REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
4
Kęstutis kraujo donoru tapo daugiau nei 100 kartų (nuotr. asm. archyvo)

Vilnietis Kęstutis Tamašauskas nė ir pats negalėtų įsivaizduoti, kiek gyvybių jis jau yra išgelbėjęs. Mat vyras jau 43-ejus metus yra neatlygintinas kraujo donoras ir pats juokaudamas sako, kad tikriausiai atidavė jau net septynis kibirus kraujo. Vis dėlto Kęstučiui iki šiol atmintyje yra įsirėžė du išskirtiniai atvejai, kai jis iš mirties gniaužtų padėjo ištrūkti kitiems. 

4

Vilnietis Kęstutis Tamašauskas nė ir pats negalėtų įsivaizduoti, kiek gyvybių jis jau yra išgelbėjęs. Mat vyras jau 43-ejus metus yra neatlygintinas kraujo donoras ir pats juokaudamas sako, kad tikriausiai atidavė jau net septynis kibirus kraujo. Vis dėlto Kęstučiui iki šiol atmintyje yra įsirėžė du išskirtiniai atvejai, kai jis iš mirties gniaužtų padėjo ištrūkti kitiems. 

REKLAMA

Vilnietis Kęstutis Tamašauskas pasakoja, kad kraujo donoru tapo dar sovietmečio laikais, kai už kraujo davimą buvo atsidėkojama laisvadieniu. Todėl oficialiai sakoma, kad nemokamai donoru jis tapo jau 73 kartus, tačiau vyro skaičiavimais buvo iš viso jau 139 kartai.

„Dabar yra tokia sistema, kad nuo 1996 metų yra neskaičiuojamas prieš tai duotas kraujas, nes už jį duodavo laisvą dieną ir laiko, kad tai buvo apmokamas, nors buvo ir atskirai mokami pinigai, bet aš niekada jų neimdavau. Mano paskaičiavimais turėtų būti 139 kartai su tais, kurie buvo sovietmečiu.

REKLAMA
REKLAMA

Žinoma, kartais būna ir pertraukėlių, pavyzdžiui, ranka buvo lūžusi, po to kraujo duoti negalima 4 mėnesius. Buvo ir operacijų įvairių, tada pusmetį negali duoti. Kitą kartą peršali ir geri vaistus, o čia šventas dalykas, kad po vaistų vartojimo negali mėnesį duoti kraujo. Šio nuostato tikrai laikausi labai stipriai. Manęs niekas nevertė, pats norėjau duoti, tad jeigu jau duoti, tai daryti reikia sąžiningai“, – sako vyras.

REKLAMA

Atiduoda vidinę skolą

Kęstutis sako, kad kraujo ir jo dalių donoru tapo ne dėl garbės ar apdovanojimų. Tai tarsi mažas priartėjimas prie taip ir neišsipildžiusios vaikystės svajonės mokytis medicinos. Be to, jo viduje knibžda mintis, kad yra skolingas už visas vaikystėje lopytas žaizdas.

„Nepatekau į mediciną, nors bandžiau net keletą kartų, bet tais laikais įstoti buvo labai sunku. Tuo labiau mano giminėje buvo daug tremtinių. Taip pat mano gyvenimas buvo labai neramus: daug traumų ir lūžių, vaikų namai praeityje. Ir, žinot, kaip berniokai – kažkur lipi, griūni, susižaloji. Turėjau tokią vidinę skolą daktarams, tad ir gavosi taip, kad pradėjau gelbėti žmones“, – šypteli vyras.

REKLAMA
REKLAMA

Kęstutis vis dar prisimena pirmąjį savo kraujo davimą – tai buvo dar tais laikais, kai „Raudonasis kryžius“ buvo įsikūręs Tilto gatvėje, Vilniuje. Tačiau net ir pirmąjį kartą gulant į aparatais apraizgytą kėdę, vyrui baisu nebuvo.

„Man kraujas ar skausmas niekada nekėlė jokio susijaudinimo, nors teko matyti, kaip kiti alpsta ar sutrinka. Vaikystėje patyriau ne vieną lūžį, tai kraujas man buvo įprastas dalykas. Iš pradžių duodamas kraują aš net nesuvokiau, ką aš darau, ir tai supratau tik po 2005 metų birželio 14 dienos.

Tą kartą buvo pirmą kartą surengta Kraujo donorų diena ir „Keistuolių teatre“ buvo surengtas labai gražus vakaras. Tik jo metu aš iki galo suvokiau, ką aš darau“, – pasakoja garbės kraujo donoru tapęs vyras.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Įvykiai, palietę širdį

Nors Kęstutis iki šiol neįsivaizduoja, kiek yra išgelbėjęs gyvybių, vis dėlto vilnietis vyras prisimena du įvykius, kurie jo širdyje iki šiol užima ypatingą vietą. 

„Kraujo centre“ dirbantys žmonės man jau kaip giminės – paskambina, aš esu kitam Lietuvos krašte, pasako „Kęstuti, labai trūksta trombocitų“, nes kartais gelbėja ne tik kraujas. Trombocitai ypač reikalingi gimdyvėms, kurių vaikelis gyvas, bet jų gyvybė gęsta, nes neįmanoma sustabdyti kraujo, o tokiu atveju galėtų išgelbėti tik kraujo trombocitai. Tada viską meti ir važiuoji. Toliausiai mane „pagavo“ Latvijoje, Venspilyje. Iš jo važiavau tiesiai į Vilnių“, – jaudinantį nutikimą primena jis.

REKLAMA

Kitas nutikimas įvyko prieš 13 metų. Kęstučio vaikystės bėgo ir vaikų namuose, todėl susiradęs savo seserį be galo džiaugėsi. Susisiekęs su ja susitarė, kad atvyks pas ją į Žemaitiją Kūčių vakarienei. Jau susiruošęs jis sulaukė skambučio, kur kitame telefono ragelio gale buvo prašoma skubiai pagelbėti ir paaukoti kraujo kontinentų.

„Manęs prašė atvažiuoti ir paaukoti trombocitų. Lėkiau ten, išgulėjau dar maždaug pusantros valandos. Kai išeidinėjau, buvo jau vėlus vakaras ir gydytojas palydėjo mane prie durų. Jis man pasakė: „Na va, dar vienas žmogelis sulauks šventų Kalėdų“. Tie žodžiai man per dūšią taip ir nuėjo.

REKLAMA

Kiek žmonių jau pagelbėjau, aš neskaičiavau, bet dažnai juokiuosi, kad jau 7 kibirus kraujo atidaviau. Žinau, kad šitie dalykai yra skaičiuojami, tai, manau, kad jau bus šimtai žmonių. Susitikti nei vieno neteko, nes šie duomenys yra saugomi. O aš ir nebandžiau susisiekti. Tiesiog žinau, kad kažkur yra mano dalelė, o ieškoti ryšių nebandžiau. Ir nereikia“, – šypteli jis.

Susiduria su stereotipais

Kęstutis neslepia, kad dažnai tenka susidurti su neigiamais stereotipais, tačiau jis stengiasi visus juos sugriauti ir į kraujo donorystę įtraukė net savo kovos menų mokinius.

„Labai dažnai tenka susidurti su neigiamomis nuomonėmis tiek darbinėje aplinkoje, tiek su mokiniais. Bet aš daugybę žmonių pritraukiau paaukoti kraujo. Kai kurie iš tų berniukų per savo 18 gimtadienį pirmą kartą paaukoja kraujo. Taip pat kiekvieną savo gimtadienį duodu kraujo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Labai stengiuosi sugriauti visus neigiamus mitus. Labai didelę žalą padarė, kai buvo suimta „Kraujo centro“ vadovė Joana Bikulčienė. Aš mačiau kaip ji kūrė nemokamos donorystės sistemą ir kokie gražūs rezultatai buvo. O vėliau staiga, tarsi karvė nulaižė, žmonės pradėjo neiti, nes buvo pradėta kalbėti paskalomis“, – apgailestauja jis.

Už pasiaukojimą – garbės donoro apdovanojimas 

Vyras sako, kad jam niekada neteko pajusti jokių neigiamų poveikių po kraujo davimo. Atvirkščiai – po to jis jaučiasi atsigavęs, galintis kalnus nuversti ir tas geras ūpas nedingsta net porą savaičių.

„Čia galiu pabūti ir egoistas, nes gaminantis prarastam kraujui vyksta ir viso organizmo atsinaujinimas. Daktarai sako, kad dėl šito moterys jaunėja. Aš išėjęs iš ten jaučiuosi nesvietiškai pakylėtas ir savaitę ar porą po to išmušti mane iš vėžių yra praktiškai neįmanoma.

REKLAMA

Užsiminiau apie tą egoizmą. Norintys paaukoti kraujo, turi turėti omenyje, kad tai tikrai naudinga organizmui.  Be to, patekus į avariją, kur netenkama daug kraujo, donorai bet kokiu atveju išgyvena, nes jų organizmai yra pripratę prie staigaus kraujo netekimo.

Dar vienas įdomus dalykas – čia galime ir pajuokauti, ir rimtai – kraujo donorystė apsaugo nuo ėjimo į kairę, nes neduok, Dieve, užsikrėsi kažkuo ir „Kraujo centre“ visi iškart pamatys. Juk bus tokia gėda“, – juokiasi vyras.

Dar vienas malonus nutikimas Kęstučio gyvenime įvyko, atsiimant garbės donoro apdovanojimą, kuris žymi, kad žmogus neatlygintinai kraujo davė jau 40 kartų:

„Daugybę metų dainuoju vyrų chore „Sakalas“. Vieną kartą dalyvavome su choru garbės donorų apdovanojimų įteikimo vakare. Tą vakarą buvome apdovanoti kartu su kitu sakaliečiu Dimitriju Fomkinu. Įsivaizduokite, du garbės donorai viename kolektyve, tai beveik neįmanoma. Taip smagu buvo. Šiemet Vilius Kavaliauskas, vienas garsiausių apdovanojimų dailininkų, palaimino mano šiemet padarytą auksinę miniatiūrą. Nors ją darėmės sau su Dimitrijumi, bet paliksime tą formą ateities garbės donorams“, – sako Kęstutis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų