Vaikų psichologė: „Padėkime savo vaikui sutarti su savimi ir pasauliu“

Skaityk lengvai

Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė, VšĮ „Laimingas vaikas“ vadovė, dirba su autizmo spektro ir kitų raidos sutrikimų turinčiais vaikais. Milda mielai dalijasi savo patirtimi – ji jau įsitikino, kad gaudami tinkamą pagalbą elgesio, emocijų ir pažintinių sunkumų turintys vaikai gali šauniai keistis. 

Vaikų psichologė, VšĮ „Laimingas vaikas“ vadovė Milda Karklytė-Palevičienė dirba su autizmo spektro ir kitų raidos sutrikimų turinčiais vaikais. (nuotr. asm. archyvo)
5

„Ne“ ir „Išeik“ 

Prieš 13 metų Milda, dar būdama studentė, pradėjo dirbti su autistiškais vaikais pagal ABA programą, kuri padeda individualizuoti pagalbą kiekvienam vaikui Vienas pirmųjų jos ugdytinių buvo keturmetis Kristijonas (vardas pakeistas). Berniukas visą laiką prieštaraudavo, į bet kurį klausimą atsakydavo „Ne“. Jis tardavo ir kitą žodį – „Išeik“. Milda prisimena, kad iš pradžių nebežinojo, ko ir griebtis, bandė juokauti prašydama berniuko ištarti „Ne“, bet tada jis tylėdavo, nes būtų padaręs tai, ko prašomas. 

REKLAMA

Būsimoji psichologė pirmąsias dvi savaites jautė neviltį. Kristijonas ją vydavo iš kambario, vis kartodamas „Ne“ ir „Išeik“. Milda stengėsi būti kantri, kaskart susimąstydavo, kaip čia užmezgus santykius su berniuku. Vieną dieną jai toptelėjo: jis mėgsta pabėgioti. Jo namuose buvo didelė svetainė, tad Milda pradėjo su Kristijonu bėgioti aplink baldus. Vienu metu ji pasakė: „O dabar tūpiam!“ Kristijonas atsitūpė. „Jis manęs paklausė, ir tai buvo pirmoji mano pergalė. Vėliau mudu pradėjome ploti, tačiau pirmųjų žingsnelių dar negalėjau pavadinti sėkme, tik ilgo judėjimo į priekį pradžia“, – sako Milda. 

(5 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Vaikų psichologė: „Padėkime savo vaikui sutarti su savimi ir pasauliu“

Kristijonas labai mėgo lėktuvus, jų namuose turėjo daug, tad Milda pradėjo kartu žaisti su lėktuvėliais. Jiedu netgi troleibusu, o vėliau ir traukiniu nuvažiavo į oro uostą. Pamažu berniukas „atšilo“ ir pradėjo girdėti, ko Milda jo prašo. „Patekusi į jo pasaulį, sužinojusi, kas jam patinka, priartėjau prie vaiko ir galėjau mokyti jį tokių, regis, paprastų dalykų, kurių jis nemokėjo“, – pasakoja psichologė. 

Ji Kristijoną mokė išgirsti, kai kiti jo ko nors prašo: „Savikontrolė ir kantrybė Kristijonui buvo svetimi dalykai, tad mums teko mokytis bet kurioje situacijoje ne daužyti galvą į sieną, o prašyti to, ko nori, žodžiais, ne klyksmais.“ Vaikas pradėjo suprasti, kad prašydamas gali gauti tai, ko nori, ir jam tai pradėjo patikti. Psichologė mokė bendrauti grupėje, žaisti su kitais vaikais, nereikalauti, kad pirmiausia jam būtų paduotas maistas, daiktas, kurio nori, kad nėra taip jau sudėtinga išlaukti savo eilės, o už kantrybę bus apdovanotas. Mildai pavyko rasti raktą į Kristijono pasaulį, berniukas darė pažangą, jie abu mokėsi. 

REKLAMA

„Dirbdama su Kristijonu supratau, kad nėra vienodų autistiškų vaikų. Visi labai skirtingi. Norėdamas padėti turi pažinti vaiką, o ne tik žinoti jo diagnozę“, – tvirtina Milda. Ji pasakoja, kad po kelerių metų, palydėjusi kitą vaikutį į vaikų darželį, ji sutiko Kristijoną. Jos nuostabai berniukas ją pažino, pribėgo šaukdamas vardu. „Vėliau kieme mačiau, kad tas pats berniukas, kuris mane varė iš kambario, kitus vaikučius moko gero elgesio – tai buvo nuostabu!“ – sako pašnekovė. 

Ar norėtumėte mokytis gestų kalbos, jei jūsų darbovietėje įsidarbintų kurčiasis?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Taip
Ne
Man tai neaktualu
BALSUOTI
REZULTATAI
Ar norėtumėte mokytis gestų kalbos, jei jūsų darbovietėje įsidarbintų kurčiasis?
Taip
88.5%
Ne
5.1%
Man tai neaktualu
6.4%

REKLAMA

Kiprui trūko pagyrimų 

Tapusi diplomuota psichologe ir pradėjusi savo praktiką Milda netruko įsitikinti, kad neretai tėvai, nors ir nerimauja dėl vaiko elgesio, nė neįtaria esant kokių nors jo raidos sutrikimų. Milda pasakoja, kad dažnai tėvams nerimą kelia dažni vaiko pykčio priepuoliai, neklusnumas, negebėjimas bendrauti su bendraamžiais, keisti įpročiai, tačiau jie vis tikisi, kad vaikas išaugs, pasikeis, kad jam nereikia pagalbos. 

„Iš tiesų kuo anksčiau tėvai kreipiasi pagalbos, tuo lengviau padėti tiek jiems, tiek jų vaikui, – teigia Milda. – Pirmiausia pasikalbu su tėvais, klausiu, kas jiems kelia didžiausią nerimą, o paskui su vaiku. Norėdama jį pažinti pradedu drauge žaisti ir stebėti jį žaidžiantį. Matau, ar jis supranta, ką jam sakau, ar moka išgirsti, pasakyti, ko nori, palaukti, kai to reikia. Jeigu mudu nesusikalbame, ieškau būdų bendrauti toliau, o bendraudama suvokiu, ar vaikui reikia pagalbos, jei reikia – kokios.“ 

Milda pasakoja apie šešiametį savo klientą Kiprą (vardas pakeistas). Per pirmą apsilankymą psichologės kabinete berniukas, nekreipdamas dėmesio į po kojomis gulinčius žaislus, ėjo lipdamas per juos – lūžo mažos mašinytės, lego kaladėlės. Milda nepriekaištavo, nesibarė, bet stengėsi Kiprui parinkti žaidimus, kuriuos žaisdamas jis mokytųsi pastebėti daiktus. Autistiški ir kitų raidos sutrikimų turintys vaikai gauna mažai pagyrimų, tad psichologė stengėsi su Kipru žaisti jam patinkančius žaidimus ir berniuką pagirti net už mažiausią sėkmę. Jam patiko būti giriamam. Kai tik Kipras pereidavo per kambarį neužlipęs ant mašinyčių, Milda jam sakydavo: „Koks tu šaunuolis! Tu teisingai praėjai pro mašinytes!“ „Kai pastebime, ką vaikas darė ar daro gerai, o ne tai, kur jis suklydo ar ką padarė ne taip, jis pradeda norėti daryti gerai“, – tikina psichologė. 

REKLAMA

Supykęs Kipras pradėdavo muštis. Milda ir tuomet jo nebardavo, tik sakydavo: „Žaisime toliau tada, kai nurimsi.“ Berniukas suprato, kad turi rinktis – netinkamai elgdamasis jis negali daryti to, kas jam patinka. Milda sako, kad labai svarbu nebijoti vaiko emocijų. „Sakydavau Kiprui, jog suprantu, kad jam pikta, ir man taip būna, tačiau supykus negalima mušti vaikų ar plėšyti knygučių. Jeigu vis dėlto nesuvaldo pykčio, gali padaužyti kambaryje esantį sėdmaišį, rankose pamaigyti kamuoliuką, giliai kvėpuoti, patrypti kojomis ir nusiraminti arba išeiti į kitą kambarį, ten ramiai pabūti, o kai nurims – aš jo lauksiu.“ 

Kipras tuo metu ėjo į paruošiamąją klasę, bet nė už ką nenorėjo skaityti ir rašyti. Popieriaus lapai su užduotimis skraidė į visas puses, jis vis sakydavo: „Nedarysiu! Neskaitysiu!“ Milda suprato, kad berniuką būtina motyvuoti, nes jis nesupranta, kodėl turėtų to išmokti. Ji paklausė Kipro, kuo šis norėtų būti užaugęs. Išgirdusi atsakymą „policininku“ pasakė, kad policininkai turi mokėti skaityti ir rašyti, tačiau berniukas atšovė, jog policininkai tik šaudo. Tuomet Milda jo paklausė, kaip jis išrašys baudą eismo pažeidėjui. Berniukas susimąstė, ir taip pamažu jiedu priėjo išvadą, kad skaityti ir rašyti reikia išmokti. 

Renkantis mokyklą būtina atsižvelgti į vaiką 

Kai Kiprui atėjo laikas lankyti mokyklą, tėvai vėl paprašė psichologės patarimo. Bendru sutarimu tėvai leido Kiprą į progimnaziją, kurioje buvo atskiros klasės specialiųjų poreikių turintiems vaikams. „Esu už įtraukųjį ugdymą, – sako Milda, – tačiau būtina atsižvelgti į kiekvieno vaiko individualią raidą. Kiprui sunku ramiai išsėdėti pamokoje, jį nervina bet koks kitų vaikų keliamas šurmulys, jis blogai jaučiasi minioje, tad bendrojo ugdymo klasėje jam bus per sunku. Blogai jausis ir pamokose, ir per pertraukas, dėl to nukentės bendra vaiko savijauta, pasitikėjimas savimi ir mokymasis.“ 

REKLAMA

Psichologė neapsiriko – šiuo metu Kipras mokosi pagal specialią programą ir jam puikiai sekasi. Milda Kipro asmenybėje įžvelgia Aspergerio sindromo bruožų, jo mąstymas egocentriškas, sunkiau sekasi socialiniai santykiai, jis sunkiau savarankiškai supranta aplinką ir iš jos mokosi, tad reikia daugiau individualios pagalbos padedant suprasti save, aplinkinį pasaulį ir akademinius dalykus. Kipras sunkiau atpažįsta ir supranta emocijas, jo apibendrinto mąstymo ir savireguliacijos įgūdžiai silpnesni nei jo bendraamžių, jam svarbus taisyklių aiškumas, bet psichologė mano, kad gaudamas pagalbą berniukas galės gyventi visavertį gyvenimą. „Tai sakau matydama, kokį progresą berniukas jau padarė“, – teigia Milda. 

Psichologė sako, kad svarbu leisti vaikui suprasti savo jausmus. Ji Kiprą mokė atvirai pasakyti, kodėl jam pikta, taip pat suvaidindavo berniuko emocijas ir Kipras pamatydavo savo elgesį iš šalies, pavyzdžiui, pradėdavo ant jo pykti, šaukti, tada berniukas staiga pasakydavo: „Noriu, kad pasakytum, kas tau yra.“ 

M. Karklytė-Palevičienė priduria: neužtenka, kad vien tik psichologai dirbtų su vaiku – bendradarbiaudami su juo tėvai taip pat mokosi padėti savo vaikui.

Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.


Rašyti komentarą...
R
Regina
2020-07-26 18:54:08
Pranešti apie netinkamą komentarą
Naudingas straipsnis visiems, bendraujantiems su vaikais.
Atsakyti
0

A
Asta
2020-07-27 10:22:14
Pranešti apie netinkamą komentarą
Pritariu
Atsakyti
0

A
Auksė
2020-07-27 23:42:57
Pranešti apie netinkamą komentarą
Sunkus kelias į vaiko širdį, ypač turintį raidos sutrikimų. Kiek reikia ryžto, pastangų, ir štai - rezultatas yra!
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (3)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų