retsykiais ateina žiūrėti spektaklį, nes atsidūrė aklavietėje, ieško kokio nors atsako į savo nersimą ar pasimetimą, pasijuto vienišu ar atstumtuoju. Tik toks susitikimas yra prasmingas ir aktoriui, ir žiūrovui. Taip vadinami teatro fanai, kurie eina į teatrą net nežinodami, ką žiūrės – tiesiog iš įpročio – mane mažai domina“, – kalbėjo J. Vaitkus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Linkėjimas lietuviams

Galiausiai režisierius lietuviams palinki būti sąžiningesniems, drąsesniems, neabejingiems neteisybei ir nelankstyti galvos prieš valdininkus.

„Linkiu žmonėms nugalėti įsiteikiantį nuolankumą, įgauti savigarbos ir orumo. Visgi aš labai optimistiškai žiūriu į gyvenimą ir tikiu, kad žmonės atsipeikės – tai jau matau vykstant. Tad linkiu žmonėms nenuleisti rankų“, – kalbėjo J. Vaitkus.

Atsisveikinome režisieriui dar pridūrus, kad dabar jis esąs apsisprendimo kryžkelėje, tačiau gyventi jam yra ypatingai įdomu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų