Penkeri metai be Stasio Povilaičio: maestro atminimas širdyse švies dar ilgai

Šiandien sukanka lygiai penkeri metai, kai Lietuva neteko maestro, estradinių dainų atlikėjo ir dainų teksto autoriaus Stasio Povilaičio.

„Tad, saule, paskleiski man savo šilumą, savo juoką. Vėl, švieski man vėl”, – besišypsodamas ant scenos susirinkusiai miniai gerbėjų anuomet dainuodavo žymusis Maestro Stasys Povilaitis.

(6 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Stasys Povilaitis – žvaigždė, kuri niekada nenusileis

Ir iš tiesų, nors nuo žymaus atlikėjo išėjimo jau yra prabėgę penkeri metai, jo dainos vis dar skamba ne tik Lietuvos radijo stotyse, bet ir pačių ištikimiausių gerbėjų širdyse. Pats Maestro S. Povilaitis savo kolegų atsiminimuose yra išlikęs kaip be galo nuotaikingas ir savo vidinę šilumą skleidžiantis žmogus.

„Pažinti tokį žmogų gyvenime buvo didžiulė garbė“, – įsitikinę Maestro bičiuliai.

Simonas Donskovas: „Aš negalėjau priimti, kad jis mirė, atrodė, kad tiesiog kažkur išvažiavo“

Simonas Donskovas buvo S. Povilaičio bendražygis ansamblyje „Nerija“ ir iš labai arti turėjo galimybę matyti Maestro talentą. Būtent jis, S. Donskovo įsitikinimu, ir padėjo Povilaičiui pelnyti žiūrovų meilę bei įeiti į Lietuvos muzikos istoriją.

Stasys viską pasiekė savo darbu, muzikalumu ir kūrybiškumu. Jis buvo labai talentingas, turėjo daug kūrybinės energijos ir Dievo dovaną – tikrai buvo apdovanotas iš aukščiau. Dėl to sąžiningai ir pelnytai įėjo į Lietuvos estradinę kultūrą, daug kam buvo pavyzdys, kaip reikia elgtis scenoje, kaip reikia būti muzikoje.

REKLAMA

Tuo metu pas mus nebuvo nei prodiuserių, nei to vadinamo blato, jis viską pasiekė savo talentu. Man, kaip kolegai, jis buvo žemo balso baritonas, kas yra labai reta mūsų estradoje. Stasys galėjo dainuoti ir svingą, ir džiazą, bet jam to nereikėjo, jis dainavo tai, ko reikėjo žmonėms.

O apie jo sukurtus atominius tekstus jau net nekalbu... Žmonės iki dabar juos dainuoja, ploja. Neįsivaizduoju, kas kitas dar galėtų sukurti tokius tekstus“, – pagyrų Maestro negaili S. Donskovas.

Jis sako, kad S. Povilaitis buvo išskirtinis ne tik scenoje, bet ir kasdienybėje, o jo būdo savybės žavėjo ne vieną.

„Stasys buvo gana santūrus žmogus, labai protingas, visapusiškai išsilavinęs, solidus. Jis negalėjo kvailioti, jam tai tiesiog netiko, bet kai reikėdavo, jis mokėdavo ir pajuokauti. Buvo gana kandus, iki dabar prisimenu vieną jo frazę.

Aš prieš koncertus visąlaik labai jaudindavausi, tai jei kas nors klausdavo, kur Donskovas dingo, jis sakydavo – „eikit prie scenos, jis ten jaudinasi“. Tikrai turėjo aštrų liežuvį, bet jo humoras niekada nebuvo vulgarus. Viskas buvo aukštam lygy, labai inteligentiškai“, – prisimena S. Donskovas.

Nors po Maestro mirties praėjo jau penkeri metai, S. Donskovas atviras: kolegą jis prisimena labai dažnai.

„Prisimenu, kai per jo laidotuves mačiau urną, aš galvojau – gerai, viskas, kelkis, pajuokavom ir gana. Aš kokius 3–4 mėnesius negalėjau suvokti, kad jis yra išėjęs. Niekaip. Aš negalėjau priimti, kad jis mirė, atrodė, kad tiesiog kažkur išvažiavo... Pas mane daug kas yra mirę, bet taip dar niekada nebuvo.

REKLAMA

Tikrai labai dažnai apie jį pagalvoju. Ypač, kai mes su kolektyvu važinėdavome, vis sakydavom – Staska būtų taip padaręs, Staska būtų tą pasakęs. Labai dažnai jį prisimenu“, – atvirai kalba S. Donskovas.

Simonas Donskovas

Merūnas Vitulskis: „Tikiu, kad pagal jo dainas šoks ir mano vaikai, ir anūkai“

Dainininkas, operos solistas Merūnas Vitulskis su Maestro Stasiu Povilaičių turėjo garbės ne tik dalintis scena, tačiau ir išgirsti įvairiausių patarimų nuo dainavimo iki vaikų priežiūros klausimų. Juokdamasis M. Vitulskis sako, kad vienas įsimintiniausių patarimų, išgirstų iš Maestro, buvo „visada pirk nekilnojamąjį turtą centre“.

„Stasys buvo labai konkretus. Labai senas vilkas buvo – žmogus, kuris atvažiavęs į koncertą, dar jam neprasidėjus, žinodavo, kokia bus renginio pulsacija. Jis visada būdavo pasiruošęs ir konkretus. Jokių interpretacijų nemėgdavo. Jis buvo savo srities specialistų specialistas.

Kai pagalvoju, kad tikriausiai net ir mano močiutė diskotekose per jo muziką šoko, tai tokį žmogų pažinti savo gyvenime buvo didelė garbė. Su juo pabendrauti ir sužinoti, ką nors naujo, galėjai visada. Kalbėdavome temomis nuo šeimos vertybių iki nekilnojamo turto ar scenos gudrybių.

Stasys visada pasakydavo pastabas ir pro akis nepraleisdavo nė vieno patalpoje esančio žmogaus. Jis buvo labai žingeidus. Turėjo storą odą ir charakterį, o jį turi ne visi. Tikriausiai tai ir buvo gražiausias jo bruožas, kuris ir reikalingiausias žmogui“, – prisimena M. Vitulskis.

Dainininkas pasakoja, kad kartą į koncertą atvažiavo užkimęs, o tai išgirdęs S. Povilaitis pasidalino receptu, kuriuo pats kovodavo su tokiais nenumatytais sveikatos pablogėjimais.

REKLAMA

„Tai jis man sako: „visada prieš miegą išsiskalauju burną su druska, į kavos puodelį įpilu pusę čerkelės konjako ir einu miegot, o ryte jau kaip ridikas“, – juokiasi M. Vitulskis.

Dainininkas sako, kad visada stengėsi klausytis, ką jam sako S. Povilaitis, nes iš tiesų jis buvo ne tik estrados legenda, bet žmogus-estrada iš esmės.

„Manau, kad mes dar ne kartą išgirsime jo perdarytas dainas, o pagal jas šoks ir mano vaikai, ir anūkai. Dėl to aš net neabejoju“, – sako jis.

Merūnas Vitulskis (Brice Barrett nuotr.)

Rosita Čivilytė: „Jis buvo savotiškas tėtis, kuris dalindavo patarimus“

Dainininkė ir muzikos pedagogė Rosita Čivilytė prisimindama S. Povilaitį šypteli, kad nepaisant to, jog Maestro daugybę metų praleido scenoje, prieš kiekvieną pasirodymą jis jaudindavosi, o jaunesniems atlikėjams visada patardavo, kaip tą jaudulį nugalėti.

„Stasys man buvo scenos kolega ir savotiškas tėtis, kuris duodavo teisingų patarimų einant į sceną. Mes kartu esame ne kartą koncertavę ir dainavę. Patarimai dažniausiai būdavo muzikine kalba ar asmenine, kuri būdinga tik dainininkams, tad tikriausiai žmonės jų nesuprastų.

Iš esmės, tai buvo patarimai, kaip nugalėti jaudulį scenoje, ką dainuoti, kaip rengtis ar nesirengti. Stasys visada sakydavo, kad naktį nevažiuoja namo ir tai yra pavojinga, todėl patardavo ir mums nevažiuoti“, – prisimena R. Čivilytė.

Dainininkė šypteli, kad S. Povilaičio patarimų klausydavo ne visada, nes suprato, kad jos sceniniai pojūčiai ir patyrimai yra visai kitokie nei Maestro.

„Žinoma, jo patarimų klausydavausi su didžiausiu malonumu, nes man buvo įdomus tokio grando įsivaizdavimas, jo pojūčiai scenoje. Mačiau jo jauduliuką, kurį jis irgi turėjo, nepaisant to, koks jis buvo brandus žmogus. Scena jungia visus atlikėjus ir nesvarbu, kokio amžiaus jie bebūtų – visi mes jaučiame tą patį jaudulį ir baimę eidami į sceną ir visą gyvenimą su juo kovojame“, – sako R. Čivilytė.

REKLAMA

Rosita Čivilytė

Birutė Petrikytė: „Jo dainos skamba iki šiol ir skambės dar ilgai“

Atlikėja Birutė Petrikytė kalbėdama apie anapilin iškeliavusį kolegą S. Povilaitį neslepia, kad penkeri metai jai praėjo iš tiesų labai greitai.

„Atrodo, tarsi būtų prabėgusi viena diena... O iš tiesų jau praėjo toks didelis laiko tarpas“, – atsidūsta moteris.

Iš arti S. Povilaičio atliekamas dainas ant scenos mačiusi atlikėja sako, kad legendinis Maestro buvo iš tiesų neeilinis žmogus. Anot moters, jo atliktos dainos – skambės dar ilgai ne tik Lietuvos radijo stotyse, bet ir vyro gerbėjų širdyse.

„Jis atliko labai daug gerų dainų, kurias publika pamilo. Jo vizitine kortele visada išliks „Švieski man vėl“. Kai kurių mūsų kartos atlikėjų dainos jau nebėra grojamos radijo stotyse, o jo dainos skamba iki šiol ir skambės dar ilgai“, – įsitikinusi atlikėja.

Pasiteiravus, koks kolega yra išlikęs B. Petrikytės atmintyje, moteris šypteli, kad Maestro buvo itin šiltas ir nuoširdus žmogus:

„Jis buvo labai geras žmogus, nuoširdus ir šiltas bičiulis bei pažįstamas. Jis buvo kupinas gero humoro jausmo.“

Birutė Petrikytė

Dainininkė Irena Starošaitė: „Jo prisiminimas ypač gyvas gerbėjų širdyse“

Šiltai S. Povilaitį prisimena ir dainininkė Irena Starošaitė. Maestro kadaise dirbo su jos mama, todėl pirmiausia į jį pašnekovė žiūrėjo kaip į mamos kolegą. Vėliau su juo susikirto ir pačios I. Starošaitės karjeros kelias.

„Man, kaip jaunai atlikėjai, dar tik savo muzikinio kelio pradžioje teko su juo važiuoti į koncertus, tai jis buvo ir linksmas, ir visada pasiruošęs išeiti į sceną. Jis buvo tas vyresnysis kolega, į kurį mes žiūrėdavome, kaip čia ką reikia daryti. Stasys visada mus padrąsindavo“, – prisimena dainininkė.

REKLAMA

Moteris sako, kad įvairių pamokų savo karjeroje daugiausia sėmėsi iš dainininkių moterų, tačiau S. Povilaitis ne vienam pradedančiam muzikantui galėtų būti pavyzdys.

„Iš jo tikrai būtų galima jauniems atlikėjams pasisemti pamokų. Pavyzdžiui, visada, kiek tik ateidavo į įrašus, jis buvo pasiruošęs nuo iki, be galo pasiruošęs darbui. Būna, kad ateini į studiją ir pradedi ten ieškoti kažko. Tai jis jau būdavo viską suradęs, žinojo, ką norės padaryti.

Turbūt tas labiausiai ir yra įsiminę – jo profesionalumas, visų namų darbų atlikimas ir pasiruošimas. Ir, žinoma, jo kitų žmonių vertinimas, nes jis buvo labai šiltas, su visais pabendraudavo, niekada nebuvo pasikėlęs.

Dabar, kai išgirsti kokią jo dainą, susimąstai, prisimeni ir pagalvoji. Jo prisiminimas ypač gyvas gerbėjų širdyse“, – neabejoja I. Starošaitė.

Irena Starošaitė(Aleksandro Broko („Culture Bridge“) nuotraukos)

Stasys Povilaitis 1954–1961 m. mokėsi Kauno 4-ojoje vidurinėje mokykloje bei specialiojoje muzikos mokykloje, kurioje lankė smuiko ir obojaus pamokas, dainavo Kauno radiofono berniukų chore. 1961 m. išvyko į Palangą, baigė aštuonmetę mokyklą. Mokslus tęsė vakarinėje mokykloje.

Su bendraminčiais buvo subūręs jaunimo estrados ansamblį. 1962–1965 m. Palangos statybos valdybos darbininkas. 1965–1976 m. Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką. Prieš pat studijas jį pastebėjo kompozitorius Mikas Vaitkevičius ir pakvietė dainuoti ansamblyje „Ritmas“, kuris koncertavo naktiniame bare „Dainava“.

1970 m. tapo LTSR filharmonijos ansamblio „Nemuno žiburiai“ solistu. Su šiuo ansambliu dainininkas apkeliavo visą Tarybų sajunga. 1973 m. iširus „Nemuno žiburiams“ prisijungė prie ansamblio „Nerija“ ir netrukus sulaukė milžiniško populiarumo.

REKLAMA

1976 m. vienerius metus koncertavo su Miko Suraučiaus ansambliu. 1984–1987 m. Vilniaus estradinių ansamblių ir orkestrų susivienijimo artistas, dalyvavo viešbučio „Lietuva“ varjetė programose. Nuo 1987 m. koncertinės organizacijos „Tonas“ estrados artistas, rengė autorines programas, koncertavo Lietuvoje bei užsienyje.

Televizinė veikla: 2010 m. – TV3 muzikinės laidos „Šeimų dainos“ komisijos pirmininkas.

2012 metais Stasys Povilaitis patyrė pirmąsias rimtesnes sveikatos problemas. Paskutinius trejus metus S. Povilaitis praleido daugiausia atsiribojęs nuo scenos. Paskutinis S. Povilaičio viešas pasirodymas – 2015 m. liepos 6 d., kai jis drauge su Algirdu Kaušpėdu bei kitais atliko tautišką giesmę ant Palangos tilto akcijoje „Tautiška giesmė aplink pasaulį“.

S. Povilaitis mirė 2015 m. spalio 6-osios ryte, vėliau buvo patvirtinta, kad mirties priežastis – plaučių vėžys, kuriuo dainininkas, įtariama, sirgo trejus metus. S. Povilaičio valia, urna su kremuotais palaikais palaidota Palangos miesto kapinėse.


Rašyti komentarą...
m
mėta
2020-10-07 00:01:58
Pranešti apie netinkamą komentarą
Mano amžinatilsi 90m mama labai mėgo klausyt per anksti išeina gabūs žmonės madingas hipis skraidyyk padebesiais....
..
Atsakyti
-1

SKAITYTI KOMENTARUS (2)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų