Vadovauti neįgaliųjų bendrijai – ne tik garbė, bet ir didžiulė atsakomybė

Skaityk lengvai

Marytė Baliūnaitė jau 12 metų vadovauja Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungai (Molėtų KŽNS), jungiančiai beveik 400 fizinę negalią turinčių žmonių. Pasak jos, šios pareigos – nepaprastai atsakingos, reikalaujančios ne tik daugybės įvairiausių žinių, bet ir atjautos bei supratimo. 

Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos vadovė Marytė Baliūnaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
7

„Negalia man pripažinta 24-erių. Kaip žinia, sovietmečiu nebuvo negalią turinčių žmonių jungiančių organizacijų, kaip ir pačių neįgaliųjų. Gaudavau pašalpą, bet apie jokius neįgaliųjų judėjimus nebuvau girdėjusi. 1988-aisiais, vos tik atsiradus pirmiesiems permainų ženklams, molėtiškė Vladzė Gribėnienė ėmėsi veiklos. Pasiūlė ir man tapti kuriamo Lietuvos invalidų draugijos Molėtų skyriaus nare. Mielai sutikau. Tuomet man buvo 31-eri“, – prisimena M. Baliūnaitė. 

REKLAMA

Netrukus Marytė buvo išrinkta į Molėtų KŽNS valdybą: „Tuo metu sunkiai sirgo mano mama, veikloje negalėjau aktyviau dalyvauti. Buvau organizacijos metraštininkė, tada dar ranka fiksavau visą mūsų veiklą. Iki šiol išlikę gal šešetas didelių segtuvų su mano įrašais. Vėliau pradėjau dirbti programų vykdytoja, rengiau įvairius projektus.“ 

(7 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Vadovauti neįgaliųjų bendrijai – ne tik garbė, bet ir didžiulė atsakomybė

Sėmėsi patirties 

Matydama, kad Marytė – aktyvi narė, tuometė Molėtų KŽNS vadovė V. Gribėnienė pradėjo ją rengti perimti pareigas. M. Baliūnaitė sako ilgai atsikalbinėjusi – atsakomybė jai atrodė pernelyg didelė: „Vladzė sėdi ratukuose, todėl į visus susirinkimus ar mokymus mane veždavosi kartu kaip palydovę. Tik vėliau supratau – tai buvo vadovės gudrybė, ji norėjo, kad kuo daugiau išmokčiau, sužinočiau. Tuo metu, 2004-aisiais, Lietuva buvo ką tik tapusi Europos Sąjungos nare, renginių, mokymų buvo ypač daug, turėjome išmokti daugybę naujų dalykų. Žingsnis po žingsnio susipažinau su įvairiomis veiklomis.“ 

M. Baliūnaitė sako visada labai žavėjusis V. Gribėnienės darbu – ji pažinojo kiekvieną rajone gyvenantį negalią turintį žmogų. „Stebėjausi – kaip įmanoma atsiminti šitiek vardų? Galbūt todėl, bijodama sugadinti sąjungos įvaizdį, ilgą laiką nesiryžau perimti pareigų“, – sako Marytė. 

Vis dėlto po šešerių atsikalbinėjimo metų M. Baliūnaitė sutiko kandidatuoti į Molėtų KŽNS pirmininko pareigas ir visuotiniame susirinkime buvo išrinkta pirmajai ketverių metų kadencijai. Dabar į pabaigą jau eina trečioji. „Nuo pat pradžių žinojau, kad laukia sunkus darbas, organizacijos kartelė buvo iškelta labai aukštai, Molėtų KNŽS vertinama rajone ne tik kaip didžiausia organizacija, jungianti negalią turinčius žmones, bet ir kaip autoritetinga. Labiausiai nesinorėjo veltui iššvaistyti to, kas buvo pasiekta vadovaujant V. Gribėnienei. O pasiekta buvo išties daug“, – pasakoja pašnekovė. 

REKLAMA

Ar informacija lengvai suprantama kalba turėtų būti pateikiama visų valstybės ir savivaldybių institucijų interneto svetainėse?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Taip
Ne
Nežinau, man tai neaktualu
BALSUOTI
REZULTATAI
Ar informacija lengvai suprantama kalba turėtų būti pateikiama visų valstybės ir savivaldybių institucijų interneto svetainėse?
Taip
92.1%
Ne
2%
Nežinau, man tai neaktualu
5.9%

REKLAMA

Veiklos – įdomios ir įvairios 

V. Gribėnienė iš stažuotės JAV, Mičigane, parsivežė savitarpio pagalbos grupių idėją. Jos Molėtuose populiarios iki šiol – į atskiras grupes buriasi sergantys skirtingomis ligomis: vieną dieną renkasi sergantieji diabetu, kitomis – bronchine astma, širdies ir kraujagyslių, sąnarių ligomis. „Žmonės išsirenka savo vadovą, susitikę kalbasi, dalijasi patirtimi. Gera matyti, kaip grupių nariai susigyvena, tampa it šeima, kartu švenčia gimtadienius. Smagiausia ir gausiausia – širdies ir kraujagyslių ligų grupė. Susitikę šie žmonės juokauja, dainuoja, turi net savo dainų repertuarą“, – pasakoja Marytė. 

Anksčiau Molėtų KŽNS veikė stipri sergančiųjų onkologinėmis ligomis grupė, bet po truputį ji sunyko. Gal todėl, kad nebuvo šios grupės vadovo ir nepavyko pasiekti, kad šie žmonės atsivertų. Be to, nelikus vadovo, kuris atvažiuodavo iš Anykščių, iširo ir žmonių, turinčių klausos negalią, grupė. 

Molėtiškiai, kaip ir daugelis kitų negalią turinčių žmonių, labai mėgsta rankdarbius, ypač – darbelius iš odos. Dailūs dirbiniai keliauja į muges, patenka net į užsienį. Išmokę naujų dalykų molėtiškiai kuria savo versliukus, taip prisiduria prie gaunamos valstybės paramos. 

Molėtuose daug metų gyvuoja ir literatų klubas „Mūza“, prasmingais ir įdomiais kūriniais garsėja Robertas Pikčiūnas, nesyk įvairių konkursų laureate tapo Gitana Žundienė. Molėtiškiai nuo seno mėgsta dainuoti. Anksčiau kraštą garsino etnografinis ansamblis „Radastėlė“, kuris dalyvaudavo respublikinėse Dainų šventėse. Vėliau dalis narių ansamblį paliko dėl amžiaus ar sveikatos problemų, o likę aštuoni susibūrė į vokalinį ansamblį „Vilnelė“. Dabar molėtiškiai koncertuoja socialinės globos įstaigose, dalyvauja kasmetinėje šventėje „Tau, Vilniau“. 

REKLAMA

Jau septyniolika metų Molėtų KŽNS veikia humoro grupė „Molėtuvka“, kuri dalyvauja Kupiškyje vykstančiame renginyje „Akimirkų lietus“, taip pat „Begaso“ teatrų festivalyje. 

Prieš penkerius metus Molėtų KNŽS pagal jungtinės veiklos sutartį pradėjo dirbti su Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Molėtų Viltis“. „Neįgaliųjų reikalų departamentas visada skatino jungtinę veiklą. Dabar projektus veikloms teikiame mes, o „Viltis“ yra mūsų partneris. Bendrija išlieka kaip juridinis asmuo, turi savo organizaciją, bet dalyvauja bendrose veiklose. Tiems, kurie turi sunkesnę negalią, siūlomi atskiri užsiėmimai“, – pabrėžia M. Baliūnaitė. 

Stengiasi ieškoti naujovių 

Molėtų KŽNS vadovės manymu, pradėjusi eiti pareigas darbo ji ėmėsi net pernelyg uoliai – vos radusi paskelbtą konkursą, susijusį su neįgaliųjų organizacijomis, skubėdavo rašyti projektą, tik vėliau išmoko atsirinkti, kas svarbu neįgaliesiems ir Molėtų KNŽS. Viena iš tokių veiklų, atnešusių daug naudos organizacijai – kartu su Molėtų socialinės paramos centru parengtas grupių užimtumo projektas, vykdytas Inturkės kaimo bendruomenei. 

„Rankdarbių grupės vadovė ir keli grupės nariai važiuodavo į Inturkę, kur mokė negalią turinčius žmones darbelių iš odos, atvirukų gamybos, vilnos vėlimo. Džiugu, kad kai kuriems būrelį lankiusiems žmonėms tai tapo verslu – viena inturkiškė iki šiol gamina nuostabius atvirukus, nors iki tol sėdėjo namuose be darbo. Galima teigti, jog nauda buvo dviguba – ir Inturkės bendruomenės nariams, ir mūsų organizacijai. Už šiuos mokymus užsidirbome pinigų, kuriuos iki šiol naudojame savo reikmėms“, – džiaugiasi M. Baliūnaitė. 

REKLAMA

Sukauptos lėšos suteikia galimybę pradėti ir tęsti veiklas, kurioms metų pradžioje organizacija dar neturi projektinių lėšų. „Inturkėje uždirbtus pinigus panaudojame metų pradžioje pavėžėjimo paslaugai teikti, Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektui vykdyti. Šios veiklos tęstinės, tačiau finansavimas organizaciją pasiekia tik vasario ar kovo mėnesiais, o paslaugas ir pradėtus darbus reikia tęsti, tam panaudojame pinigus, kuriuos uždirbome patys.“ 

Organizacijos vadovė ypač didžiuojasi nauja paslauga molėtiškiams – socialiniu taksi, kuris startavo nuo šių metų liepos pradžios. Molėtų KŽNS pirmininkė pasakoja, kad iš pradžių būta nerimo, ar socialinio taksi paslauga nedideliame mieste pasiteisins. Vis dėlto jau dabar aišku, kad ji molėtiškiams labai reikalinga: „Turime ir savo autobusiuką, labai šaunų vairuotoją, kuris niekada neatsisako padėti, bet jis turi šeimą ir negali dirbti be poilsio. Pavyzdžiui, žmogui 21.30 val. Santaros klinikose numatyta magnetinio rezonanso procedūra. Kas jį nuveš į Vilnių? Čia ir praverčia socialinis taksi.“ 

Dar viena nauja veikla – bendros stovyklos negalią turintiems ir jos neturintiems vaikams. Anksčiau vaikams būdavo rengiamos tik dienos stovyklos, dabar organizuojamos ilgalaikės, su maitinimu, pramogomis, mokymais. 

Įdomios iniciatyvos 

Pasak M. Baliūnaitės, sąjungos vadovui tenka nuolat sekti, kokių naujų paslaugų reikia žmonėms: „Pastebėjome, kad pagalbos labai reikia neįgaliųjų artimiesiems – ypač jei šeimos narys guli ant patalo. Artimieji nežino, kaip su juo elgtis, kaip naudoti slaugos priemones. Pagalbą artimiesiems pradėjome teikti kartu su „Vilties“ bendrija.“ 

REKLAMA

Trejus metus iš eilės Molėtų KŽNS vykdė Vaikų traumų prevencijos projektą, kurį finansavo Sveikatos apsaugos ministerija. Prie projekto vykdymo prisidėjo ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai priklausantys molėtiškiai. Pranas Pliuša parašė originalų scenarijų, kur su humoro gaidele vaikams pasakojama, kaip išvengti traumų sprogdinant petardas ar šokinėjant į vandenį nežinomose vietose. 

„Programėlę rodydavome bendrojo ugdymo mokyklų vaikams, – pasakoja M. Baliūnaitė. – Savo rajono neįgalius vaikus vežėm į Monciškes, kur poilsiauja daug žmonių ratukuose, vyksta plenerai, seminarai. Ypač didelį įspūdį mūsiškiams paliko susitikimas su vežimėliuose sėdinčiais žmonėmis. Išsirikiavo maždaug trys dešimtys ratukininkų ir pradėjo pasakoti savo istorijas. Vienas vyras, būdamas 17-os, nežinomoje vietoje nėrė į vandenį ir susilaužė kaklo slankstelį, dabar nevaldo ne tik kojų, bet ir rankų. Kita moteris pateko į motociklo avariją. Vaikams šie pasakojimai paliko didžiulį įspūdį. Kitą dieną lankėmės sveikatos centro „Energetikas“ baseine ir buvo gražu žiūrėti, kaip atsargiai vaikai lipa į vandenį – jokio šokinėjimo ar nardymo. Neaišku, ar įspūdis liko ilgam, bet tuo metu poveikis buvo išties didelis.“ 

Molėtiškiai aktyviai dalyvauja rajono savivaldybės veikloje. „Labai džiaugiuosi, kad savivaldybė mielai bendradarbiauja su mumis, nieko nedaro neįgaliesiems be pačių neįgaliųjų. Puikiai suprantame – niekas nenori kenkti negalią turintiems žmonėms, dažniausiai kas nors ne taip padaroma dėl nežinojimo. Savivaldybės vadovai atsižvelgia į mūsų pastabas, meras visada pasidomi, kaip gyvuojame, ar mums ko nors netrūksta“, – tikina pašnekovė. 

REKLAMA

Vis dėlto M. Baliūnaitė nepiešia savo veiklos vien tik rožinėmis spalvomis. Pasak jos, darbe pasitaiko ir problemų, ir nesėkmių: mažėja finansavimas vykdomiems projektams, tenka atleisti iš darbo žmones, tai visada skausminga. „Ne viskas mūsų darbe vyksta kaip sviestu patepta. Vis dėlto manau, kad svarbiausias organizacijos vertinimas – jos lankomumas. Nuolat pildome lankomumo žurnalą, kuriame per metus fiksuojame daugiau kaip 4 tūkst. apsilankymų. Tai reiškia, kad esame reikalingi. Mano galva, tai geriausias darbo įvertinimas“, – įsitikinusi Molėtų KŽNS vadovė.

Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.


Rašyti komentarą...
V
Vija
2020-08-02 18:25:00
Pranešti apie netinkamą komentarą
Su gimtadieniu... Linkiu meilės ne tik žmonėms, bet ir sau
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų