Skaudi netektis mokslo pasaulyje: mirė žinoma docentė

Eidama 90-uosius metus iškeliavo nusipelniusi kalbininkė, mokslų daktarė, docentė Zita Asta Alaunienė.

Žvakutės (nuotr. Fotodiena.lt)

Velionė gimė 1931 m.  balandžio 27 d. Marijampolėje, Mokėsi Marijampolės Petro Kriaučiūno pradinėje mokykloje, Marijampolės mergaičių gimnazijoje.

Lituanistiką studijavo Vilniaus universitete. 1950m.- 1960m. Velionė Z.A. Alaunienė mokytojavo Pandėlio vidurinėje mokykloje, kurioje tuo metu direktoriumi buvo matematikas Andrius Lepeškevičius, būsimas jos tolimesnio darbo kolega, Zita Asta Alaunienei 1960–1991 metais dirbant Pedagogikos mokslinio tyrimo institute (PMTI), o kiek vėliau nuo 1991 m. dirbant Vilniaus Pedagoginiame institute (nuo 1992m. VPU).

Dirbdama PMTI, 1974 m. velionė Z. A. Alaunienė Vilniaus universiteto Taryboje apgynė kandidatinę disertaciją „Sakinių siejimo mokymas, panaudojant atpasakojimus IV klasėje“, kuri 1993 m. nostrifikuota daktaro disertacija. Zita Asta Alaunienė 1991–1996 m. vadovavo VPU Lietuvių kalbos katedrai.

1992m. VPU Taryba Jai suteikė pedagoginį docentės vardą. Velionė pedagoginį darbą universitete dirbo iki 2005m., kur  dėstė kalbos kultūros ir specialybės kalbos kursus: rašinio metodiką, mokinių kalbos raidą. 

Zita Asta Alaunienė

                                                                                  

REKLAMA

Svarbiausi Zitos Astos Alaunienės leidiniai:

„Sakinių siejimas ir mokinių kalba“, Vilnius: PMT 1978m.;

„Kalbos kultūros pratybos“, Vilnius: VPU leidykla, 1995m.;

„Skiemeninio kirčiavimo treniruoklio žodynėlis ir pratimai“ su bendraautore V. Mauricaite – Vilnius: VPU leidykla, 1997.                                                                                                                                                

Švęsdama savo 85- metį, velionė davė interviu žurnalui „Veidas“, kuris sulaukė didelio  atgarsio. Trumpa ištrauka iš 2016 m. Nr. 31 žurnalo „Veidas“ pokalbio su korespondente  Aušra Lėka, „Ar be lietuviškų kabučių gali būti tikras lietuvis?“, kur velionė Zita Asta Alaunienė šmaikščiai juokavo sakydama: „Jei ateisite pas mane į svečius ir pakviesiu atsėsti ant šliobenkės, nelabai suprasite. O mano močiutė visą gyvenimą miegojo šliobenkėje, dar vadinamoje sofa–lova.“

REKLAMA

Kalba daug pasikeitė, tada sakė velionė, bet kaip lingvistikos ekspertė neabejojo: tai neišvengiama. Kai ką jos nuomone, gal be reikalo kaitaliojame, bet kai ko, priešingai laikomės įsitvėrę. O paskui kaip šiemet (2016m.) paskelbus, kad lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino neišlaikė kas dešimtas abiturientas, ima gąsdintis, kad auga beraščių karta...

Nuo ženklesnės rašybos „revoliucijos“, kai spiauna / biaurus / rugpjūtis ir kiti panašūs žodžiai virto „spjauna/pjauna/ bjaurus/ rugpjūtis, o „tur būt“, „gal būt“ – turbūt“, „gabūt“, perėjo beveik trys dešimtmečiai Skyrybos liberalizavimui, kai leista kai kur kablelius dėti pagal savo kalbos supratimą ir intonaciją – 10 metų, tuomet pastebėjo Z. A. Alaunienė.

LEU Alumnų draugija reiškia gilią užuojautą dėl a.a. doc. dr. Astos Zitos Alaunienės šeimai, artimiesiems, giminėms, bendradarbiams, studentams ir visiems pažinojusiems velionę. Gerb. Zita Asta, tegul tavo nuveikti darbai ir įžvalgos ilgam išlieka visų mūsų atmintyje... Ilsėkis ramybėje, tebus tau lengva Kairėnų kapų žemelė. Amžinąjį atilsį.                                                                                  

Atsisveikinimas:

Vilniuje laidojimo namuose (šalia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios). „Laidojimo Paslaugų centras“ M.K. Paco g. 4, Vilnius.

2020-09-06 sekmadienį nuo 16.00 val.

Velionės urna išnešama : 2020-09-07 pirmadienį 12.00 val., laidotuvės Vilniaus Kairėnų kapinėse.

 


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų