Biržiečiai Justina ir Aurimas dirbo užsienyje, bet sukūrė verslą Lietuvoje – teko išmėginti daug visko

Vienas iš labiausiai komandą formuojančių sporto užsiėmimų – irklavimas. Šiuo sportu biržiečiai Justina ir Aurimas Tuomai neužsiima, tačiau per gyvenimą iriasi „vienoje valtyje“.

Biržiečiai Justina ir Aurimas Lietuvoje sukūrė verslą: apie užsienį sako nė negalvojantys (nuotr. Šiaurės rytai)

Dar mokykloje prasidėjusi, iki šeimos užaugusi poros draugystė virto ir verslo santykiais. Juose, kaip ir irkluotojų tandeme, labai svarbu partnerio jutimas ir bendras tikslas – pasiekti santykių sinchroniją, padedančią įveikti kliūtis bei irtis pirmyn.

Norėtų gyventi ir dirbti tik Lietuvoje  

Du gražius bendraamžius (abiem jiems po 34-erius) Justiną ir Aurimą Tuomus viešumoje pastaruoju metu buvo galima išvysti prie braškėmis kvepiančių prekystalių.

Pasak Justinos, dažnai girdima nuostaba: „Ar jūs patys tas braškes ir auginate?“ Šypsena pirkėjus pasitinkanti  moteris mano, kad galbūt dar ne visi supranta, kad jauni žmonės gali daug ir sunkiai dirbti ne tik užsienyje, bet ir gimtinėje. Justina kelis sykius kartoja, kad yra labai dėkinga uogas perkantiems ir dažniausiai labai supratingiems, geranoriškiems  žmonėms, kurių niekada nenorėtų nuvilti.

REKLAMA

Aurimas prisimena kitą dažniausiai girdėtą klausimą apie uogas: „Ar saldžios?“

Nors šeima stengiasi auginti ypač skanias desertines braškes, perka sertifikuotus jų daigus, pasak Aurimo, braškės nebūna ir negali būti visą laiką saldžios – skonis priklauso ne tik nuo uogų veislės, bet ir gamtos sąlygų. Šįmet uogų skonį plovė ir lietūs.

„Šeimos braškynas – Peleniškių kaime, kur yra Aurimo mamos tėvų namai. „Uogas auginame močiutės žemėje, nedideliame plote. Geriau mažiau, bet kokybiškai. Aš labai išgyvenu dėl kokybės, Žmonės sako, kad mūsų uogos skanios“, – pasakoja Justė, kuriai svarbu, kad uogos nebūtų trąšų „kokteilis“.

Medžiagas, kurios būtinos uogų auginimui, naudojamos saikingai, kad braškes drąsiai galėtų valgyti ne tik šešiametis Tuomų sūnus Aronas, bet ir kiti vaikai. Trąšų bei pesticidų naudojimą riboja ir dalyvavimas „Ecoagros“ projekte.

Apie uogą viską sako jos skonis. Nesinori, kad uogos būtų panašios į buroką arba beskonį žiemos pomidorą“, – priduria Aurimas.  

Graži pora be abejonių sutaria, kad reikia tik džiaugtis, kad Biržų krašte vis daugiau atsiranda jaunų žmonių, auginančių braškes, šilauoges, avietes.

„Dalijamės su jais patirtimi, kaip kadaise mums padėjo, patarė kiti“, – sako prieš penkerius metus su vyru braškes auginti pradėjusi Justina. Žinių apie šį verslą abu ieškojo ir seminaruose. Į juos važiavo abu.

Tolesniuose braškių augintojų planuose  – uogų perdirbimas, džemai, šaldymas. Jau dabar šeimos namai kvepia džiovintomis braškėmis, kurių ne tik kvapas, bet skonis  – ypatingas, „necukruotas“, natūralus.

Nors ūkininkaujančios šeimos gyvenimas, kaip ir braškės, ne visada saldus ir pilnas išbandymų, apie darbą užsienyje Tuomai tvirtina negalvojantys.

„Tik iš didelės, labai didelės bėdos. Svetimas ten jautiesi, smarkiai svetimas“, – sako Aurimas, paklausus, kokiomis aplinkybėmis galėtų ryžtis palikti Lietuvą.

Šeima – gyvenimo išbandyta komanda

Justiną ir Aurimą draugystė lydėjo nuo dešimtosios klasės. Abu jie baigė Biržų „ Atžalyno“ vidurinę mokyklą. Prieš studijas Klaipėdoje abiem teko padirbėti užsienyje. 2008–aisiais buvo bandymas dirbti Juodkrantėje išsinuomojus restoraną. Dirbo kartu su Aurimo mama Rita. Restorano verslas truko vieną vasarą. Krizės metas padarė savo – susidariusias skolas teko „atidirbti“ užsienyje.

Vėliau mokėsi Klaipėdoje. Justė – kultūros vadybą, Aurimas – teisę. Į teisės studijas Mykolo Riomerio universitete Aurimas kibo ir vėliau – bandė imtis  išlyginamųjų studijų Baigęs kolegiją buvo priimtas į 3 universiteto kursą, tačiau paaiškėjo, kad teisės dalykų egzaminus reikia vėl laikyti nuo pirmojo kurso. Baigęs 4 kursus studijas sustabdė, o vėliau prie jų nebegrįžo.

„Trūko nedaug, tačiau ūkyje prasidėjo darbai, tai taip ir liko“, – sako Aurimas, žemės ūkio versle su tėvu pradėjęs dirbti nuo 2009-ųjų.

Pati pradžia buvo pievų smulkinimas. „Buvo tokia programa, tai vienuolikoje rajonų nupjovėme gal 800 hektarų. Važinėti teko man, tėtis tik tvarkė techniką“, – prisimena Aurimas.

Vėliau buvo bandymas užsiimti ekologiniu ūkiu, dabar Aurimo sritis – grūdinės kultūros, rapsai. Dirbamos žemės plotai nedideli, apie 800 hektarų, tačiau darbo netrūksta. Be abejo, tenka padėti ir Justės valdomis vadinamame braškyne  - pjauti žolę, laistyti, atlikti kitus mechaninius darbus.

„Reikia dirbti, stengtis ir į užsienį neteks važiuoti“, – sako Justė. Ji ir vyras sutartinai tvirtina, kad žemės ūkis tikrai nėra lengviausia verslo šaka.

„Baigsime braškes, važiuosime kulti – prasidės javapjūtė. Justė vežioja detales – dirba kaip tiekėja vadybininkė“, – kalba Aurimas.

„Ir traktorių vairuoti išmokau, teises išsilaikiau. Maža kada gali to prireikti  – juk priduodant grūdus ir eilėje su traktoriumi tenka pastovėti. Tik važinėti Aurimas man neduoda“, – juokiasi Justina.

Ūkyje daug padeda ir kartu dirbanti Aurimo mama. Su ja ne tik sūnų, bet ir marčią sieja labai gražus sutarimas. Apie vyro mamą kalbanti Justina negaili gerų žodžių. Šeimai padeda ir Justės mama Danguolė, dažnai būnanti su dėmesio reikalaujančiu anūku Aronu.

„Padedami artimųjų mes visi dirbame kaip komanda. Kitaip jau nebeišeitų“, – sako Aurimas. Abu su Juste jie tvirtina, kad ypatingas ryšys atsiradęs įveikiant gyvenimo padiktuotus sunkumus.

„Pykčiams laiko yra labai mažai“, – šypsosi  Aurimas, kuriam labai svarbus žmonos palaikymas, pastangos išlaikyti optimizmą.

Vyras su šių eilučių autore kalbasi nekantraudamas – telefonas netyla nuo skambučių, skubinančių važiuoti į garažą.

Per geležis ir akmenis

Devynerius metus ūkininkaujanti pora apie poilsį kalba nedaug. Jo, išskyrus žiemą, daug ir nėra. Kaip ir kelionių.

„Per tuos devynerius metus į jokią užsienio šalį, išskyrus Norvegiją, nebuvome išvažiavę. Nerandame tam pinigų. Kartais abu pagalvojame, kad dirbdami valdiškoje tarnyboje gal ir galėtume kur nors išvažiuoti... Tačiau mums užtenka ir mūsų Baltijos jūros – ten, nors ir trumpam nuvykę, taip pat atsigauname“, – sako Justina.

„Paskutiniai treji metai šeimai nebuvo lengvi – gyvenome taupymo režimu, toliau Klaipėdos nenuvažiuojame. Vienerius metus javai iššalo, kitus – skandino lietus arba naikino sausra. Braškės irgi buvo nukentėję, tik ne taip stipriai“, – kalba Aurimas. Anot jo, dabar svarbu, kad tą derlių, kuris matomas, gamta leistų pasiimti.

„Grūdai bręsta, o lietus juos naikina... Nėra nė trupučio laimės – viskas per geležis ir akmenis“, - atsidūsta jaunas sunkiai dirbantis ūkininkas. Anot jo, ir į protestuojančius žemdirbius nereikėtų žiūrėti vien tik juos smerkiant. Yra dvi pusės. Juk diskriminacija, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, yra. Nevienodi ir patys ūkininkai bei jų galimybės.

„Palaikome tuos, kurie patys dirba, stengiasi, rizikuoja“, – sako Justė. Ji kalba apie būtinybę mokėti džiaugtis smulkmenomis.

„Išvažiuoji kulti, dirbi visą dieną, niekas nesulūžo – ir tai kelianuotaiką“, – žavingai šypsosi moteris.

Širdyje – lenktynininkas

Justinos pomėgiai susiję su maisto ruošimu, tortų kepimu ir puošyba, papuošalų gaminimu. Ji rengiasi mokytis floristikos meno – lankys Biržų technologijų ir verslo mokymo centro paskaitas.

Aurimas – žinomas motociklų sporto entuziastas, puikių rezultatų pasiekęs lenktynininkas. Tačiau motokrosas, pasak Aurimo, dabar jau praeitis.

„Jau dveji kaip visiškai nevažiuoju“, – sako kaimyno Domo Grundelės pavyzdžio įkvėptas ir nuo dešimties metų motokroso trasų grūdintas sportininkas. Dabar jo trasos – ūkio laukai. Lenktynių techniką teko parduoti – pinigai pravertė ūkio reikalams.

Pasiteiravus, ar širdyje tebesijaučia motociklų lenktynininku, Aurimas nedvejodamas ištaria: „Šimtu procentų. Niekur šis jausmas nedingo“.

Pastaruoju metu Aurimui daug azarto ir džiaugsmo kėlė Biržuose vykusios motokroso varžybos. Aurimas kartu su „Agaro“ klubo vairą perėmusiu Tadu Špoku, ūkininkais Armonais ir kitais vyrais, buvo vienas iš varžybų organizatorių. Žiūrovų gausa pranoko lūkesčius, sukėlė pačias geriausias emocijas, tačiau šeimos verslui tai nebuvo ypač naudinga.

„Jis buvo trasoje, o aš tupėjau braškėse. Buvo ir pykčių, kad motokrosas nukonkuravo uogas“, – dabar jau linksmai pasakojo Justina.

Justinos ir Aurimo šeimos stiprybės šaltinis – sutarimas. Abu ilgai nelaikantys pykčio, sugebantys atsiprašyti ir pripažinti klydus.

„Tiek metų būdami kartu išmokome rasti kompromisus ir saugoti tai, kas brangiausia“, – sako Justina. Aurimas jai pritaria be žodžių – vyriška šypsena ir dėkingu mylinčiu žvilgsniu.


Rašyti komentarą...
r
rapskitzber
2020-07-27 08:09:35
Pranešti apie netinkamą komentarą
LEÈXI.ŇÈT - nuostabi paažinčių svetaainė suaugusięms, nоrintiеms sųsiraasti partnėrį, norintiems pašimyleti
Atsakyti
0

Z
Zedas
2020-07-27 19:23:53
Pranešti apie netinkamą komentarą
Mokslu tai bereikalo nebaige
Atsakyti
0

Z
Zedas
2020-07-27 19:21:07
Pranešti apie netinkamą komentarą
Na jau graskiu siemet buvo daug ir pas visus . Nieko naujo
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (3)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų