Populiariausi mitai apie dantų ėduonį

Dantų ėduonis – viena iš labiausiai paplitusių pasaulyje ligų. Su ja susiduria maždaug 90–95 % visos populiacijos. Dėl tokio „populiarumo“  apie jos priežastis ir pasekmes prikurta daugybė mitų, kurie, deja, su realybe kartais neturi nieko bendra.

Dantų pasta  (nuotr. Shutterstock.com)

Dantų ėduonies simptomus lengva pastebėti

Netiesa. Pirmuosius ligos požymius gali matyti tik gydytojas. Iki tol, kol pajaučiame skausmą, praeina ne viena jo stadija ir daugybė laiko.

Mūsų dantis dengia labai tvirta medžiaga – emalis (99 proc. jo sudaro hidroksiftorapatitas), o šį – plona plėvelė, vadinama pelikule. Ji saugo emalį, per ją vyksta fosforo ir kalcio apykaita. Kramtant arba valant dantis šepetėliu, pelikulė nusitrina, lieka tik sunkiai pasiekiamose vietose. Ten ima kauptis mikroorganizmai. Kad mikrobai galėtų išgyventi, jiems būtini maiste esantys sudėtingieji angliavandeniai.

REKLAMA

Emalis – pralaidi struktūra. Per jį burnos ertmėje nuolat vyksta medžiagų apykaita, įsisavinami seilėse esantys mikroelementai. Šiuo principu paremtas pastos ir kitų burnos higienos priemonių, stiprinančių dantų emalį, veikimas. Susidarius rūgštims, naudingi elementai iš emalio išplaunami, jis tampa mikrobų ir jų šalinimo produktų taikiniu. PH rodikliai pasislenka į rūgščių pusę, o tai labai kenksminga. Šiuo periodu į emalį vėl gali patekti naudingosios medžiagos, tačiau jis ne visada sugeba atkurti savo struktūrą. Tada ir prasideda bėdos.

Pirmoji pažeidimų stadija – tai baltos nepermatomos dėmės. Skausmas dar nejaučiamas. Tai pati dantų ėduonies pradžia. Dar galima apsieiti be audinių preparavimo, gydoma tirpalais ir geliais, kurių sudėtyje yra fosforo, kalcio, fluorido. Ilgainiui šis procesas progresuoja, mikrobai kaupiasi ir dauginasi greičiau. Žmogus jaučia dantų akmenis, padidėja jautrumas šalčiui ir karščiui. Kuomet situacija pablogėja dar labiau, tenka gręžti ir dėti plombą.

Nestabdomas procesas žalos pridaro dar daugiau: jis pasiekia gilesnius sluoksnius, pažeidžia dentiną – jis permatomas mažiau nei emalis, ir irsta greičiau. Paprastai pacientai kreipiasi į stomatologą būtent šiuo ligos etapu, kai jau imamas jausti skausmas. Kiti kantriai laukia, kol jis praeis, tačiau padėtis tuo tarpu eina vis blogyn.

Išvada: ėduonis vystosi lėtai, etapais, iš pradžių skausmas nejaučiamas, pažeidimus gali matyti tik gydytojas. Tamsios dėmės ir nemalonūs pojūčiai atsiranda daug vėliau. Laiku tikrinkitės, tai tikrai padės sutaupyti!

REKLAMA

Jeigu dantis išgydytas, ėduonis jame neatsinaujins

Tai klaidingas požiūris. Ėduonis atsinaujinti gali dėl daugelio priežasčių. Pirma – ėduonis, esantis po plomba. Jis atsiranda nesilaikant preparavimo technikos reikalavimų, t. y. jeigu buvo palikti infekuoti ir pažeisti audiniai – jie ir yra ėduonies židinys. Antra priežastis – plombos dedamos pažeidžiant taisykles, netinkamai naudojamos tam reikalingos medžiagos. Jeigu dedant plombą ant preparuojamo danties patenka drėgmės, pasekmės neišvengiamos. Trečia – bloga burnos higiena. Šiuo atveju kalti jau ne gydytojai, o pats žmogus.

Ėduonis atsiranda dėl saldumynų

Daugelis tą girdėjo dar vaikystėje: valgysi saldainius – suges dantukai. Bet ar tai tikrai tiesa? Išsiaiškinkime: paprastai saldus maistas – tai angliavandeniai. Jie iš tiesų yra svarbi dantų ėduonies vystymosi grandis, ir yra skirstomi į paprastuosius ir sudėtinguosius.

Organizmas lengvai įsisavina paprastuosius (monosacharidus): gliukozę ir fruktozę (yra beveik visuose produktuose), taip pat į disacharidus: sacharozę (vaisiais, daržovės, saldainiai, šokoladas, konditerijos gaminiai) ir laktozę (pieno produktai). Perdirbti juos daug fermentų nereikia. Visi jie lengvai nuplaunami vandeniu.

O štai polisacharidus (sudėtinguosius angliavandenius) organizmas skaidoma daug ilgiau: tai krakmolas (visi duonos gaminiai), glikogenas (mėsos produktai), celiuliozė (daržovės). Paprastai jie būna nesaldūs. Šie angliavandeniai pradedami skaidyti dar burnoje, todėl svarbu ne tik tai, kokius angliavandenius vartojame, bet ir kaip ilgai juos kramtome. Po valgio rekomenduojama maisto likučius išskalauti vandeniu.

REKLAMA

Labai dažnai dantų ėduonis atsiranda tiems, kurie periodiškai pamiršta išsivalyti dantis, mėgsta prieš miegą saldžiai pavalgyti.

Išvada: nesaikingas mėgavimasis saldžiais gazuotais gėrimais, saldainiais ir pyragėliais naudos neduoda. Svarbu po valgio išsiskalauti burną. Vis dėlto įprastas sumuštinis ar bandelė gali pridaryti daugiau žalos nei šokoladas.

Kramtomoji guma padeda išvengti dantų ėduonies

Taip sako reklama, o kaip yra iš tikrųjų? Tikriausiai visi žinote, kad kramtyti ją reikia tik po valgio. Stebina tik tai, kad niekur nerašoma, kaip ilgai. Būtina laikytis taisyklių: guma turi būti išspjaunama po 10–15 minučių. Žinoma, ji skani, be to, kurį laiką padeda įveikti blogą burnos kvapą, tačiau jos pagrindinė paskirtis visai kita: ji skatina seilių išsiskyrimą ir taip padeda pašalinti maisto likučius iš sunkiau pasiekiamų vietų. Mes nesinešiojame su savimi dantų šepetėlio, tad gumos kramtymas – pateisinamas dalykas.

Kas nutiks, jei kramtysite ją per ilgai? Per daug apkrausite kramtomuosius raumenis, įtempsite raiščius, o tai gali baigtis skausmais ar net žandikaulio išnirimu.

Kramtyti tuščiu skrandžiu itin žalinga: smegenys gauna signalą, kad į skrandį ateina maistas, tačiau šis taip į jį ir nepatenka, o skrandžio sultys išsiskiria. Tai gali sukelti gastritą, pankreatitą ir daug kitų ligų. Guma surenka mikrobus, maisto likučius, tad ilgai kramtoma jokios naudos neduoda.

Išvada: jeigu nepasiėmėte su savimi šepetėlio, kramtykite gumą, tačiau tik po valgio ir ne ilgiau kaip 10–15 minučių.

REKLAMA

Dėl mažo pažeidimo stomatologas išgręžia pusę danties

Galima suprasti pacientus, kurie pagaliau ryžtasi kreiptis į gydytoją ir patiria šoką: iš viso danties lieka tik pusė, kartais šalinamas nervas. Jeigu jam dar pasakoma, kad po gydymo teks protezuoti, paciento reakciją įsivaizduoti nesunku.

Kaip jau minėta, emalis – labai tvirta struktūra, o po juo esantį dentiną sudaro mažiau mineralų, tad sergant ėduonimi jis irsta greičiau. Iš išorės pažeidimas gali atrodyti visai mažytis, pacientui atrodo, kad visas likęs dantis yra sveikas, tačiau vidinių pažeidimų jis nemato. Gydymo tikslas – pašalinti visus negyvybingus audinius.

Kartais nervą tenka traukti net ir tada, jei pacientas nejaučia skausmo. Stomatologas daro viską, ką gali, kad dantis būtų išsaugotas.

Išvada: dantų ėduonis matomas ne visada. Net ir maži pažeidimai gali ilgainiui sukelti didelių problemų.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų