Penkerius metus dirbu vienoje Vilniaus įmonėje. Karjera nesiskundžiu, sparčiai judu savo tikslo link. Iš gyvenimo nuo mažumės buvau pratusi imti viską, todėl ir darbo viršvalandžių nuo pat pradžių visiškai nebijojau.
Ilgus metus Vilniuje gyvenau viena, mane visada traukdavo vyresni vyrai. Jų branda, mokėjimas rūpintis moterimi, o kur dar ir filosofinės gyvenimo temos...
Dirbdama ilgus vakarus, netrukus ėmiau bendrauti su taip pat viršvalandžius sėdinčiu kolega. Jis nuo pat pirmos dienos buvo patraukęs mano akį. Vieną vakarą jam mane užkalbinus, net ir pati nepatikėjau, kiek daug mes bendro turime.
Tik už akių užkliuvo viena detalė – žiedas ant piršto.
Kitą dieną darbe iš kolegių sužinojau, kad jis turi žmoną ir kartu augina du vaikus. Nusprendžiau, kad vedusio vyro man tikrai nereikia. Sulaukęs kol išeis kiti kolegos, jis vakarais vis bandydavo mane kalbinti.
Žinoma, aš kiek įmanydama bandydavau atsakyti vis trumpiau.
Kartą vakare išėjusi iš tualeto, radau ant stalo raštelį: „Išalkai?“. Ir net dabar sunku suvokti, kaip tą vakarą su juo atsidūriau prabangiame restorane. Atrodė, kad šis žmogus pažįsta mane visą gyvenimą. Jis atvėrė man širdį, pasakojo, koks nelaimingas jis yra.
Pasirodo, su žmona jis draugauja nuo mokyklos laikų. Nuolatos jausdamas artimųjų spaudimą tuoktis, jai pasipiršo. Galiausiai atsirado ir namas, vaikai, rutina.
Jis man pasakojo, kad jo žmona visiškai neprisižiūri, rūbus perka tik dviejų spalvų – juodos ir pilkos. Kelis kartus jis siūlė išbandyti kirpėjos ir manikiūristės paslaugas, bet žmona jam atkirto, kad rūpindamasi dviem vaikais ji tikrai neturi tam laiko.
Mes susitikinėjame jau tris metus ir drąsiai galiu pasakyti tiesą. Aš matau šios tariamos „šeimos“ bendravimą. Moterys, jūs pačios kaltos, kad jūsų vyrai išeina pas kitas.
Vyrą reikia lepinti, mylėti ir apipilti rūpesčiu. Žiūriu į dabartines moteris ir negaliu patikėti, kaip taip galima pamiršti save, savo išvaizdą ir mylimą vyrą, vos tik susilaukus vaikų?
Ar jums neatrodo, kad vyrams jūs tampate tiesiog nebeseksualios? Nuolatos bambate, grūmojate pirštu ir žeriate nuolatinius priekaištus.
Ar kada nors bent pasistengėte išklausyti savo vyro, paklausti, ko jis norėtų iš jūsų?
Nesijaučiu nei kiek kalta, kad esu savo kolegos meilužė. Priešingai, aš jam suteikiu laimę, kurios jis seniai nusipelnė.
Autorius: Skaitytoja Rimantė
