Šią Lietuvos vietą laiko stebuklinga: prie vaisingumo akmens važiuoja net iš užsienio

Sakoma, kad geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti. Šią mintį pokalbio metu pakartoja ir gidė Irena Liškuvienė, pasakojanti apie Žemaitijos perlus – Tverų miestelį ir Lopaičius, kurie pastaruoju metu sulaukia vis didesnio žmonių susidomėjimo. Daugelį pakeri šiose vietovėse vyraujanti ramybė ir tik maža dalis žino, kokią reikšmę jos turėjo Lietuvos istorijai.

Tverai ir Lopaičiai vilioja ne tik lietuvius, bet ir svečius iš užsienio (nuotr. facebook.com)
18

„Kai žmonės prisiliečia prie istorijos, jie visai kitaip žiūri į žemaičius. Dažnas sako, kad jie yra kieti, užsidarę, rūstūs, bet kai pamato, kokį kelią žemaičiai ėjo iki šių dienų, kiek turėjo gintis, nelabai tu žmogus ir gali šypsotis bei su kiekvienu laisvai bendrauti“, – juokdamasi sako gidė.

(18 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Tverai ir Lopaičiai vilioja ne tik lietuvius, bet ir svečius iš užsienio

I. Liškuvienė pasakoja, kad Rietavo savivaldybėje esantis nedidukas Tverų miestelis slepia svarbius istorinius XIII amžiaus įvykius, apie kuriuos dar daug kas nežino.

„Tverų istorija yra labai gili, sena, ypatinga ir netgi itin glaudžiai susijusi su Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu. Būtent prie Tverų pilies vyko paskutiniai Mindaugo, kuriam labai rūpėjo Žemaitija, mūšiai vienijant Lietuvą“, – miestelio istorijos puslapius atverčia gidė.

REKLAMA

Ji pasakoja, kad tuo metu dar būsimam karaliui į Tverus ateiti teko net dukart:

„Pirmasis kartas 1251 metais Mindaugui baigėsi liūdnai, jis buvo sužeistas ir atsitraukė į Vorutos pilį. Po metų jis sugrįžo su didesne kariuomene, stipresnėmis pajėgomis ir nuo 1252 metų apie Tverų kunigaikštį Vykintą metraščiuose jau nebėra jokių žinių. Spėjama, kad būtent tais metais prie Tverų jis ir žuvo.“

I. Liškuvienė neslepia, kad jai ir kitiems gidams nemažai nuostabos kelia, jos istorikai apie šiuos dalykus nekalba. Dėl to ir į Tverus atvykę žmonės stebisi, kai išgirsta, kad šiuose kraštuose buvo sužeistas Mindaugas.

„Visada ekskursijas pradedam nuo klausimo – ar girdėjot, kad Mindaugas buvo sužeistas? Visi nustemba, nes niekas nieko negirdėjo. Tada papasakoji visą istoriją, kuri atskleidžia, kad žemaičius „paimti“ pavyko tik iš antro karto.

Ir dar įdomus faktas, kad nors Mindaugas ir užkariauja Žemaitiją, visai jos nepaima ir nuo 1253 metų daugelis Žemaitijos žemių ir vietovių atsiranda žemėlapiuose, metraščiuose. Būtent nuo šių metų prasideda ir Tverų gyvenimas, o pats miestelis dėl to vadinamas senąja žemaičių sostine“, – pasakoja gidė.

Miestelyje vyrauja ramybė ir tvarka

I. Liškuvienė sako, kad Tverus į norimų aplankyti vietų sąrašą verta įtraukti ne tik dėl didingos praeities ir istorijos, bet ir dėl kitų dalykų.

„Miestelis išskirtinis tuo, kad čia labai daug ramybės ir gyvena darbštūs žmonės. Daugelis atvažiavusių turistų klausia – o kur jūsų žmonės? Važiuoji miesteliu, jis gražus, švarus, sutvarkytas, bet žmonių nesimato. Tai mūsų paaiškinimas yra toks, kad mūsų žmonės darbuojasi ir po miestelį nesivaikšto“, – šypsosi gidė.

Ji sako, kad šiuo metu Tveruose gyvena apie 300 gyventojų. Gidė pasidžiaugia, kad čia pradeda kurtis vis daugiau jaunų šeimų, kurios perkasi jau senokai ištuštėjusius namus, juos tvarkosi ir nori čia gyventi. „Matosi, kad miestelis atsigauna“, – tikina I. Liškuvienė.

Gidė pastebi, kad jausmą, jog Tveruose yra itin mažai žmonių, sustiprina tai, kad miestelio centras yra kitoks nei įprastai:

„Dažniausiai miesteliuose aplink bažnyčią išsišakoja gatvės, yra daug gyvenamųjų namų. O pas mus centre yra aikštė, vieniša bažnyčia, šalia tik kapinės, gimnazija, senas kultūros namų pastatas. Mūsų bažnyčia tikrai išskirtinis objektas, dažnai lankomas turistų, nes ji yra viena didžiausių medinių bažnyčių Lietuvoje, o ir viduje taip pat yra į ką pažiūrėti. Bet pravažiuojančiam labai mažai to miestelio matosi, todėl jis ir atrodo tuščias, visas gyvenimas verda nuošaliau.“

Tačiau tiek pravažiuojančiam, tiek ir ilgiau miestelyje pabuvojusiam žmogui į akis krinta tai, kad čia labai tvarkinga.

„Dar vienas išskirtinis bruožas, kurį patys turistai labai dažnai pastebi, yra gal kiek komiškas, bet čia nėra taip vadinamų bambalinių. Prieš kokius dešimt metų tai buvo vizitinė kortelė: atvažiuoji ir parduotuvėje ar prie parduotuvės būtinai pamatysi kokį nors neturintį laiko, bet ir neturintį ką veikti.

Kad tai susitvarkytų ir pasikeistų, daug įtakos turėjo seniūnas. Ir dabar yra tokių, kurie gauna pašalpas, eina į krautuvę, bet jie nebūna miestelyje, eina namo. Dėl to miestelis atrodo labai tvarkingas“, – sako gidė.

Tverai ir Lopaičiai vilioja ne tik lietuvius, bet ir svečius iš užsienio

Traukos objektas – Lopaičių piliakalnis

O netoli Tverų, vos už vieno kilometro, yra įsikūręs Lopaičių kaimas. I. Liškuvienė sako, kad ši vieta dabar ypač populiari ir sulaukianti vis daugiau lankytojų. Žmones čia vilioja Lopaičių piliakalnis, šaltinis, vaisingumo akmuo ir kiti dėmesio verti objektai.

„Čia irgi tvyro išskirtinė ramybė. Žmonės, kurie pasivaikščioja, visi tą patį kartoja – kaip čia gera, kaip čia ramu. Žinoma, daug ką daro gamta, šalia miškas, bet ir pati vietovė vis tik kažką turi. Dažniausiai jei kur nors nuvažiuoji, pamatai, žinai ir daugiau nevažiuoji. O čia kartą atvažiavęs žmogus nori sugrįžti dar. Aiškinam tai tuo, kad vietovė turi kažką iš savęs dar“, – pasakoja gidė.

Ji tai sieja su tuo, kad praeityje čia buvo apeiginis centras, o juos kurdavo energetiškai stipriausiose vietose. Manoma, kad ši vietovė būtent tokia ir yra:

„Apie tą energetiką šnekama labai daug – nežinau, aš nemoku pamatuoti, bet sakoma, kad energija čia ypatingai stipri.“

Gidė sako, kad lankytojai labai dažnai aplanko Lopaičių piliakalnį, vaikšto sutvarkytais takeliais. Žmonės apeina visus čia esančius objektus, apsižvalgo, pasidžiaugia nuostabaus grožio atsiveriančia panorama.

Pasakodama apie tai, kuo yra ypatingas piliakalnis, I. Liškuvienė atskleidžia, kad kol kas vieningo sutarimo šiuo klausimu nėra.

„Laukiam istorikų ir archeologų patvirtinimo, nes dabar yra tokia truputį painiava. Kai kas sako, kad tai yra VIII–X amžiaus piliakalnis, o kai kas tvirtina, kad XIII amžiaus ir kad būtent ant šio piliakalnio stovėjo Vykinto pilis. Tiksliai nėra žinoma, kur stovėjo Vykinto pilis, bet metraščiuose rašoma, kad mūšiai vyko prie Tverų, tai vadinasi, kad kažkur čia ir turėtų būti.

Šie laikotarpiai nesutampa, nes dar yra pakankamai mažai tyrinėta. Bet kai kurie rasti radiniai rodo, kad tai galėtų būti kur kas ankstesnio laikotarpio piliakalnis“, – sako gidė.

Stebuklingas šaltinėlio vanduo

Nors piliakalnis ir yra traukos centras, I. Liškuvienė neslepia, kad vis tik labiausiai žmones čia traukia esantis šaltinis ir stebuklingas jo vanduo.

„Kai buvo pradėta tvarkyti piliakalnio prieigas, ieškota šventvietės, entuziastai pastebėjo šaltinėlį. Vienas jų buvo gydytojas Antanas Vaizgirdas, kuris žmonėms sakė negerti vandens iš krano, o važiuoti iki Lopaičių ir parsivežti švaraus vandens.

Iš pradžių prie šaltinėlio reikėjo eiti per pelkes, akmenis, bet vėliau padarė priėmimą, takelius, sutvarkė, kad žmonėms būtų patogiau. Dabar žmonės yra labai patenkinti ir laimingi, o kartais reikia net ir pusvalandį eilėje pastovėti, kad prisipiltum vandens“, – tikina pašnekovė.

Ji sako, kad yra girdėjusi įvairių pasakojimų ir liudijimų, kad šaltinėlio vanduo padėjo žmonėms išgyti nuo sunkiausių ligų.

„Žmonės ir man pasakoja savo ar savo draugo pagijimo istorijas, kad būtent tas vanduo padėjo pasveikti, kad onkologinės ligos atsitraukė naudojant šį vandenį. Didžiausias stebuklas turbūt yra tas, kad tai labai švarus, ypatingai švarus vanduo – šiais laikais rasti švarų vandenį tikrai yra sunku.

Viena iš labiausiai man įsiminusių istorijų yra šis pagijimas. Buvau sutikusi du pagyvenusius žmones, kurie vis nešė ir nešė tą vandenį savo kaimynei. Ji sunkiai sirgo leukemija, jai buvo labai blogai, jau reikėjo laukti paskutinės valandos.

Po kurio laiko aš sutikau tą moteriškę ir ji man sako: „Aš nežinau kitos priežasties ir manau, kad būtent tas vanduo mane išgelbėjo.“ Suprantu, kad sunku tuo patikėti, kai negirdi to iš pirmų lūpų, bet tokių pasakojimų tikrai yra labai daug“, – sako gidė.

Tverai ir Lopaičiai vilioja ne tik lietuvius, bet ir svečius iš užsienio

Prie vaisingumo akmens atvyksta ir iš užsienio

Ne tik piliakalnis ir šaltinėlis vilioja žmones į Lopaičius. Norų išsipildymo vieta, saulės ir mėnulio garbinimo vieta, vaisingumo akmuo – tai dar keli objektai, kurie traukia smalsuolių dėmesį.

„Tiems, kurie yra susidūrę su senaisiais papročiais ir apeigomis, tos vietos ypatingai įdomios. Bet ir mažai žinantiems tai yra lyg atradimas. Pradedam kalbėti, diskutuoti, prieš kiek laiko apeigos čia galėjo vykti. Žmonėms atrodo, kad labai seniai, bet pasižiūrėjus į tai, kada Tveruose atsirado parapija, pasirodo, kad ne taip ir seniai – maždaug prieš 300 metų“, – pasakoja I. Liškuvienė.

Būtent tada, kai prasidėjo šios mitologinės vietos ir apeiginių objektų tyrinėjimas, čia buvo pastebėtas ir ypatingas akmuo, prie kurio šiandien lankosi moterys, norinčios pastoti.

„Buvo pastebėtas vos iš žemės išlindęs akmenėlis. Kai jį atkasė, pastebėjo, kad tai labai primena falą. Būtent dėl tokios asociacijos pavadino vaisingumo akmeniu. O dabar irgi yra daug asmeninių pasakojimų, liudijimų apie tai, kad pabuvus, pasėdėjus prie to akmens, įvyksta stebuklas ir negalinčios pastoti moterys, pastoja“, – sako gidė.

Ji neslepia, kad girdi visokių reakcijų – nemažai žmonių iš to juokiasi, tačiau tuo tikintys žmonės į Lopaičius vyksta net iš užsienio.

„Praeitais metais buvo atvykusi mergina iš Kanados. Dabar mūsų ryšiai nutrūkę, tai negaliu pasakyti, ar jai padėjo to akmens lankymas, ar ne, bet žmonės atvažiuoja iš užsienio ir gana dažnai, kiek žinau toliausiai ir buvo iš Kanados.

Dėl vaisingumo akmens yra visokių reakcijų ir diskusijų, kartą net teko kalbėti su kunigu, kuris į tai žvelgė gana sarkastiškai. Bet aš pasakiau, kad sudėtingoje situacijoje žmogus išbando viską. Dievas juk yra visur, tai galbūt būtent toje vietoje ir išgirdo maldas, nes jos čia buvo nuoširdžiausios, galbūt dėl to ir suveikia“, – mano pašnekovė.

Siūlo neaplenkti ir Rietavo

Negana šių visų magiškų vietų, gidė pamini ir dar vieną įdomų atradimą, kuriuo šių apylinkių gyventojai ypač didžiuojasi.

„Tose vietose buvo rasta seniausia Lietuvoje skulptūra, jai maždaug 6 tūkstančiai metų. Mokslininkai aiškina, kad tai saulės garbinimo laikų skulptūra, skirta saulės kultui. Ten toks akmenėlis išpaišytas, vaizduojamas veidas, nors mums jį sunku įžiūrėti. Bet mokslininkai sako, kad tai veidas ir jau yra patvirtinta, kad tai apeiginė skulptūra“, – pasakoja gidė.

REKLAMA

Ji sako, kad aplink Tverus ir Lopaičius yra ir daugiau įdomių vietų, tačiau nuvykimas iki jų yra labai nepatogus, tenka važiuoti nesutvarkytais keliais, todėl gidė kol kas jų aplankyti nerekomenduoja – siūlo palaukti geresnių laikų ir patogesnio nuvažiavimo.

Tačiau ji užtikrintai sako, kad turistams būtinai reikia aplankyti Rietavą ir susipažinti su šiuo miesteliu. Jis, anot gidės, taip pat slepia daug įdomių dalykų, tačiau geriausia viską pamatyti patiems savo akimis.


Rašyti komentarą...
v
vilniete
2020-07-29 08:29:34
Pranešti apie netinkamą komentarą
Galetu atsirasti akmenelis ar vietele,kur pasedejus isnyksta nestumas,nebereikia medicininio isikisimo.Tada atvaziuotu dar daugiau moteru.
Atsakyti
0

B
Baba Jadzė
2020-08-01 13:05:57
Pranešti apie netinkamą komentarą
Reklamėlė turizmui skatinti !
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (2)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų