Medicinos sistemos grimasos: pagalbos tenka išsireikalauti per kančias

Skaityk lengvai

Pandemija visus gąsdina ir kartais varo į neviltį, tačiau kad ir kokie būtų sergančiųjų ir užsikrėtusiųjų COVID-19 skaičiai, negalime aplaidžiai ir abejingai žiūrėti į žmones, turinčius kitų sveikatos bėdų. Mūsų pašnekovai pasakoja, ką patiria neįgalieji, kai būna priversti šauktis medikų pagalbos. 

Andžejus Matusevič su mama Leonarda. Lietuvos žmonių su negalia sąjungos archyvo nuotr.

Andžejus Matusevič nuo gimimo negali vaikščioti, juda tik neįgaliojo vežimėliu. Rugsėjo mėnesį Andžejui prireikė medikų pagalbos. Vyras buvo paguldytas į ligoninę, tačiau patyrė daug nepatogumų. 

Kai Andžejui pradėjo skaudėti alkūnę, namuose jis buvo vienas. Drauge gyvenanti mama tuo metu gulėjo ligoninėje po sunkios operacijos. Su skaudančia alkūne Andžejus vis dėlto atvyko į Vilniaus neįgaliųjų dienos centrą, bet po valandos ištino visa ranka. Andžejus ir jam gelbstinti savanorė Katerina kreipėsi į šeimos gydytoją. Ši iškvietė chirurgą ir po konsultacijos su juo pasakė, kad Andžejaus bėda didelė, gali būti minkštųjų audinių užkrėtimas, tad jis privalo gultis į ligoninę. Tada ir prasidėjo nemalonumai. 

REKLAMA

Andžejus pasakoja, kad greitosios laukė dvi valandas. Jau ruošiantis važiuoti taksi greitoji vis dėlto atvažiavo, antrą kartą iškviesta neįgaliųjų dienos centro socialinės darbuotojos, ir Andžejų nuvežė į Vilniaus respublikinę universitetinę ligoninę. „Laukti, kol pateksiu pas chirurgą, teko beveik penkias valandas“, – sako Andžejus. Chirurgas jį priėmė jau po vidurnakčio, padarė tyrimus ir nustatė, kad vyrui būtina skubi pagalba. 

Savanorė Katerina, lydėjusi Andžejų į ligoninę, pasakoja, kad jam pakilo temperatūra, bet slaugytojos, nors žadėjo, taip ir neatnešė termometro. Andžejaus mama Leonarda prisimena, kad matydama, kaip sūnų išvargino ilgas sėdėjimas ligoninės koridoriuose, savanorė jai skambino ir tarėsi, ar Andžejui nevertėtų grįžti namo, bet mama suprato: jeigu sūnus grįš namo, jo sveikatos būklė gali pablogėti, o iš naujo patekti į ligoninę bus labai sudėtinga, tad Katerinai patarė palikti Andžejų laukti, o pačiai važiuoti namo. 

Andžejus ligoninėje patyrė daug nepatogumų. Lietuvos žmonių su negalia sąjungos archyvo nuotr.

Neperdavė net tualetinio popieriaus 

Galop naktį Andžejų paguldė į palatą, diagnozavę minkštųjų audinių uždegimą, davė vaistų. Bet vyras neturėjo su savimi būtiniausių dalykų – higienos priemonių, apatinių drabužių pasikeisti, telefono kroviklio ir tualetinio popieriaus, kuris kiekvienam būtinas, bet ligoninė juo neaprūpina. 

Visa, ko Andžejui trūko ligoninėje, pasiryžo atnešti Vilniaus neįgaliųjų dienos centro vadovė Nijolė Zenkevičiūtė. Deja, Andžejui reikalingi daiktai jo iki šiol nepasiekė. Kur jie dingo, Nijolė taip ir nežino. Paketą su Andžejui priklausančiais daiktais ji atnešė į ligoninę nurodytu laiku ir įteikė ten dirbančiai moteriai. Ant paketo ji buvo užrašiusi, kam jis skirtas ir kurioje palatoje ligonis guli. Deja, kitą dieną Andžejus gavo ne savo, o kito žmogaus daiktus. 

REKLAMA

Andžejui teko kas vakarą išsiskalbti tuos pačius marškinėlius ir trumpikes, kad iš ryto galėtų užsivilkti švarius. Prašyti, kad ligoninės darbuotojos jam duotų pižamą ir rankšluostį, jis nedrįso, darbuotojai negalią turinčio žmogaus taip pat nepaklausė, ar jam to reikėtų. Gavęs ne jam skirtą lauknešėlį Andžejus paprašė nunešti jį tam, kam jis priklauso. Siuntinį išnešė, bet Andžejaus daiktų nerado. 

N. Zenkevičiūtė skambino į ligoninę, teiravosi, kas tuo metu dirbo, prašė paaiškinti, kur galėjo dingti Andžejaus daiktai, bet atsakymo nesulaukė. Vyras sako, kad, jo nuomone, ligoninės darbuotojos tik ir laukė, kad jį išrašytų namo ir dingę daiktai būtų pamiršti. Bet ne daiktai svarbiausia – neįgalus žmogus patyrė nepatogumų, kurių neturėjo patirti. Gal galima suprasti eiles prie priimamojo, bet kaip paaiškinti vyrui labai reikalingų higienos priemonių dingimą? 

