Nekaltas skausmas pažastyje vilnietei tapo ligos pranašu: teko atsisveikinti su krūtimi

Beveik prieš 30 metų vilnietė Vaiva Mickuvienė sužinojo, kad jos krūtyje yra susidarę riebaliniai dariniai, dėl kurių teks tikrintis kas kelis metus. Ji tai ir darė – pareigingai lankėsi pas gydytojus, kol vieną dieną jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, išgirdus lemiamus žodžius: „Jums trečios stadijos vėžys“.

Klastingą Vaivos ligą išdavė skausmas pažastyje
7

Prieš du su puse metų apsilankymas gydytojo kabinete pakeitė Vaivos Mickuvienės, „Vėžys ne sloga“ bendruomenės įkūrėjos gyvenimą. Moteris pasakoja, kad gydytojų kabinetų durų varstymas prasidėjo prieš maždaug 26 metus, kai jos dukrai buvo treji ar ketveri metai.

(7 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Vaivos vėžį išdavė skausmas pažastyje

„Apsilankiau pas ginekologą – jis pačiupinėjo krūtis ir pasakė, kad jose yra kažkokių darinukų. Nuo to karto aš vis turėjau eiti pasitikrinti kas 3, kas 5 metus, o vėliau ir kas metus. Buvau tas atsakingas pacientas, kuris eidavo tada, kai pasakydavo gydytojas.

Kiekvieną kartą po apžiūros sakydavo, kad tai gėrybiniai riebalų dariniai. Priešpaskutinį kartą pasitikrinus, vėl gavau tą patį atsakymą ir buvau labai rami. Prieš 2,5 metus pasidariau eilinę echoskopiją. Iš gydytojos reakcijos nesupratau, kad ji pamatė, kad darinys tapo piktybinis. Iš pradžių ji taip gražiai ir užuominom sakė „dėl šito darinio eičiau pasitikrinti““, – prisimena Vaiva.

Tikėjosi geriausio

Moteris pasakoja, kad tie gydytojos žodžiai neatrodė kaip ligos pranašai. Ji vis kartojo, kad nueis pas šeimos gydytoją pasiimti siuntimo, kai tik ras laiko, o gydytoja įtikinėjo, kad jį reikia pasiimti tą pačią dieną.

„Kai gydytoja ir toliau mane įkalbinėjo, supratau, kad kažkas negerai. Gavau siuntimą, nuvažiavau į onkologinį skyrių. Tikėjausi, kad man gydytojas pasakys tą patį, kaip iki šiol – kad tai nėra piktybinis darinys.

Tačiau gydytojas paskyrė daugybę tyrimų – biopsiją, kompiuterinę tomografiją, MRT. Paklausiau gydytojo, o jei tai bus gėrybinis navikas ar jį vis tiek reikės operuoti. Gydytojas pažiūrėjo į mane ir paklausė: „Kaip tai gėrybinis?“. Tada ir supratau, kad sergu“, – sako Vaiva.

Vaiva ragina nedelsti ir pasitikrinti dėl vėžio

Ligą priėmė, kaip galimybę

Nors daug kalbama apie pirmuosius vėžio simptomus, pasak Vaivos, ji pati nejautė nė vieno. Vienintelis dalykas, kurį jautė, buvo pažasties skausmas. Moteris vis galvojo, kad jį sukelia liemenėlėje esantys metaliniai lankeliai, todėl likus kelioms savaitėms iki diagnozės nustatymo, iš visų liemenėlių juos ištraukė. Tačiau paaiškėjo, kad skausmas kilo dėl į limfmazgius išplitusio vėžio.

REKLAMA

„Naviko aš nejaučiau – jis buvo po pačia krūtine. Pasikalbėjusi su medikais, sužinojau, kad mano navikas taip staiga neatsirado – jam buvo 5 metai, todėl darau prielaidą, kad ankstesnės apžiūros metu jis jau buvo susidaręs, tik kažkas įvyko, kad jis nebuvo anksčiau diagnozuotas“, – sako ji ir priduria, kad dėl to gydytojų nekaltina.

Nuo žinios apie piktybinį naviką iki tos dienos, kai sužinojo vėžio stadiją, praėjo mėnuo. Vaiva sako, kad visą jį praleido lengvame šoke, nes negalėjo patikėti, kad tai vyksta jai.

„Pradėjau save laidoti – nulėkiau parašyti ir testamentus, nes vienintelės asociacijos buvo su mirtimi. Antras šokas buvo išgirdus stadiją, o paskui kai prasidėjo gydymas, aš susikaupiau ir žinojau, kad kitaip nebus ir neverta ieškoti kaltų.

Iš tikrųjų kartais susirgę žmonės klausia, už ką jiems, o aš labai tiksliai žinojau už ką man. Suvokiau, kodėl man skirta ši liga. Aš nevertinau šeimos, neskyriau jai pakankamai laiko, o jį leidau darbe. Priėmiau ligą kaip Dievo duotą dovaną, kad reikia sustoti, permąstyti ir kažką padaryti savo gyvenime“, – atvirauja bendruomenės „Vėžys ne sloga“ įkūrėja.

Vaiva praėjus 2,5 metų po diagnozės nustatymo

Sunkiausia susitaikyti su diagnoze

Pirmasis ligos gydymo etapas prasidėjo su gausybę tyrimų – reikėjo atlikti biopsiją, nustatyti naviko piktybiškumą, padaryti kompiuterinę tomografiją, magnetinį rezonansą, genetinius tyrimus, kurie turėjo parodyti, ar vėžį lėmė genetika, ar hormonai.

„Visi tyrimai truko mėnesį, o po jų buvo konsiliumas, kur gydytojai pasakė, kad man trečios stadijos vėžys. Tyrimų metu aš tikėjausi geresnės stadijas, tai yra pirmos ar antros, nes juk nuolat tikrindavausi. Kai išgirdau, kad tai trečia stadija, man buvo šokas, nes tikrai to nesitikėjau.

REKLAMA

Tada man paaiškino, kad manęs lauks chemoterapija, nors labiau norėjosi, kad greičiau išoperuotų, nes nėra smagu žinoti, kad tavyje auga kažkoks piktas daiktas. Tačiau trečiosios stadijos vėžys pirmiau gydomas chemoterapija, o vėliau įvyko ir operacija, kurios metu man pašalino krūtį. O tada prasidėjo švitinimas. Visa tai užtruko beveik metus laiko“, – gydymo eigą prisimena ji.

Vaiva atvira – plaukų netekti buvau skaudžiau

Vaiva sako, kad prasidėjus gydymui, žinojo, kokia bus jo eiga, tačiau stengėsi labiausiai koncentruotis į tą gydymo etapą, kuris buvo tuo metu. Pavyzdžiui, galvodavo apie tai, kad reikia sėkmingai ištverti chemoterapiją, jai pasibaigus – operaciją, o po jos ir likusius etapus. Tačiau už viską sunkiausia buvo išgyventi pirmąjį ligos etapą ir pripažinti sau, kad sergi.

„Pirmoji susitaikymo su liga fazė man buvo sunkiausia, nes staiga sužinai diagnozę, patiri šoką, pradedi bijoti mirties. Aš labai džiaugiuosi, kad man antroji fazė – pykčio – buvo labai trumpa, kai pyksti ant viso pasaulio.

Matau žmones, kurie šioje fazėje yra užstrigę jau ne vienerius metus net ir po gydymo. Tai neleidžia jiems normaliai gyventi, nes pyktis yra labai stipri jėga. Todėl visiems sakau, kad paleiskit jį, neieškokite kaltų, o ieškokite galimybių. Depresijos gal didelės neturėjau, bet prisiminus, kad rašiau testamentus, negalėčiau sakyti, kad ji mane aplenkė“, – šypteli ji.

Be plaukų jautėsi kaip nuoga

Vaiva atvira – plaukų netekti jai buvo skaudžiau nei krūties, nes plikumas yra tarsi savotiškas vėžio ženklas, kuris ir išduoda aplinkiniams tai, kad sergi.

Vaiva chemoterapijos metu nuslinkus plaukams

„Pati nesuprantu kodėl, bet krūties amputacija man nesukėlė jokio diskomforto. Su ja atsisveikinau labai lengvai, galvojau gal vėliau ateis tas suvokimas. Tuo metu juokavau, kad gyventi noriu labiau nei turėti krūtinę.

REKLAMA

Kai esi visiškai plikas, dažniausiai kiti iš to ir supranta, kad sergi šia liga, esi paženklintas. Tai buvo skaudžiausia, bet kadangi esu optimistė iš prigimties, ieškojau ne priežasčių, o galimybių – nuslinko plaukai, taip, buvo gaila ir jaučiausi negraži, bet tada pradėjau galvoti, ką galiu padaryti, kad vėl jausčiausi graži.

Turėjau laiko chemoterapijoje ir, kadangi visada mėgau puoštis, prisipirkau įvairiausių natūralių siūlų ir pradėjau megzti kepures. Įvairių spalvų, įvairių formų, kad jos tiktų prie mano turimų apdarų“, – sako moteris.

Tiesa, moteris pripažįsta, kad buvo ir sunkių momentų. Vienas iš tokių, kai namuose ją aplankė anūkės ir pamatė, kad močiutės galva plika.

„Negalėjau visą laiką galvos dengtis kepurėmis būdama namuose. Anūkėms iššoko akys, bet aš tiesiog paklausiau „Ar gi negražu? Juk dar tokia mada ir aš nusikirpau taip, kaip Jazzu“.

Gatvėje tai nuslėpti buvo lengviau, nes tuo metu buvo ruduo ir žiema, tad niekas plikumo nepastebėjo. Be to, buvau nusipirkusi labai gražų tikrų plaukų peruką, su kuriuo vaikščiodavau į susitikimus, tad ir ten nieko neįtarė“, – šypteli ji.

Vaiva po pirmo chemoterapijos kurso su peruku

Kai moteris pirmą kartą fotografavosi su plika galva, jautėsi taip lyg visiškai nuoga stovėtų prieš objektyvą. Tačiau kolegos ją drąsino ir sakė, kad tokia šukuosena jai tinka, o galvos forma labai graži ir apvali. Po to komplimento kartais į darbą Vaiva eidavo ir plika galva, nes perukai nebuvo labai patogūs.

Išmoko vertinti gyvenimą

Praėjus metams po žinios apie ligą, Vaiva išgirdo, kad pavojingo darinio jos kūne nebėra ir ji pasveiko.

„Dabar aš gyvenu tarsi antrą gyvenimą ir neturiu jokių problemų – anksčiau, nors ir buvau optimistė, bet vis tiek paburbėdavau, kad oras negeras, klientas negeras, darbo per daug, o kartais per mažai. Dabar aš neturiu jokių problemų. Kartais net erzina žmonės, kurie zirzia dėl menkiausio mažmožio, kad šiandien palijo ar šiek tiek suskaudo, nes jie nesupranta, kaip gera gyventi“, – sako moteris.

REKLAMA

Liga paskatino Vaivą įkurti uždarą onkologinių ligonių grupę „Vėžys ne sloga“, nes ji pastebėjo, kad žmonės nėra linkę kalbėti apie išgyvenimus, o kartais ligą slepia net nuo pačių artimiausių žmonių ar savo darbdavio.

Pirmasis „Vėžys ne sloga“ susitikimas

„Yra dar tokios nuostatos, kad darbdaviams reikalingi tik sveiki ir nesergantys asmenys. Kiti nenori nervinti savo artimųjų, nes žino, kad jie negalės padėti. Aš pati niekada nebijojau viešumos ir supratau, kad žmonėms įdomu, kaip jaučiasi tie, kurie susiduria su liga.

Labai tikiu karma ir tuo, kad gerais darbais galima prailginti savo gyvenimą, tad kai sulaukiu atgalinio ryšio ir žmonės man dėkoja, kad dalinuosi savo išgyvenimais, jaučiuosi labai gerai ir tada man norisi dar daugiau dalintis, kad dar daugiau žmonių pamatytų, kad galima išgyventi šią ligą“, – pokalbį užbaigia ji.


Rašyti komentarą...
I
Irena
2021-01-06 19:41:07
Pranešti apie netinkamą komentarą
Vaivute jūs nuostabus žmogus pavizdys mums moterims norėčiau iš jūsų pasimokyti bet to neišmoksi čia jums tas optimizmas ir veklumas duotas vien paskaičius apie jus darosi nuotaika kitokia
Atsakyti
0

G
Gitana
2021-01-06 20:04:43
Pranešti apie netinkamą komentarą
Ačiū, kad pasidalinote savo patirtimi, įdomu sužinoti, ar visoms pavyksta įveikti liga? , ir tik dabar pagalvojau, kad stalčiuje guli siuntimas, o man skauda ties pažastimi,gal net ir bijau eiti tikrintis
Atsakyti
-2

G
Gitana
2021-01-06 20:04:42
Pranešti apie netinkamą komentarą
Ačiū, kad pasidalinote savo patirtimi, įdomu sužinoti, ar visoms pavyksta įveikti liga? , ir tik dabar pagalvojau, kad stalčiuje guli siuntimas, o man skauda ties pažastimi,gal net ir bijau eiti tikrintis
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (5)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų