REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
9
Visų Šventųjų ir Vėlinių dienos  (nuotr. Fotodiena/Justino Auškelio)

Žmonės jau nuo seniausių laikų tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu ir net pagalba vienas kitam. Tad ne veltui lapkričio pradžioje minimos net dvi vėlių minėjimo šventės. Vis dėlto šias dvi dienas daugelis painioja iki šiol.

9

Žmonės jau nuo seniausių laikų tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu ir net pagalba vienas kitam. Tad ne veltui lapkričio pradžioje minimos net dvi vėlių minėjimo šventės. Vis dėlto šias dvi dienas daugelis painioja iki šiol.

REKLAMA

Lapkričio 1-ąją minime Visų Šventųjų dieną, o štai lapkričio 2-ąją – Vėlines.

Lapkričio 1-ąją liturgine šventųjų atminimo švente paskelbė popiežius Bonifacas IV dar VII amžiaus pradžioje. Popiežius Grigalius IV 998 metais šią šventę dar papildė ir lapkričio antrąja, skirta prisiminti visus mirusiuosius.

Pagerbiami visi šventieji ir mirusieji

Etnologė Eglė Valentė kalbėdama naujienų portalui tv3.lt pastebi, kad pastaruoju metu lietuviai aplankyti savo artimųjų kapų važiuoja laisvomis dienomis, t.y. šeštadienį ar sekmadienį. Tačiau pagal senovės papročius, artimųjų kapus mūsų protėviai lankydavo būtent lapkričio 2-ąją.

„Lapkričio pirmoji yra Visų Šventųjų diena. Tai yra krikščionių šventė, kuomet yra minimi visi šventieji. Šią dieną einama į bažnyčią ir prašoma jų pagalbos, malonės. To žmonės prašo per maldą.

REKLAMA
REKLAMA

O štai lapkričio antrąją mes minime Vėlines. Būtent Vėlinės yra pati seniausia mūsų protėvių mirusiųjų lankymo tradicija“, – paaiškina etnologė.

REKLAMA

Paprotys uždegti žvakę – ne toks ir senas

Svarbu pastebėti, kad būtent Vėlinės anksčiau buvo vadinamos Ilgėmis. Etnologė išskiria, kad Ilgių laikotarpis yra ganėtinai platus, jis tęsiasi nuo rudens lygiadienio iki pat lapkričio mėnesio.

„Mes pripratę labiau prie Vėlinių nei prie Ilgių ir būtent šią dieną ateiname lankyti mirusiųjų kapų“, – pabrėžia E. Valentė ir išskiria, kad žvakutės atnešimas ant artimųjų kapų mūsų šalyje nėra jau toks ir senas paprotys. Beje, E. Valentė sako, kad nieko baisaus yra aplankyti artimųjų kapus ir anksčiau, svarbiausia, kad tai darytume nuoširdžiai ir atviromis širdimis. 

REKLAMA
REKLAMA

„Paprotys uždegti žvakutę nėra labai senas. Bet vis dėlto šviesa, liepsna anksčiau būdavo laužų pavidalu, kurie kaip žvakės apšviesdavo mūsų artimųjų kapus.

Ar tai buvo kaip tiltas tarp mirusiųjų ar noras nušviesti jiems kelią? Manau, kad čia kiekviena intencija yra svarbi ir įdomi. Svarbiausia, kad mes susirenkame prie artimųjų kapų ir ne tik prie savo giminės, bet ir prie savo mokytojų, svarbių žmonių kapų, iš kurių mes esame perėmę papročius, kalbą, kultūrą. Mes esame jų tęstinumas.“

Etnologė pastebi, kad bet koks kapų lankymas, jų sutvarkymas ir žvakutės uždegimas jau savaime yra sveikintinas ir puikus veiksmas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Su mirusiaisiais bendraudavo per maistą

Nors pastebima, kad dabar giminių pietų ar vakarienės tradicija Vėlinių dieną po truputį ėmė nykti, vis dėlto E. Valentė pasakoja, kad mūsų protėviams toks maisto dalijimasis su šeima Vėlinių metu buvo ypač svarbus.

Mat būtent taip, anot etnologės, buvo rodomas bendrumas tarp gyvųjų ir tarp mirusiųjų, jau palikusių šį pasaulį. Lietuviai „stalus keldavo“ ne tik namuose, tačiau ir kapinėse, kur susiburdavo prie artimųjų kapų ir noriai juos prisimindavo.

„Buvo tikima, kad pagarba ir maisto dalijimusi jie išreiškia ne tik malonę mirusiesiems, bet taip pat ir prašo jų reikalingų dalykų. Senovėje Vėlinės sutapdavo su derliaus užbaigimu, tad vėlėms ir kitoms dievybėms buvo dėkojama už derlių. Visas tas valgymas, puotavimas kapinėse buvo skirtas tam, kad būtų juntamas ryšys“, – įsitikinusi pašnekovė.

REKLAMA

Vėlinėms lietuviai taip pat rinkdavosi specialius, tamsius, tarsi vėlių maistu pramintus patiekalus. Tokie patiekalai, pasak E. Valentės, būdavo tamsi kraujo sriuba juka, kraujiniai vėdarai, patiekalai iš grikių, barščių sriuba. Tokį tamsų maistą, anot etnologės, protėviai siedavo su tamsiuoju metų laiku.

Maldos ir gerumas padeda vėlėms

Nors buvo ir yra tikima, kad žmonės šį pasaulį palieka vėlių pavidalu ir patenka į pomirtinį gyvenimą, vis dėlto mūsų protėviai tikėdavo, kad kartais mūsų artimųjų vėlės gali užsilaikyti gyvųjų pasaulyje.

Etnologė pasakoja, kad tokiais atvejais žmonės padėdavo vėlėms palikti pasaulį savo gerais darbais, gerumu ir maldomis arba pabaigę tuos darbus, kurių nespėjo atlikti mirusysis.

REKLAMA

„Savo maldomis ir geranoriškumu mes galime padėti vėlėms kilti aukščiau ir keliauti dvasinėje kelionėje anapus toliau“, – sako pašnekovė.

E. Valentė priduria, kad elgdamiesi gražiai ir padėdami vėlėms, mes to paties tikimės ir iš savo artimųjų: „Tikimės, kad po mirties jausime gerą artimųjų santykį, išgirsime mums skirtas maldas, o tai ir padės mūsų kelionėje anapus.“

Atsakymą kartais randa ir kapuose

Ir vis dėlto, nors kai kurie žmonės tokiais dalykais kaip vėlės ar mirusiųjų pasaulis netiki visai, o kartais apskritai nesupranta tokio dalyko kaip kapų lankymas, E. Valentė tik šypteli, kad tikriausiai kiekvienas iš mūsų yra girdėjęs pasakojimų, kai gyviesiems yra padėję mirusieji. Ir tai, anot jos, jokia paslaptis ar naujiena.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Jokia čia paslaptis ar naujiena, kad jeigu man reikalingas atsakymas į rūpimą klausimą, niekaip negaliu jo suvokti, tai iš tikrųjų santykis su mirusiaisiais mums gali duoti tą atsakymą.

Tas atsakymas gali ateiti ir sapno metu, per santykį su mirusia mamos, tėčio ar mokytojo gimine. Atsakymas gali ateiti tame santykyje su mirusiais ir mūsų gyvenime labai daug dalykų vyksta ne tik žodine forma“, – įsitikinusi E. Valentė.

Mirusiųjų pėdsakai – kiekviename iš mūsų 

Visų Šventųjų ir Vėlinių pagerbimo proga TV3 televizija savo žiūrovams siūlo itin jautrią ir nuostabią animacinio filmo „Koko“ premjerą. Būtent šiame filme nagrinėjamas mirusiųjų ir gyvųjų ryšys. O taip pat jis atskleidžia, kad labai svarbu mirusiuosius prisiminti ne tik išlikusiose jų nuotraukose, bet ir savo širdyje.

REKLAMA

„Savo mirusiuosius ir protėvius prisimename savo atmintyje ir širdyje. Jeigu dabar nuotraukos yra tai, kas mums sukelia prisiminimus – tai geras dalykas. Tačiau svarbiausia nepamiršti, kad visa prasmė slypi mūsų prisiminimuose ir viduje. Mirusiųjų pėdsakai yra kiekviename iš mūsų ir yra tai, dėl ko mes žvakeles ir uždegame“, – prasmingais žodžiais pokalbį užbaigia etnologė.

Kviečiame ir jus nepraleisti progos išvysti įspūdingą ir nuoširdumu dvelkiančią TV3 televizijos premjerą. Animacinis filmas „Koko“ skirtas visai šeimai – jau šį vakarą 19.30 tik per TV3!

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų