Algimantas Kojis: „Kiekvienam skirtas savas kryželis, maniškis – šiek tiek didesnis“

Skaityk lengvai

Širvintiškis Algimantas Kojis iki 20-ies gyveno įprastą gyvenimą. Viską aukštyn kojom apvertė skaudi avarija, po kurios jis ilgą laiką kybojo tarp gyvybės ir mirties. Sugrįžęs iš anapus, įveikęs visas kliūtis ir sunkumus, dabar vyras turi mėgstamą darbą ir mylimą šeimą. 

Algimantas Kojis į vežimėlį atsisėdo prieš 20 metų po skaudžios avarijos. Linos Jakubauskienės nuotr.
7

„Šiemet savotiškas jubiliejus, 20 metų, kai mano gyvenime atsirado neįgaliojo vežimėlis. Viskas – per nerūpestingas jaunas dienas. Važiavom su draugu, jis nesuvaldė automobilio, vertėsi, iš trijų važiavusiųjų aš nukentėjau labiausiai. Aniedu išlipo it niekur nieko, o kad man pavyks išgyventi, medikai neteikė jokių vilčių“, – pasakoja vyras. 

REKLAMA

Ilgą laiką Algimantas buvo komos būsenos. „Niekas mamai tada nesakė – jaunas, galbūt išsikapstys, – sako Algimantas. – Tik po kurio laiko medikai pradėjo kalbėti – jei išgyvens, nebus visavertis. Galvos trauma, kurią patyriau, buvo sunki. Tik kai jau sveikata pradėjo taisytis, mama išgirdo iš gydytojų: „Jaunas, gal visai atsistatys“.

(7 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Algimantas Kojis: „Kiekvienam skirtas savas kryželis, maniškis – šiek tiek didesnis“

Iššūkių būta daug 

Palyginti su kitais, patyrusiais panašias traumas, A. Kojo reabilitacija truko labai ilgai. „Daugiau kaip pusmetį gulėjau lovoje – koma, reanimacija. Kai patekau į reabilitacijos skyrių, dauguma mano likimo draugų jau po savaitės ar dviejų sėsdavo į neįgaliojo vežimėlį. Man gijimo procesas užtruko daug ilgiau – išbandžiau vežimėlį tik po ilgų lovoje praleistų mėnesių“, – sako pašnekovas. 

Vis dėlto ir tai dar nebuvo pabaiga – gavęs vežimėlį, pramokęs juo naudotis, Algimantas turėjo grįžti į visai nepritaikytus namus, savarankiškai mokytis gyventi toliau. „Traumą patyriau anksti, tuo metu dar mokiausi technikume, savo gyvenimo neturėjau, tik mamą ir močiutę, – pasakoja jis. – Mamai iš pradžių reikėjo pagalbos dar daugiau nei man – ji labai daug iškentėjo dėl mano traumos. Iš šalies pagalbos nebuvo, viską ji darė pati, sunkiausia buvo mane kilnoti.“ 

Algimanto teigimu, pasakyti, kad tuo metu gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, reikštų nepasakyti nieko. Keitėsi viskas – nuo apsirengimo, asmeninės higienos iki galimybių išeiti iš namų: „Tik kalbėti nereikėjo mokytis – šios dovanos nebuvau praradęs, visa kita mokiausi iš naujo. Kol gulėjau reanimacijoje ir būsena pagerėdavo, svajojau apie ateitį, kaip daug sportuosiu, būtinai pradėsiu vaikščioti, kad ir kiek man tai kainuotų. Buvau įsitikinęs – po sporto, mankštų, pasieksiu savo. Kai patekau į reabilitaciją, vienas iš palatos draugų rėžė tiesiai šviesiai: „Nusiramink, yra kaip yra, nieko nebepakeisi“. Keletą dienų po to negalėjau valgyti.“ 

REKLAMA

A. Kojis sako patyręs daug fizinio skausmo, bet ne tai buvo blogiausia, sunkiausia buvo psichologiškai – keleri metai tarp keturių sienų, be galimybės išeiti ar išvažiuoti, be įdomių, prasmingų veiklų. Prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo nebuvo lengva: „Bandai viena, kita – nesiseka, pyksti. Visi nauji gyvenimo mokslai šypsenos nekėlė. Ačiū Dievui, tas laikotarpis truko neilgai. Vėliau pradėjau gyventi aktyviau, susitvarkiau automobilį, pradėjau važinėti po reabilitacijos stovyklas. Kur kviesdavo, ten važiuodavau.“ 

Reabilitacijos stovyklose Algimantas ne tik įgijo naujų žinių, įgūdžių, bet ir susirado draugų. „Kai kurių istorijos įkvėpė – pamačiau, kiek daug gali padaryti ir sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje, – sako Algimantas. – Be to, dalijomės patirtimi, kaip kiekvienam sekėsi prisitaikyti. Daugiausia ir sužinojau iš naujų draugų, nes kitur informacijos trūko. Kiekvieno gyvenimas buvo vis kitoks, vis dėlto buvo ko pasimokyti. Net patys pasijuokdavom iš savęs, sakydavom: „Mes kaip malkos, vienodai nelūžtam“. Trauma tarsi ta pati, bet pasekmės kiekvienam skirtingos.“ 

Kada nustatyta, kad turinčiųjų Dauno sindromą ląstelėse yra ne dvi, o trys 21-osios chromosomos?
Prašome pasirinkti atsakymą!
1887 m.
1934 m.
1959 m.
BALSUOTI
REZULTATAI
Kada nustatyta, kad turinčiųjų Dauno sindromą ląstelėse yra ne dvi, o trys 21-osios chromosomos?
1887 m.
13.2%
1934 m.
32.6%
1959 m.
54.2%

REKLAMA

Draugų pagalba – svarbi 

Anot A. Kojo, prieš 20 metų Lietuvoje nebuvo daug ko, kas yra dabar: „Pirmąsias stovyklas, kur važiavom su draugais, dabar juokaudami vadiname konclageriu – tarp miškų seni, nušiurę bendrabučiai, kur ir sveikiems žmonėms ne visada jauku gyventi, net tualetai nepritaikyti. Tai buvo išgyvenimo sąlygos. Kai dabar pagalvoji – jos užgrūdina. Nebuvo pasirinkimo, turėjai prisitaikyti.“ 

Neįgaliojo vežimėliai taip pat buvo sunkūs, nepatogūs. „Tik po kelerių metų iš Švedijos atkeliavo pirmieji, labdariniai. Seni, bet mums jie buvo kažkas tokio. Dabar jau visko yra, labai svarbu, kad būtų pritaikyta aplinka. Jei aplinka nepritaikyta, turi prašyti pagalbos, o tai visada nejauku. Kad ir kiek prisitaikai, vis tiek visko pats nepadarysi“, – sako pašnekovas. 

Algimantas pasidžiaugia, kad jam kliuvo laikotarpis, kai pamažu keitėsi požiūris į negalią, pradėta neįgaliuosius traukti iš namų, į visuomenę. Atvažiavę švedų specialistai mokė: kai žmonės juda neįgaliojo vežimėliuose, atsiranda mažiau pragulų, jie rečiau serga. 

Porą metų aktyviai dalyvavęs reabilitacijos stovyklose, A. Kojis pats tapo instruktoriumi: „Mokiau visus – ir neseniai patyrusius traumą, ir jau turinčius patirties, kaip teisingai valdyti vežimėlį, kaip įveikti kliūtis, bortelius, kaip patogiau įlipti ir išlipti. Tai vienas iš gyvenimo pagrindų, nes mums vežimėlis – tarsi kūno dalis, be jo niekur – nei į miestą, nei į gatvę, nei į vonią.“ 

Šiek tiek vėliau Algimanto gyvenime atsirado sportas. Iš pradžių jis išbandė krepšinį, bet tuo metu vežimėliai dar buvo griozdiški, sunkūs, patirta trauma – ne iš lengvųjų, buvo sunku, nepatogu, ir ši sporto šaka jam nepatiko. Vėliau vyras bandė lengvąją atletiką vežimėliuose, šaudymą iš lanko, baudų mėtymą į krepšį. Labiausiai A. Kojui patiko automobilių sportas, jis dažnai laimėdavo ir laimi prizines vietas tiek tarp negalią turinčių žmonių, tiek ir bendrose varžybose. Jis patenkintas, kad neįgaliųjų sportą nuoširdžiai remia Širvintų miesto merė Živilė Pinskuvienė ir jos komanda. „Jei ne jos parama, nepasiektume gerų rezultatų automobilių varžybose“, – sako širvintiškis. 

REKLAMA

Darbas ir šeima 

Algimantas pasakoja šiuo metu sportą šiek tiek užmetęs – daugiausia laiko užima darbas, šeima, sportuoja tik savo malonumui. Šiuo metu jis dirba juvelyru Vilniuje, įmonėje „Ūla“, gamina skiriamuosius ženklus, medalius armijai ir kt. Šiek tiek prie algos prisiduria ir dirbdamas namuose, atlikdamas privačius užsakymus. 

„Pasinaudodamas Europos Sąjungos parama darbo vietai steigti, įkūriau savo dirbtuves. Vis dėlto dirbti dviejose darbovietėse buvo sunku, vieną dieną dirbdavau „Ūloje“, kitą – savo dirbtuvėse. Pasilikau pagrindinę darbovietę „Ūlą“, – aiškina pašnekovas. 

Daug dėmesio jis skiria šeimai, sūneliui. Pasakoja būsimą žmoną sutikęs vienoje iš aktyviosios reabilitacijos stovyklų Palangoje, kur ji atvažiuodavo dirbti su neįgaliaisiais po traumų. Moters specialybė – ergoterapeutė. 

„Susipažinome, pradėjome bendrauti, susirašinėti, – sako Algimantas. – Dažnai susitikdavome Palangoje, kartu vesdavome kursus. Pamažu pradėjome kurti ateities planus, galvoti, kaip susieiti į vieną kraštą. Ji gyveno Palangoje, aš – Širvintose. Susitikdavome kartą per mėnesį. Kai pradėjome bendrauti rimčiau, ji atsikraustė į Aukštaitiją. Dabar ji dirba Elektrėnuose, o aš – Vilniuje.“ 

Prieš 5 metus sukūrę šeimą Kojai pagalvojo, kad būtų gerai turėti vaikutį. Algimantas sako, kad gimus vaikui gyvenimas įgyja pilnatvės, vis dėlto ir atsakomybė didesnė, nutolsta ankstesnės pramogos. 

„Kol kas glaudžiamės nuomojamame bute Vilniuje, bet vis rimčiau galvojame grįžti į Širvintas. Dar neseniai tai buvo apleistas užkampis, dabar miestas pasikeitė iš esmės. Viskas pritaikoma negalią turintiems žmonėms, greta mano namų atsirado šaligatvis – jo nebuvo 40 metų. Neseniai duris atvėrė modernus baseinas, netoliese – vaikų darželiai, mokyklos. Šiais metais su žmona žadame apsispręsti, kur kursime savo gyvenimą ateityje“, – dalijasi planais A. Kojis. 

REKLAMA

Vyras pripažįsta, kad fizinis skausmas – vis dar nuolatinis jo palydovas, tik stengiasi to nesureikšminti: „Visi turi savo rūpesčių, kiekvienam Dievo duotas kryželis skirtingas. Vieno jis miniatiūrinis, bet žmogus nešioja jį kaip milžinišką, nepakeliamą. Man skirtas didelis, bet privalau su juo gyventi, kuo mažiau verkšlenti ir skųstis.“

Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.


Rašyti komentarą...
P
Pavelas
2020-10-23 09:39:07
Pranešti apie netinkamą komentarą
Maladec Algiunia
Atsakyti
0

L
Lida Baravykiene
2020-10-23 08:48:56
Pranešti apie netinkamą komentarą
Pozytivumo is sio zmogaus mums visiems reikia mokytis . Labai nuosirdus draugiskas darbstus zmogus. Jauciame didziule tau pagarba Algiuk . Tave myli visa musu seima.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (2)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų