Psichiatrė pataria, kaip elgtis su agresyviu psichikos sutrikimų turinčiu žmogumi

Skaityk lengvai

Pyktis, agresija būdingi ne vien psichikos negalią turintiems žmonėms. Vis dėlto kai kuriais atvejais dėl vienokių ar kitokių priežasčių šie žmonės tampa agresyvūs. Su tuo tenka susidurti ne tik psichiatrams, bet ir socialiniams darbuotojams, užimtumo specialistams ar kitiems tiesiogiai su jais dirbantiems žmonėms. Gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė pataria bendraujant su agresyviu asmeniu laikytis tam tikrų taisyklių. 

Pyktis (nuotr. Shutterstock.com)

Medikės teigimu, pyktis būdingas visiems – tai esminė žmogaus emocija, kurią patiria kiekvienas: „Pyktis kyla tada, kai galvojame, kad kažkas mus įžeidė, užgavo, su mumis neteisingai elgėsi, sutrukdė siekti savo tikslų. Pykčio nereikia slopinti – slopinamas jis pasireiškia negatyviu, pasyviai agresyviu elgesiu.“ 

REKLAMA

Pyktis gali būti labai skirtingas – nuo lengvo sudirgimo iki intensyvaus įsiūčio. Dažnai pyktis būna atsakas į tikrą ar tariamą žmogaus patirtą nuoskaudą, baimę ir kitas neigiamas emocijas. Pasak R. Mazaliauskienės, pyktis nėra blogis, bet destruktyvus pyktis priverčia žmogų elgtis impulsyviai ir agresyviai, pamiršus apie galimas pasekmes. Agresyviai besielgiantis žmogus gali pažeisti kitų žmonių saugumą, savivertę, sukelti skausmą ar net sužeisti. 

Kuris kaimyninės Lenkijos miestas geriausiai pritaikytas negalią turintiems žmonėms?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Vroclavas
Krokuva
Gdynė
BALSUOTI
REZULTATAI
Kuris kaimyninės Lenkijos miestas geriausiai pritaikytas negalią turintiems žmonėms?
Vroclavas
23.5%
Krokuva
54.8%
Gdynė
21.7%

REKLAMA

Agresyvumas didėja, kai susideda keletas veiksnių 

Psichiatrė pabrėžia, kad agresija gali būti tiesiogiai susijusi su psichikos liga – kai kuriems psichikos sutrikimams būdingas impulsyvus elgesys. Agresyviu gali tapti balsus girdintis, kliedintis žmogus, kuriam atrodo, kad aplinkiniai nusiteikę priešiškai, nori su juo susidoroti ir pan. 

Pasak specialistės, maždaug 18–25 proc. psichiatrijos skyriuose besigydančių pacientų elgesys būna agresyvus. Jis nepriklauso nuo to, koks sutrikimas žmogui diagnozuotas, pavyzdžiui, nors sergantieji šizofrenija dažnai laikomi itin agresyviais, vis dėlto agresyviai elgiasi tik 10–25 proc. jų. Nėra skirtumo ir tarp lyčių – agresija būdinga tiek vyrams, tiek moterims. 

Agresyvumo lygis smarkiai padidėja, kai greta psichikos sutrikimo prisideda ir kiti neigiami veiksniai. „Turinčių sunkų psichikos sutrikimą ir vartojančių psichoaktyviąsias medžiagas agresyvumo lygis padidėja iki 31 proc. Tikimybė, kad agresyviai elgsis žmogus, turintis sunkų psichikos sutrikimą, asmenybės sutrikimą bei vartojantis psichoaktyviąsias medžiagas, padidėja net iki 43 proc.“, – aiškina R. Mazaliauskienė. 

Nuo ko prasideda agresija? 

Pašnekovė apibrėžia veiksnius, dėl kurių žmogus gali tapti agresyvus. Tai – turima psichopatologija (t. y. pačios ligos simptomai), neurofiziologiniai sutrikimai, galvos traumos, frustracija, tam tikri asmenybės bruožai, piktnaudžiavimas psichoaktyviosiomis medžiagomis. 

Be to, išprovokuoti agresiją gali ir asmeniui atrodanti nesaugi aplinka ar kiti dalykai: „Baimė, grėsmė savęs vertinimui, poreikių nepatenkinimas, konfliktas tarp esminių vertybių, bejėgiškumo jausmas. Agresyvus gali tapti ir žmogus, kuriam tenka ilgai laukti eilėje pas specialistus, kai aplink daug žmonių, pernelyg karšta, nėra vietos atsisėsti ir panašiai. Tokiu atveju jis pasijunta negerbiamas, nuvertintas, galvoja, kad kitiems rodomas didesnis dėmesys, su juo neteisingai elgiamasi.“ Agresiją gali sukelti ir netinkamai bendraujantys specialistai, todėl darbuotojai, susiduriantys su šiais žmonėmis, turi būti mokomi nuspėti galimas rizikas, taip pat stebėjimo, agresyvaus elgesio deeskalavimo technikų. 

REKLAMA

Psichiatrės teigimu, nėra vieno auksinio standarto, klausimyno, kuris padėtų nustatyti žmogaus agresijos riziką. Visais atvejais specialistams dera remtis savo žiniomis ir praktika. „Pastebėti, kad žmogus tampa agresyvus, galima tiek pagal jo žodžius, tiek pagal elgesį. Tokiu atveju padažnėja pulsas, žmogus atrodo išraudęs, įsitempęs, linkęs užimti kitų asmenų erdvę, pernelyg garsiai kalba, per ilgai išlaiko akių kontaktą. Sunerimti reikėtų ir tada, kai klientas atsistoja ir šiek tiek palinksta link pašnekovo – tai yra dominavimo ir galios demonstravimas“, – pabrėžia R. Mazaliauskienė. 

Be to, atsiranda ir bendras susijaudinimas – žmogus tampa dirglus, o jo mąstymas – nenuoseklus, jis atsisako bendrauti, gali grasinti tiek žodžiu, tiek gestais, blokuoti specialistui išėjimo ar atsitraukimo kelius. 

Kaip elgtis su agresyviu žmogumi? 

R. Mazaliauskienės teigimu, bendraudamas su agresyviu klientu, specialistas visų pirma privalo išlikti ramus. Jo balsas turi būti lygus, veido išraiška – neutrali. Žmogui reikia parodyti dėmesį, palaikyti su juo akių kontaktą, tik jis neturi būti primygtinis, nes pernelyg ilgai trunkantis žvilgsnis gali būti suprastas kaip agresyvus. Specialistas taip pat turėtų įsitikinti, ar asmeniui pakanka asmeninės erdvės. 

Būtina žmogų įdėmiai išklausyti, nepertraukti jo emocijų reiškimo. „Nedera į pyktį ar skundus reaguoti pykčiu, įsižeidimu, – tikina psichiatrė. – Netinka žmogų barti, smerkti, kritikuoti už jo reakciją. Nieku gyvu nereikia bandyti prieštarauti, paneigti jo argumentus. Netinka ir gynybiškai teisintis: „Mes labai stengiamės, negi jūs nematote?“ Įsiaudrinusio žmogaus geriau nebandyti nuraminti paliečiant – tai gali sukelti neprognozuojamą reakciją.“ 

REKLAMA

Taip pat specialistui nereikėtų bendrauti stovint pacientui už nugaros, blokuoti jam kelio į pasitraukimą. „Negerai mojuoti agresyviam klientui rankomis prieš veidą, prieiti prie jo pernelyg arti, raukytis ar rodyti grimasas. Agresiją gali sukelti ir dūsavimas, asmeninės reakcijos ar triukšmas patalpoje“, – teigia R. Mazaliauskienė. 

Dar viena svarbi taisyklė – laikytis nuo agresiją demonstruojančio žmogaus saugaus atstumo, būti arčiau durų, stovėti už pertvaros, stengtis išlikti ramiam ir tvirtam, parodyti, kad jūs kontroliuojate situaciją. „Būtina išklausyti, dėl ko žmogus pyksta, ir parodyti, kad jūs jį girdite, kai kuriais atvejais – atkartoti jo žodžius, parodyti, kad išgirdote. Galima užduoti atvirus klausimus, pavyzdžiui, kas jus supykdė, kaip stipriai pykstate ir pan.,“ – aiškina pašnekovė. 

Taip pat svarbu laiku sustabdyti demonstratyvią nepagarbą specialistui, išlaikyti ribas: „Pavyzdžiui, jei klientas paėmė jūsų pieštuką, mandagiai pasakykite, kad jį grąžintų.“ 

Traktuoti rimtai 

Psichiatrė pataria išsiaiškinti agresijos priežastis ir įvertinti, ar kliento skundai pagrįsti, padėti išsiaiškinti jo problemas: „Nieku gyvu nedera žmogaus pasakojimo nuleisti juokais, net jei jis, jūsų manymu, kalba nerealius dalykus – pačiam žmogui tai atrodo rimta, todėl turi būti rimta ir specialistui, – pataria R. Mazaliauskienė. – Taip pat nederėtų žmogaus raginti kalbėti apie save daugiau, nei jis ar ji yra pasiruošę. Netinka nukreipti kalbos nuo jausmų, apie kuriuos asmuo nori kalbėti, reikia leisti jam išsisakyti.“ 

REKLAMA

Jei specialistas jaučia, kad su psichikos sutrikimą turinčiu žmogumi pasielgė netinkamai, jis turėtų nebijoti pripažinti savo klaidų ir atsiprašyti. Jei konfliktas darosi rimtas, galima įtraukti trečiąjį asmenį kaip taikdarį. Kai situacija tampa sunkiai kontroliuojama, specialistas turėtų padaryti pertrauką, sutarti su žmogumi tęsti pokalbį tada, kai emocijos aprims. 

„Organizacija turėtų aptarti kiekvieną kliento agresijos atvejį. Kolegos turi dalytis patirtimi, kaip dirbti su agresyviais psichikos sutrikimų turinčiais žmonėmis – tai padės išvengti panašių nutikimų ateityje. Svarbu įvertinti kiekvieną atvejį kaip pamoką, iš kurios galima pasimokyti“, – pabrėžia R. Mazaliauskienė.

Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų