Koks bendras įspūdis jums susidarė stebint rinkimus?
Pirmiausia – puiku, kad globos įstaigose gyvenantys žmonės gali balsuoti ir kad galima stebėti, kaip jie balsuoja. Aš lankiausi Aknystos socialinės globos namuose, Utenos socialinės globos namuose, Nemenčinėje įsikūrusiuose savarankiško gyvenimo namuose, kuriuose gyvena negalią turintys senjorai. Turiu ataskaitas ir iš kitų kolegų, kurie stebėjo, kaip rinkimai vyksta kitose globos įstaigose, tad jau galima daryti tam tikras išvadas.
Pirmiausia pastebėjome, kad šiose įstaigose žmonės labai nuasmeninami – jų asmens dokumentai laikomi pas socialinį darbuotoją, kuris dokumentą žmogui paduoda jam atėjus balsuoti, o po to iškart vėl pasiima ir įdeda į dėžutę. Globos įstaigų darbuotojų klausėm, ar tai teisėta, ir jie sakė, kad žmonės patys rašo prašymus saugoti jų asmens dokumentus. Manau, kad tai labai gudriai užslėptas žmogaus teisių pažeidimas, žmogaus nuasmeninimas – juk kiekvienas žmogus turėtų turėti kokį nors jo tapatybę patvirtinantį dokumentą. Globos įstaigos dabar jau atviresnės, žmonės gali laisviau išeiti, tad ką jiems daryti, jei pasiklys, pasimes? Jie turėtų su savimi nešiotis tapatybę patvirtinantį dokumentą.
Be to, socialinės globos įstaigose gyvena labai įvairūs žmonės – ne tik turintys psichosocialinę negalią, bet ir sergantys priklausomybių ligomis, turintys fizinės sveikatos sutrikimų. Balsavimo vietose pati nemačiau žmonių, turinčių labai didelę proto ar psichikos negalią. Matom, kad fizinė aplinka institucijose pasikeitusi, bet požiūris į žmones vis dar daugiau negu keistas. Pavyzdžiui, mus labai nemaloniai stebino, kad socialiniai darbuotojai pagyvenusius žmones vadina mažybiniais vardais. Juk jie yra piliečiai, turi teisę balsuoti, turi vardus ir pavardes, neturėtų būti vadinami Maryte ar Juozuku.
Ar pastebėjote rimtų pažeidimų?
Vienoje įstaigoje – neįvardysiu, kurioje – balsuoti atėjęs žmogus pradėjo reikalauti: „Kur man žadėtas butelis?“ Visi aplinkui labai sutriko, tam žmogui buvo pasakyta, kad čia tokių dalykų nekalbėtų, jis susipratęs nurimo. Tikriausiai tokių pažeidimų pasitaikė ir daugiau. Be to, ne visur buvo užtikrinta galimybė ramiai, lėtai apsispręsti, už ką balsuoti. Kai žmogus sako nežinantis, ką daryti, dažnai kas nors ateina ir parodo, kur dėti kryžiuką. Pagalbą šie asmenys turi teisę gauti, bet, mūsų supratimu, visai kitokią – žmogui turėtų paaiškinti, jeigu jis ko nesupranta, galėtų padėti sulankstyti balsavimo biuletenį ir pan. Tiesa, vienoje įstaigoje pastebėjau vieną tikrai gražų atvejį: viena globos įstaigos gyventoja, pagyvenusi ponia, ilgai galvoja ir sako, kad norėtų balsuoti už tą ministrą, kuris labai gerai gydo, duoda daug vaistų ir šneka per televiziją. Tada jos klausia, ar ji kalba apie sveikatos apsaugos ministrą. Moteris sako, kad būtent už jį ir balsuos. Jai paaiškina, kad ministro nėra kandidatų sąraše, tada moteris klausia, su kokiais žmonėmis jis dirba. Tai – gražus pavyzdys, rodantis, kaip galima padėti žmogui savarankiškai rinktis. Vis dėlto manipuliuoti šiais žmonėmis balsavimo metu yra daug galimybių.
Ciklinė nuotaikų kaita
Haliucinacijos
Nervingumas ir pyktis
Nemiga
Ar socialinės globos įstaigose gyvenančius žmones pasiekia informacija apie rinkimuose dalyvaujančias partijas ir jų kandidatus?
Mano galva, šiems žmonėms, ypač turintiems proto ir psichikos negalią, labai trūksta jiems suprantamos informacijos. Nežinau, ar socialiniai darbuotojai su jais kalbasi apie rinkimus, bet, spendžiant iš pačių žmonių pasakojimų, daugiausia apie tai jie išgirsta žiūrėdami televiziją. To tikrai neužtenka, todėl jiems reikėtų kuo daugiau informacijos lengvai skaitoma kalba.
Be to, nors dalis rinkėjų turi regos negalią, pastebėjome, kad balsavimo vietose nebuvo įmaučių akliesiems, didinamųjų stiklų, o visa informacinė aplinka buvo be galo skurdi. Tiesa, Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) prašymu bendrija „Viltis“ paruošė brošiūras su informacija lengvai skaitoma kalba, bet buvo vėluojama tas brošiūras išleisti, jos buvo atspausdintos iki rinkimų likus vos kelioms dienoms, vis dėlto kur lankėmės, visur matėme padėtas vieną ar dvi knygeles. Beje, dar pastebėjome, kad socialinės globos įstaigose komisijos nariai negavo pakankamai apsaugos priemonių – chalatų, kepurių ir kitų būtinų priemonių.
Kaip buvo reaguojama į stebėtojų pastabas?
Komisijų nariai į pastabas atsižvelgdavo, bet iš tiesų labai kištis negalėjom, buvom tik stebėtojai, fiksavom, kas buvo ne taip. Savo pastabas išsakysime rengdami ataskaitą VRK. Prieš rinkimus vyksta komisijų narių mokymai ir, kadangi keičiasi laikas, atsiranda naujų direktyvų, konvencijų, jie taip pat turėtų daugiau suprasti ir žinoti, kad į rinkimus ateis ir kitokių žmonių. Tai visiems labai didelis iššūkis. Džiaugiamės, kad VRK atsižvelgia į pastabas, atidžiau renkasi komisijų narius. Po to, kai per praėjusius Seimo rinkimus buvo fiksuotas fizinės aplinkos neprieinamumo atvejis ir dėl to laimėta teismo byla, įvyko daug pokyčių – VRK tikrai labai stengiasi, kad ir fizinė, ir informacinė aplinka per rinkimus taptų kuo prieinamesnė. Ir LNF, ir „Vilties“ vardu dėkoju VRK ir jos pirmininkei Laurai Matijošaitytei, kuri atvėrė duris, siūlo kalbėtis ir kartu galvoti, ką keisti, kad per rinkimus negalią turintys žmonės jaustųsi oriai.
Neseniai išaiškėjo, kad intelekto sutrikimą turintis žmogus socialinės globos įstaigoje buvo laikomas kaip kalinys, buvo pažeistas jo orumas ir teisės. Tikriausiai globos įstaigose yra labai daug šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų.
Kaip supratau, globos įstaigoje už grotų buvo įkalintas autistiškas žmogus, kuris prieš tai daug metų gyveno savo aplinkoje, o nuvežtas į tą įstaigą maištavo, nes pateko nežinia kur. Keitėsi budėtojai, jis nesuprato, kas vyksta, o įstaigos administracija neužtikrino jo individualių poreikių, jie, kaip suprantu, apskritai nebuvo įvertinti. Tokie atvejai rodo, kad verkiant reikia kuo greičiau peržiūrėti uždarų socialinės globos įmonių darbuotojų struktūrą, administracija privalo užtikrinti individualią pagalbą tokiems žmonėms.
Deja, galų gale kalta lieka ne administracija, o socialiniai darbuotojai.
Jeigu vienas ar du darbuotojai prižiūri dvidešimt žmonių, jie fiziškai negali spėti tinkamai visais pasirūpinti. Nemaža šių įstaigų gyventojų dalis yra tokie, kuriuos reikia nuprausti, pamaitinti – jie amžini vaikai. Tokiose didelėse institucijose tam tikri pažeidimai automatiškai užprogramuoti, institucinis požiūris į ten gyvenančius žmones yra visai nekoks. Kita bėda, kad savivaldybės atsisako steigti nedidelius bendruomeninius namus, atseit joms per brangu, nes reikia skirti daugiau dėmesio aplinkai, reikia daugiau personalo. Labai didelis pasipriešinimas ir iš bendruomenių – niekas nenori gyventi šalia tokių žmonių. Kadangi socialinės paslaugos yra savarankiška savivaldybių funkcija, dažnai pagyvenusiems žmonėms skirtuose socialinės globos namuose arba net slaugos ligoninėse apgyvendinami proto negalią turintys jauni žmonės, nes nėra kam juos prižiūrėti, tėvams reikia dirbti. Tad Lietuvoje psichosocialinę negalią turinčių žmonių situacija vis dar labai bloga, reikia labai daug ką keisti.
Galiu kalbėti kaip neįgalų sūnų turinti mama. Mano sūnus yra nekalbantis neregys, autistas, turi daug kitų fizinės sveikatos sutrikimų, jam 41-eri, pagalbos jam reikia visą parą. Aš negaliu sau leisti tylėti, nes jeigu su manimi kažkas atsitiks, mano sūnus negaus jokių paslaugų ir greit išeis anapilin paskui mane – patekęs į tokią didelę socialinės globos įstaigą jis tiesiog neišgyvens. Tuose socialinės globos namuose yra labai daug inercijos. Dauguma jų veikia Lietuvos užkampiuose, o mažuose rajonuose šie globos namai yra kone vienintelis darbdavys regione, ten daugybę metų dirba tie patys žmonės ir, žinoma, niekas nesikeičia. Tiesa, dabar jau atsiranda jaunesnių žmonių, kurie važiuoja dirbti ir bando daryti pokyčius, bet inercijos vis dar labai daug.
Ar jūsų sūnus balsavo šiuose rinkimuose?
Taip, mano sūnus balsavo, jo teisinis statusas – veiksnus. Jau daug metų dalyvaujame išankstiniame balsavime. Jis labai jaudinasi, kai pasakau, kad važiuosim balsuoti. Sūnus moka rinktis, tik kitaip pasako, ko jis nori, mes apie tai daug kalbamės. Visą laiką juokiuosi, kad mano sūnaus pažiūros yra ne tokios kaip mano, jis turi savo pasirinkimą ir daug metų balsuoja taip pat. Manau, kad šiuo klausimu jam didžiausią įtaką padarė močiutė ir senelis, jie apie tai su juo daugiausiai šnekėjo. Kadangi aš pati dažnai dalyvauju politiniuose debatuose, namuose labai dažnai kalbam apie politiką ir politikus, apie tai, kas ir kodėl vyksta, jis girdi, savaip reaguoja, pritaria arba nepritaria. Naudojant alternatyvią komunikaciją, kūno kalbą galima suprasti, ko jis nori ir ką galvoja.
Deja, neįgalūs žmonės ir jų globėjai dažnai iš viso atsisako balsuoti arba renkasi balsavimą namuose, o ne balsavimą su visais rinkimų apylinkėse arba naudojantis išankstiniu balsavimu. Šioje srityje ir mūsų organizacija turėtų aktyviau veikti. Balsavimas yra labai svarbus demokratijos rodiklis. Galima sakyti, kad demokratija daigelį Lietuvoje jau išleido, bet reikia dar labai daug padaryti, turime visi tam daigeliui purenti dirvą.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