N. Zenkevičiūtė stebisi, kad šioje ligoninėje nėra pažymima, kas ir kada įteikė lauknešėlį ligoniui, ar lauknešėlis pasiekė ligonį. Nijolė skambino į visus skyrius, bet jai atsakydavo, kad gal Andžejus jau tuojau gaus jos atneštą siuntinuką. Kur klaidžioja siuntinukas, jai niekas negalėjo paaiškinti. Ar ligoninė negalėtų pasirūpinti, kad greitosios atvežtam ligoniui nereikėtų jaudintis dėl tualetinio popieriaus? Ką daryti, kai nėra artimųjų, kurie galėtų atnešti?

Linos asmeninė asistentė Violeta Kačanovskaja. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Bijo, kad medikai nesupyktų 

Linos istorija dar skaudesnė. N. Zenkevičiūtė pasakoja: „Kai kartu su asmenine asistente atvažiavome pas Liną, pamatėme, kad merginai būtinai reikia pagalbos. Iškvietėm greitąją.“ 

REKLAMA

Atvykę medikai norėjo Nijolei išrašyti pabaudą už melagingą iškvietimą, priekaištaudami, kodėl ji problemas sprendžia kviesdama greitąją pagalbą, o ne kreipiasi į šeimos gydytoją. Tuo metu Linos mama paskambino šeimos gydytojai ir ši felčerei paaiškino, kad Liną būtina vežti į ligoninę, nes jai trūksta deguonies. Ginčas telefonu tarp šeimos gydytojos ir felčerės truko maždaug 10 minučių. Ginčijosi, kas Linai išrašys siuntimą į ligoninę. Pagaliau šeimos gydytoja Linai išrašė elektroninį siuntimą į ligoninę ir greitosios pagalbos darbuotoja sutiko ją nuvežti. 

Nijolė pasakoja, kad kai pagaliau Liną nuvežė į Vilniaus miesto klinikinę ligoninę, šalia jos stovėjo bent trys greitosios pagalbos automobiliai, o lauke buvo išsirikiavę žmonės, kurie laukė savo eilės patekti į ligoninę. Lauke buvo apie 12 laipsnių šilumos, Linos kojos sutinusios. Iš namų ji buvo išvežta su namų avalyne, kuri nebuvo skirta vėsią dieną stovėti lauke, o ligoninė, užsidariusi duris, visus žmones laikė lauke. 

Kada nustatyta, kad turinčiųjų Dauno sindromą ląstelėse yra ne dvi, o trys 21-osios chromosomos?
Prašome pasirinkti atsakymą!
1887 m.
1934 m.
1959 m.
BALSUOTI
REZULTATAI
Kada nustatyta, kad turinčiųjų Dauno sindromą ląstelėse yra ne dvi, o trys 21-osios chromosomos?
1887 m.
11,8%
1934 m.
38,2%
1959 m.
50%

REKLAMA

Prie durų Lina ir ją lydinčios moterys prastovėjo gerą pusvalandį. Linos asmenine asistente dirbanti Violeta Kačanovskaja pasakoja, kad priimamajame jai su Lina teko laukti dar keletą valandų. „Užpildžiau dokumentus, o Liną nuvežė vežimėliu ir paguldė laukiančiųjų palatoje. Lina duso, bet jai nedėjo deguonies kaukės, nors deguonies jai labai reikėjo.“ 

Violetą pakeitusi Linos mama išsireikalavo, kad jos dukrą vežtų į Santaros klinikas. Apie tai, kad Lina turėtų būti gydoma, jos mama kalbėjo ir greitosios pagalbos felčerei, tačiau ši jai atšovė nenurodinėti, kur vežti jos dukrą. 

Lina tebėra ligoninėje, ji gydoma reanimacijoje. Linos mama prašo nerašyti jos pavardės, nes medikai supyks, o tada bus dar blogiau. Moteris prašo padėkoti asmeninei asistentei ir Vilniaus neįgaliųjų centro vadovei, nes dėl jų rūpesčio ir pagalbos Lina pagaliau gauna jai reikalingą gydymą.

Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.


Rašyti komentarą...
Z
Zina
2020-10-19 06:38:06
Pranešti apie netinkamą komentarą
Po saule nieko naujo... Taip buvo ir prieš dešimtį metų. O baimė supykdyti mediką yra tikrai pagrįsta. Patyriau...
Atsakyti
0

R
Regina
2020-10-18 18:28:05
Pranešti apie netinkamą komentarą
Tiesiog sunku įsivaizduoti, skaudu skaityti. Belieka palinkėti ištvermės ir jėgų.
Atsakyti
0

A
Asta
2020-10-19 11:10:02
Pranešti apie netinkamą komentarą
Visi padarykime ką galime, kad tokių atvejų būtų kuo mažiau
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (4)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų