Jaunam šiauliečiui smogė nepagydoma liga: gyvybę išgelbėjo mama

Kalbantis su 39-erių Audriumi Stoniu, neįmanoma nepastebėti ir nesižavėti jo gera nuotaika bei pozityvumu, bet Šiauliuose gyvenantis vyras neslepia, kad taip būna toli gražu ne visada. Prieš ketverius metus jam buvo persodintas inkstas ir nuo tada jis nežino, kaip jausdamasis atsikels ryte. Tačiau turėdamas begalinį šeimos palaikymą vyras kasdien kabinasi į gyvenimą, už kurį savo mamai turi būti dėkingas net dukart.

Audriui savo mamai už gyvybę dėkoja net dukart (nuotr. asm. archyvo)
9

Prieš maždaug dvidešimt metų Audrius aktyviai sportavo, žaidė regbį ir džiaugėsi jaunyste. Vieną dieną jaunas ir energingas vyras išgirdo nieko gero nežadančią ligos diagnozę, tačiau į ją pernelyg daug dėmesio nekreipė.

„Dar jaunystėje sužinojau, kad sergu inkstų nepakankamumu, man iš karto pasakė, kad liga yra paveldėta ir nepagydoma. Su ja pratempiau 16 metų, tikrai nesisaugojau – sportavau, toliau gyvenau tokį laisvą gyvenimą. Aš tiesiog nežinojau, kas tai per liga. Kai esi jaunas, tu galvoji – kas čia tokio, pasveiksi ir viskas bus gerai“, – prisimena Audrius.

(9 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Audrius savo mamai už gyvybę dėkoja net dukart

Inkstai nebedirbo

Vyras kurį laiką dirbo užsienyje, o kai grįždavo į Lietuvą, pasidarydavo tyrimus ir matydavo, kad kreatinino kiekis kraujyje vis kildavo.

„Pagulėdavau 10 dienų ligoninėje, kažkiek atsiplaudavau tuos inkstus ir vėl išvažiuodavau. Dirbdavau šaldytuvuose, šaltose patalpose, matyt, ir tai paskatino tą visą reikalą“, – pasakoja šiaulietis.

Vėliau iš Olandijos visam laikui į gimtinę sugrįžęs Audrius pas medikus iškart apsilankyti neskubėjo, mat jautėsi pakankamai gerai. Tik paklausęs nuolatinių žmonos Neringos raginimų pasidaryti tyrimus, jis nuėjo pas šeimos gydytoją.

REKLAMA

„Paaiškėjo, kad kreatininas yra labai aukštas, jis siekė apie 800 µmol/l, kai turėtų neviršyti 120 µmol/l. Mane paguldė į ligoninę, gėriau daug vandens, statė lašelines ir po kelių dienų pasakė, kad inkstai valosi, viskas gerėja“, – prisimena Audrius.

Jį jau netgi buvo išleidę iš ligoninės, tačiau šiaulietis jautėsi nekaip, todėl nusprendė kreiptis į kitą gydytoją:

„Man pasakė, kad viskas, inkstai nebedirba, likęs tik 7 procentų darbingumas, reikės dializės. Aš supanikavau, susinervinau, atsistojau ir išbėgau pro duris. Atsisėdęs parkelyje už ligoninės nuverkiau, lindo ir blogos mintys nebegyventi...

Bet stabdė tai, kad turiu du sūnus, nuostabią žmoną. Ji nuo pat pirmos minutės iki galo nepaliko, buvo kartu, vaikai skyrė labai daug dėmesio. Tai man tikrai padėjo“, – atvirai kalba šiaulietis.

Donore tapo mama

Sunkiomis akimirkomis Audriaus atrama tapo ir mama Birutė, kuri iškart nuramino savo sūnų:

„Mama sakė, kad nepergyvenčiau, kad ji man duos savo inkstą. Esu jai be galo už tai dėkingas, ji dėl manęs padarė labai daug, labai daug iškentėjo.“

Šiaulietis neslepia, kad pats ilgai svarstė, ar reikėtų priimti inkstą iš mamos, mat nerimavo ir dėl jos sveikatos.

Audrius savo mamai už gyvybę dėkoja net dukart

„Aš galvojau, kad gal nereikia, juk mamai ir tų metų yra, ir sveikata nėra tokia gera. Galvojau, kad esu jaunas, dar galiu palaukti kito donoro. Bet mano mama labai griežta – pasako žodį ir turi klausyti. (juokiasi)

Ji net nedvejojo, tiesiog pasakė – darom, nesuk galvos, važiuojam į ligoninę nors ir šiandien. Ji tam buvo labai nusiteikusi“, – tvirtu mamos apsisprendimu dalijasi Audrius.

REKLAMA

Netrukus buvo pradėta atlikti daug įvairių tyrimų siekiant išsiaiškinti, ar mama Audriui yra tinkama donorė. Pašnekovas sako, kad kone baisiausia akimirka buvo tada, kai jie ėjo išgirsti tyrimų rezultatų ir sprendimo, ar transplantacija bus atliekama:

„Iki ėjimo pas komisiją, mes nežinojom, ar tyrimai atitinka, visi sėdėjom lyg ant adatėlės. Nieko neprisiminiau, kojos drebėjo, buvau kaip atsijungęs, vis galvojau, ką pasakys. Bet mano ir mamos tyrimai atitiko idealiai, gydytojai pasakė, kad atliks operaciją.“

Po operacijos atsigauti buvo nelengva

Taip 2016 metų spalio 4 dieną Audriui buvo persodintas mamos inkstas. Vyras tarsi vakar prisimena, kad jis ligoninėje atsidūrė dviem dienomis anksčiau nei mama, mat buvo ruošiamas operacijai, gėrė vaistus, kad organizmas neatmestų organo.

Pati operacija šiauliečiui kėlė nemažai jaudulio. Jis nerimavo ne tik dėl savęs, bet ir dėl mamos.

„Iš pradžių išvežė mamą, mane paėmė po valandos. Buvau drebantis ir labai jaudinausi. Čia vis tiek ne piršto operacija buvo, o inksto persodinimas. Operacija truko 5 valandas, viskas praėjo sklandžiai, tik buvo šiokių tokių sunkumų su šlapimtakiu.

Kai atsibudau, palatoje buvo daug gydytojų, jie manęs visko klausinėjo, o aš klausiau – kaip mano mama? Jai irgi viskas buvo gerai, ji gana greitai atsigavo, jau po kelių dienų važiavo namo. O aš gavęs telefoną, pirmiausia skambinau jai paklausti, kaip ji jaučiasi“, – pasakoja Audrius.

Audrius po operacijos atsigauti prireikė dviejų metų

Jis 10 dienų buvo visiškai izoliuotas, negalėjo su niekuo matytis. Tas laikas vyrui buvo itin sunkus, nes atsigavimas po operacijos pareikalavo daug jėgų.

REKLAMA

„Man iš karto pradėjo nešti vaistus, per dieną tablečių išgerdavau virš 20. Normaliai nevalgiau, todėl stipriai vėmiau, laužė visą kūną, jaučiausi tikrai blogai. Po narkozės buvo prasidėję ir, kaip sakoma, smagūs arkliai. Žiūrėdavau pro langą, galvodavau, kad atskrido lėkštė, matydavau, kaip kaitaliojasi šviesos. Bet gydytojai sakė, kad aš ne pirmas toks, viskas su tuo gerai“, – juokdamasis sako šiaulietis.

Nežino, kokios savijautos atsikels ryte

Audriui prireikė maždaug dviejų metų visiškai atsigauti po inksto persodinimo. Vyras ypač nudžiugo tada, kai gydytoja pasakė, jog jis jau gali mankštintis ir bent truputį sugrįžti į taip mylimą sportą:

„Tai išgirdęs aš susiėmiau, nes dėl vaistų ir apetito buvau ir daug svorio priaugęs. Dabar atsikeliu, papusryčiauju ir kiekvieną rytą vaikštau didelius ratus, nueinu 6 kilometrus, mankštinuosi.

Regbis taip pat nėra dingęs iš mano gyvenimo. Jei turiu laiko ir gerai jaučiuosi, padedu treniruoti, perduodu žinias, kurias esu sukaupęs, važiuoju į varžybas“, – entuziastingai kalba Audrius.

Tačiau vyras neslepia, kad vieną dieną jaučiasi gerai, kupinas jėgų ir noro bendrauti, o kitą – viskas apsiverčia aukštyn kojomis:

„Šiandien esu pozityvus, linksmas, juokiuosi, o kitą dieną jau nenoriu su niekuo bendrauti, nes neturiu sveikatos. Vakare einu miegoti ir nežinau, kaip jausdamasis atsikelsiu ryte.“

Taip pat pasitaiko ir tokių periodų, kai Audriaus savijauta itin suprastėja ir bent kurį laiką jam tenka praleisti ligoninėje.

„Būna, kad ryte atsikeliu ir man plyšta galva, yra aukštas spaudimas, pykina, vemiu. Buvo ir taip, kad į mėnesį bent vienai savaitei būtinai važiuoju į ligoninę, nes kitaip niekaip neatsigaunu. Tai tikrai vargina, bet tokia dabar mano realybė“, – sako Audrius.

REKLAMA

Jis priduria, kad blogiausiai jaučiasi dėl to, jog negali dirbti:

„Anksčiau aš buvau darboholikas, man darbas buvo viskas. Dabar nebegaliu dirbti, kilnoti svorio, užeina, kad dešinė ranka dreba taip, kad net kavos puodelio nenulaikau.“

Sportui Audrius ir dabar skiria nemažai dėmesio

Didžiausia atrama – šeima

Audrius yra be galo dėkingas savo mamai, kuri jam padovanojo antrą galimybę gyventi. Vyras juokdamasis sako, kad po operacijos su ja net ir supanašėjo.

„Po inksto persodinimo tapau jautresnis. Mama visada buvo tokia, kad jei kas nors atsitinka, ji jau puola į ašaras. Anksčiau aš toks nebuvau, bet dabar galiu telefone pažiūrėti kokį nors vaizdą ir susigraudinti“, – juokiasi šiaulietis.

Nors jam dabar netrūksta pozityvumo, prisiminti turėtą patirtį jis stengiasi kuo rečiau, mat ji kelia per daug neigiamų emocijų:

„Nelabai noriu to prisiminti, nes per daug iškentėjau. Buvo daug ašarų, daug pykčio ant savęs. Jaučiausi kaip skuduras vaikams, negalėjau būti energingas, su jais judėti, sportuoti. Nenoriu to prisiminti, dabar gyvenu pozityviai, stengiuosi negalvoti apie ligas, judėti į priekį.“

Jis neabejoja, kad viskas būtų susiklostę visai kitaip, jei šalia nebūtų turėjęs nuostabios žmonos, kuri buvo didžiausia jo atrama.

„Mano didžiausias ramstis sunkiomis akimirkomis buvo mano žmona. Ji ir dirbo, ir rūpinosi manimi – sukosi kaip robotas. Aš kaip skuduras būdavau namuose, bet nebuvo nė vieno žodžio, kad turiu aplink tave šokinėti ar ko nors panašaus.

Ji visą laiką buvo pozityvi, su nuotaika, rūpinosi ir tebesirūpina, kad išgerčiau vaistus. Žmona tikrai didžiausias mano ramstis“, – gražių žodžių mylimajai negaili Audrius.

REKLAMA

Jis neslepia, kad vyriausiajam sūnui, kuriam dabar yra aštuoniolika, dėl sunkumų, su kuriais susidūrė tėtis buvo pašliję ir mokslų rezultatai, nes jis dėl to labai jaudinosi:

„Jis nuo pat pradžių matė, kad aš tiesiog guliu, atsikeliu, pavalgau ir vėl nebeturiu sveikatos. Buvau labai perdžiūvęs, pageltęs. Jis matė tokį vaizdą ir jam buvo mokslai pašliję, nes jis galvodavo apie mane, pergyvendavo.“

Audrius stengiasi neprarasti pozityvumo

Ragina tapti donorais

Audrius į inkstų nepakankamumo diagnozę dėmesio nekreipė šešiolika metų ir dabar sako, kad jei galėtų atsukti laiką, greičiausiai elgtųsi kiek kitaip, nors baigtis vis vien būtų tokia pati.

„Tik po to pradedi mąstyti, kodėl aš anksčiau nesisaugojau. Jeigu kas atgal sugrąžintų tuos šešiolika metų, aš būčiau susiėmęs, bet ligos vis tiek nebūčiau pakeitęs, ta diena anksčiau ar vėliau būtų atėjusi.

Jei būčiau saugojęsis, gal būčiau dar kelis metus ilgiau tempęs, bet išgijęs tikrai nebūčiau. Buvo tik laiko klausimas, kad kreatininas nebesivalys“, – sako šiaulietis.

Jis kardinaliai nuomonę pakeitė ir dėl donorystės. Anksčiau atsainiai žiūrėjęs į tokius dalykus, šiandien Audrius ir pats mirties atveju taptų donoru bei ragina apie tai pagalvoti kiekvieną žmogų.

„Kai buvau jaunas, aš negalėjau įsivaizduoti, kad galiu susirgti, kad man gali reikėti donoro. Bet kai su tuo susiduri, supranti, kad kiekvienas žmogus tokioje situacijoje nori gyventi. Aš net nežinau, kokio dydžio yra inksto dovana, kaip išreikšti padėką žmogui, kuris aukoja savo organus.

Aš ir pats esu paėmęs donoro kortelę, nors visada sakiau, kad niekada nebūsiu donoras. Visi žmonės turėtų ją užpildyti. Tu miršti, o tavo kūno dalis gali kokiam nors žmogui duoti gyvenimą. Mes esam savanaudžiai, bet reikėtų apie tai pagalvoti.

Donorystė tikrai ne vienam žmogui išgelbėja sveikatą, gyvenimą. Aš pats to nesupratau, kol nesusidūriau su tokia situacija“, – nuoširdžiai kalba Audrius.  


Rašyti komentarą...
P
Puiku
2020-10-25 23:18:33
Pranešti apie netinkamą komentarą
Sveikatos!
Atsakyti
0

S
Sveikatos!
2020-10-25 23:19:50
Pranešti apie netinkamą komentarą
Džiaugiuosi
Atsakyti
-2

L
Leta
2020-10-26 00:09:23
Pranešti apie netinkamą komentarą
VISIEMS sveikatos, stiprybes, optimizmo, laimes!
Atsakyti
-2

SKAITYTI KOMENTARUS (8)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų