Savanoriauja ne tik regintieji

Skaityk lengvai

Aklieji ir silpnaregiai nuolat sulaukia žmonių dėmesio ir pagalbos, o įvairiuose renginiuose ar stovyklose jiems padeda savanoriai. Vis dažniau pasigirsta pačių regėjimo negalią turinčių žmonių, ypač jaunosios kartos, balsas – nuolat sulaukdami pagalbos, jie galį ir patys ką nors kitiems žmonėms duoti, galbūt savanoriauti, užsiimti labdaringa veikla. 

Festivalyje „Debesų pieva“ buvo galima išbandyti aklus pasivaikščiojimus su Irma Jokštyte. (nuotr. asm. archyvo)
5

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių medikų draugija „Lasmeda“ vienija regėjimo negalią turinčius masažuotojus, padeda spręsti jiems iškylančius profesinius klausimus, kelti kvalifikaciją. Prieš dvejus metus „Lasmeda“ ėmėsi naujos iniciatyvos – dovanoti masažą jo reikalingiems žmonėms. Masažuotojai, draugijos nariai, vyko į vaikų ir senjorų globos namus, masažavo žmones, dirbančius sėdimą darbą. 

REKLAMA

„Sulaukėme gyvo susidomėjimo, palaikymo, – pasakoja „Lasmedos“ pirmininkė Renata Mingilė. – Pernai dėl įvairių priežasčių akcijos pakartoti nepavyko. Šiems metams buvome suplanavę, ką veiksime ir kur eisime, bet sutrukdė koronavirusas.“ 

R. Mingilė atkreipia dėmesį, kad negalią turintys žmonės nori ne tik kalbėti apie savo bėdas, nuolat iš visuomenės ką nors gauti, bet trokšta ir patys ką nors duoti ar dovanoti. Anot jos, gyvenime, kaip ir gamtoje, egzistuoja pusiausvyra: iš vienų kažką gauni, kitiems duodi pats. Pati Renata su keliais bendraminčiais keliavo į Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi vaikų namus, bendravo, žaidė su čia gyvenančiais mažyliais, juos masažavo. 

(5 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Savanoriauja ne tik regintieji

Už savanorystę – apdovanojimas 

Kaunietė Kristina Mačiutaitė savanoriauja daugiau kaip 10 metų, pradėjo dar besimokydama aklųjų ir silpnaregių mokykloje. Kristina iki šiol prisimena, kad pirmą kartą jai su drauge Viktorija savanoriaujant per Europos lengvosios atletikos čempionatą buvo nesusipratimų, net ašarų. Vis dėlto buvo ir daug naujų įspūdžių, kitokios nei mokykloje patirties. Iš vėliau vykusių renginių, kuriuose Kristinai teko savanoriauti, jai ypač įsiminė kartu su policijos pareigūnais rengti pokalbiai mokyklose apie rūkymo ir alkoholio žalą. 

„Viena, kai apie tuos dalykus kalba mokytojai, tėvai, ir šiek tiek kita – kai apie tai kalba bendraamžiai“, – sako mergina. Ji tuomet pati studijavo socialinį darbą, todėl susitikimai su moksleiviais buvo praktinė studijų patirtis. Kristina savanoriauja iki šiol – Kauno Žaliakalnio mikrorajono „Spindulio“ bendruomenėje, Lietuvos aklųjų sporto federacijos renginiuose. Prieš kelerius metus už pagalbą kitiems ir savanorystę K. Mačiutaitė apdovanota Kauno miesto garbės ženklu – „Gerumo kristalu“. 

REKLAMA

Ar informacija lengvai suprantama kalba turėtų būti pateikiama visų valstybės ir savivaldybių institucijų interneto svetainėse?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Taip
Ne
Nežinau, man tai neaktualu
BALSUOTI
REZULTATAI
Ar informacija lengvai suprantama kalba turėtų būti pateikiama visų valstybės ir savivaldybių institucijų interneto svetainėse?
Taip
90.2%
Ne
2.2%
Nežinau, man tai neaktualu
7.6%

REKLAMA

„Debesų pievos“ savanoriai 

Šiais metais antrąkart Trakų rajone prie Zelvos ežero įsikūrusioje aklųjų ir silpnaregių poilsiavietėje vyko festivalis „Debesų pieva“. Priešingai nei ankstesniuose festivaliuose, jame tarp savanorių buvo ir dvi regėjimo negalią turinčios merginos – Marina Dynda ir Irma Jokštytė. Marina daugiausia laiko praleido padėdama virtuvėje, o Irmos buvo pilna visur – virtuvėje, pokalbių erdvėje, pasivaikščiojimuose užrištomis akimis su baltąja lazdele (juos stovyklautojai praminė „aklais pasivaikščiojimais“). 

„Virtuvėje išmokau pjaustyti nektarinus, tiesa, prieš tai kokius tris sutraiškiau. Jeigu kam reikės tokios paslaugos, galite rekomenduoti“, – juokauja Irma. Pasakodama apie kitą savo veiklą „Debesų pievoje“ ji ne visai sutinka, kad tai, ką darė ne virtuvėje, galima vadinti savanoryste. „Savanorystė – kai darai kažką, kas tau neįprasta, o bendravimas yra tiesioginis mano darbas, todėl nežinau, ar tai galiu vadinti savanoryste“, – sako Vytauto Didžiojo universitete (VDU) komunikaciją ir vokiečių kalbą studijuojanti I. Jokštytė. Daugelis savanoriškoje veikloje dalyvaujančių žmonių kažin ar sutiktų su tokia savanorystės interpretacija. Tik visokios interpretacijos tokiose stovyklose kaip „Debesų pieva“ mažiausiai reiškia, svarbu, ką žmogus daro ir kad tai daro atvira širdimi. 

„Kai atsiveri dialogui, pajunti, į ką žmogus labiau linkęs, – bendravimo patirtimi dalijasi Irma. – Su vienais aklų pasivaikščiojimų dalyviais nori nueiti prie ežero, su kitais – į mišką, su trečiais tiesiog vaikščioji po teritoriją. Buvo tokių, kurie eidami su baltąja lazdele sakė: „Aš labai bijau“. Mes irgi bijome, bet darome, einame.“ 

REKLAMA

Ugnė Žilytė, broliai Vytautas ir Paulius Leveriai, Mindaugas Dvylaitis į stovyklą vyko kaip jos dalyviai, tačiau visi jie tapo ir jos savanoriais. 

„Kitais metais vyksiu jau kaip tikra savanorė, – sako U. Žilytė. – Regintiems stovyklos dalyviams pasakojome apie aklųjų gyvenimą, įvairias situacijas, į kurias patenkame. Visi skaniai iš jų pasijuokdavome, bet, svarbiausia, daugelis suprato, kad gyvename tokį patį gyvenimą kaip ir jie. Dalyvaudami akluose pasivaikščiojimuose žmonės suvokė, kad einant su lazdele galima susiorientuoti, kad regėjimo netekimas neatima noro gyventi aktyviai, domėtis pasauliu. Jeigu galiu šviesti visuomenę apie mūsų negalią, tai turbūt geriausias dalykas, kurį galiu padaryti ją turintiems žmonėms.“ 

M. Dvylaitis pasakoja: „Aklų pasivaikščiojimų metu žmonės pradėdavo suprasti, kad galima susiorientuoti braukiant lazdele pagal šaligatvio bortelį ar įsiklausant į aplinkos garsus. Prašydavau jų apibūdinti, ką žmogus girdi būdamas teritorijos viduryje, ką girdi stovėdamas ant ežero kranto. Paaiškėdavo, kad iš tiesų garsai gali pasakyti labai daug.“ 

„Šiais metais prie aklųjų gyvenimo galėjo prisiliesti daug žmonių, Jau dabar gimsta daug fantastiškų idėjų ir iniciatyvų“, – sako stovyklos organizatorius Kęstutis Kaupas. 

Nuo Kauno iki Romos ir Malagos 

Rasa Urbonaitė VDU studijavo socialinį darbą. Savanoriauti pradėjo Kaune: vietinėje „Arkos“ bendruomenėje, vėliau – hospise, benamių valgykloje. Prieš pora metų pasisekė išvykti į „Arkos“ bendruomenę, įsikūrusią Italijoje, netoli Romos. 

REKLAMA

„Arkos“ bendruomenėse nepageidautina didelė savanorių kaita, globotiniai prie jų pripranta, kai kurie sunkiai priima naujus žmones, bet tą vasarą daugelis tenykštės bendruomenės savanorių panoro pailsėti, buvo laisvų vietų, todėl priėmė mane. Turiu nedidelį regos likutį, todėl ypatingo iššūkio nebuvo. Padėdavau visur, kur reikėjo pagalbos – nuo maitinimo, asmens higienos iki asistavimo išvykose. „Arkos“ bendruomenėse svarbiausia – bendravimas, buvimas drauge“, – pasakoja Rasa. 

Šiuo metu ji dirba „Vilties akimirkos“ centre Vilniuje su įvairią negalią turinčiais žmonėmis. Kaip pati sako, savanorystė jai padėjo augti profesiškai – taip įgijo patirties, pasitikėjimo savimi. 

Gluosnė Norkutė taip pat dar turi regėjimo likutį. Nuo vaikystės domisi žirgais, pati jodinėja. Studijuodama Vilniaus universitete (VU) psichologiją, pagal „Erasmus“ programą buvo išvykusi mokytis į Malagos universitetą Ispanijoje. „Išlaikiau egzaminus, reikėjo sulaukti įvertinimo, atsirado laisvo laiko – nutariau pasavanoriauti, – pasakoja Gluosnė. – Visada domėjausi žirgais, o ispanai dar turi ir savą Andalūzijos žirgų veislę. Susiradau vietą, kur žirgai treniruojami įprastais metodais, be muštro, ir pasiprašiau priimama. Savanorystė žirgyne – nuo gardų valymo, arklių „blynų“ rinkimo iki kibirų, kuriuose jiems duodamas maistas, plovimo. Atsirado proga pabendrauti su šio žirgyno įkūrėjais.“ 

Lietuvoje Gluosnė savanoriavo per VU rengiamas Karjeros dienas, atsiliepė į kvietimą tapti šunų prieglaudos savanore – išvesti pasivaikščioti jos globotinius. „Šunų prieglaudoje lankiausi gal tik kartą, nes savanorių atsirado daugiau negu šuniukų, – pasakoja Gluosnė. – Užtat VU Karjeros dienos buvo tikra mokykla – skambini į įmonę, pasitinki svečius, bendrauji, suteiki visą reikalingą informaciją.“ 

Gluosnė sėkmingai integravosi į atvirą darbo rinką, ir savanorystei čia tenka ne paskutinis vaidmuo.

Straipsnio autorius: Daumantas Valenta.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų