Gražina ir Ramūnas: „Mus suvedė neįgaliojo vežimėliai“

Skaityk lengvai

Molėtiškiai Ramūnas Pivoras ir jo draugė Gražina Turkina turi judėjimo negalią, bet stengiasi kiek galėdami išsiversti be aplinkinių pagalbos. „Savo jėgomis susiremontavome būstą, prisitaikėme aplinką. Viską stengiamės daryti patys. Po vieną būtų sudėtinga, o kartu viskas pavyksta“, – pasakoja Gražina. 

Molėtiškiai Ramūnas Pivoras ir Gražina Turkina. Asmeninio archyvo nuotr.
7

Pora kartu jau beveik trejus metus. Abu šypsosi – jei ne negalia, jie nebūtų susitikę, nebūtų atradę naujos veiklos ir talentų. „Aš esu iš Vilniaus, Ramūnas – iš Molėtų. Jei ne vežimėliai, niekada nebūtume susitikę. Tai jie mudu suvedė“, – sako moteris. 

(7 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Gražina ir Ramūnas: „Mus suvedė neįgaliojo vežimėliai“

Gyvenimas po traumos 

Ramūnas pasakoja ilgą laiką gyvenęs kaip ir visi – turėjo darbą, pomėgių. Įprastą kasdienybę nutraukė patirta trauma – dirbdamas statybose nukrito nuo stogo. „Lūžo stuburas, gyvenimą teko pradėti iš naujo. Kai esi sveikas, gyveni vienaip. Kai atsisėdi į neįgaliojo vežimėlį, tenka pasukti galvą, ką veikti toliau“, – pasakoja Ramūnas. 

REKLAMA

Vyras neslepia – tuo metu jam atrodė, kad žemė išslydo iš po kojų: „Pirmosiomis dienomis būna labai sunku. Po operacijos sužinojau, kad galimybių vaikščioti nebus. Praėjo nemažai laiko, kol susitaikiau su nauja būsena. Reikėjo draugų palaikymo, labai daug padėjo sesė medikė.“ 

Sesuo kreipėsi į Molėtų žmonių su negalia sąjungą, ieškojo informacijos, pagalbos. Pirmiausia Ramūnas pateko į savarankiško gyvenimo įgūdžių stovyklą, vykusią Ukmergės rajone, Vepriuose. Ten sutiko likimo draugų, po truputį mokėsi gyventi judėdamas neįgaliojo vežimėliu – kaip įveikti kliūtis, kaip tvarkytis, kad būtų kuo savarankiškesnis. 

Pirmiausia Ramūnas įgijo vairuotojo pažymėjimą. „Tada gyvenimas pasidarė lengvesnis, tapau nuo nieko nepriklausomas – sėdi į automobilį ir važiuoji ten, kur reikia. Dabar su Gražina turime specialiai pritaikytą autobusiuką, visur keliaujam kartu“, – pasakoja vyras. 

Kuris kaimyninės Lenkijos miestas geriausiai pritaikytas negalią turintiems žmonėms?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Vroclavas
Krokuva
Gdynė
BALSUOTI
REZULTATAI
Kuris kaimyninės Lenkijos miestas geriausiai pritaikytas negalią turintiems žmonėms?
Vroclavas
23.3%
Krokuva
55.1%
Gdynė
21.6%

REKLAMA

Pakeitė specialybę 

Sėdęs į neįgaliojo vežimėlį, Ramūnas dirbti statybininku nebegalėjo. Molėtų žmonių su negalia sąjungoje jam pasiūlyta Valakupių reabilitacijos centre įgyti naują specialybę. Pasak Ramūno, galimų profesijų pasirinkimas nebuvo didelis: odininko, kompiuterininko, juvelyro. Pasirinkimą lėmė tai, kad Molėtų rajone nebuvo juvelyro – prireikus sutaisyti papuošalą ar kitą dirbinį, molėtiškiams tekdavo keliauti į Uteną. 

Ramūnui įkurti darbo vietą padėjo Vlada Gribėnienė. Tuo metu Molėtų Darbo birža išsikėlė į naujas patalpas, jos liko tuščios. Čia Ramūnas įsirengė kabinetą, padedamas molėtiškių, susikūrė darbo vietą ir pradėjo nuosavą verslą. 

Molėtų žmonių su negalia sąjungos pirmininkė Marytė Baliūnaitė pasakoja, kad įsigyti darbo įrankius Ramūnui padėjo Molėtų bendruomenė: „Organizavome lėšų rinkimo akciją, virėme sriubas, žmonės noriai aukojo, prisidėjo ir Molėtų rajono savivaldybė. Taip surinkome 3 tūkst. eurų. Ramūnas dar nebuvo baigęs mokslų, o pinigų įrankiams pirkti jau buvo.“ Ramūnas jaučiasi dėkingas visiems, kurie jam padėjo verslo pradžioje. Jam pačiam būtų prireikę ilgokai taupyti, kol būtų susipirkęs visus darbui reikalingus įrankius. 

Vyras pasakoja pradėjęs nuo juvelyrinių dirbinių remonto – tai nutrūkusią grandinėlę sujungia, tai apyrankę, auskarus suremontuoja. Netrukus pradėjo kurti pats – tiek grandinėles, tiek žiedus ar kitus papuošalus. Žmogus atneša aukso gabalėlį, o jis pagal nurodytą pavyzdį sukuria dailų dirbinį. 

REKLAMA

„Kruopštumo mano darbe reikia labai daug. Čia nepaskubėsi. Stengiuosi dirbti taip, kad papuošalai pačiam patiktų. Gerai ir tai, kad verslas nėra sezoninis – juvelyrinius dirbinius reikia remontuoti visus metus. Pertrauką teko padaryti tik per karantiną, bet tuo metu nedirbo didžioji dalis Lietuvos“, – sako pašnekovas. 

Ramūnas dirba pagal individualios veiklos sutartį, mokesčių jam mokėti nereikia, užtenka tik deklaruoti pajamas, taip pat susimokėti už patalpų nuomą. Vyras nesiskundžia: „Užtenka duonai su sviestu. Dirbdamas prisiduriu prie neįgalumo pašalpos, nors susitaupyti daug neišeina. Vis dėlto labai svarbu ir tai, kad dirbu širdžiai mielą darbą.“ 

Susipažino ligoninėje 

Gražina į neįgaliojo vežimėlį atsisėdo po to, kai dėl kraujagyslių susirgimo sukeltos trombozės jai amputuota koja. Moteris pasidžiaugia dar ligoninėje sutikusi Ramūną – taip negandas įveikti buvo lengviau. „Kritome vienas kitam į akį, prasidėjo draugystė. Iš pradžių bendravome telefonu, žinutėmis, skambučiais. Abu gyvenom nepritaikytuose būstuose, neturėjome sąlygų susitikinėti. Vis dėlto pamažu „prisibendravome“, – šypsosi Gražina. 

Taip sutapo, kad moteris taip pat mokėsi Valakupių socialinės reabilitacijos centre, ten ji įgijo odininko specialybę, gamina dirbinius iš odos. „Kai grįžau iš Valakupių, Ramūnas jau buvo gavęs socialinį būstą pirmajame aukšte. Priėmė ten gyventi ir mane“, – pasakoja moteris. 

M. Baliūnaitė juokiasi – socialinio būsto skyrimo istorija buvusi labai įdomi: „Prašymus pritaikyti būstą pateikė ir Ramūnas, ir Gražina. Nuvažiavome į Giedraičius, kur tuo metu gyveno Gražina. Viena savivaldybės specialistė ir sako: „Perdarinėk dabar du būstus. Va kad abu sueitų, pradėtų kartu gyventi, užtektų perdaryti vieną.“ Atrodo, tarsi Aukščiausiasis būtų išgirdęs tuos žodžius. Netrukus sužinojome, kad Ramūnas su Gražina panoro gyventi kartu.“ 

REKLAMA

Kuria bendrus ateities planus 

Pora pernelyg nesiskundžia nei dėl sunkumų, nei dėl varginančios buities. Abu pasidžiaugia, kad neseniai įsigijo šuniuką, kuris labai praskaidrina gyvenimą. Gyvūnėlį kasdien reikia vedžioti, todėl Gražina su Ramūnu sėda į autobusiuką ir keliauja į gamtą. „Žinoma, kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime, taip ir mūsiškiame būna visko. Vis dėlto stengiamės gyventi visavertį gyvenimą. Labai norėtume pakeliauti kartu kur nors toliau, bet kol kas tai – tik mudviejų svajonė“, – prisipažįsta Gražina. 

Ramūnas su Gražina turi ir idėjų, susijusių su bendra kūryba. „Planuojame pabandyti graviravimo meną. Pavyzdžiui, graviruoti ant stiklo gėlytes ar ką nors panašaus. Norėčiau išmokti tai, ką moka Ramūnas, galbūt ateityje galėtume dirbti kartu. Abu siejame gyvenimą su menu. Jei nebūtume atsisėdę į neįgaliojo vežimėlius, mūsų gabumai veikiausiai taip ir nebūtų išryškėję. Kiekvienam žmogui bent kartą gyvenime duodama galimybė atskleisti duotus talentus“, – įsitikinusi moteris. 

M. Baliūnaitė pasidžiaugia, kad Molėtų rajone yra tokių šaunių neįgaliųjų bendruomenės narių kaip Gražina ir Ramūnas: „Molėtų žmonių su negalia sąjungos ateitį matau su šiais žmonėmis. Gražiną planuojame priimti į darbą – noriu iš anksto ruošti sau pamainą. Įsitikinau, kad dirbti su negalią turinčiais žmonėmis yra labai didelė atsakomybė, todėl svarbu rasti žmogų, kuris galėtų tęsti geriausias nevyriausybinių organizacijų tradicijas. Darbas su negalią turinčiais žmonėmis – labai specifinis, neįdėjęs širdies jo nepadirbsi.“ 

Ramūnas jau dabar yra Molėtų žmonių su negalia sąjungos valdybos narys. M. Baliūnaitės teigimu, jis aktyvus, pataria ūkiniais klausimais, aktyviai dalyvauja organizacijos valdyme.

Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.


Rašyti komentarą...
R
Rima
2020-07-12 23:11:19
Pranešti apie netinkamą komentarą
Šaunuoliai.Sveiki,jauni žmonės mėgsta verkšlenti, kaip jiems sunku, o čia žmonės su negalia dirba, kuria,gyvena pilnavertį gyvenimą.Sėkmės ir būkit kartu laimingi.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų