„Ypatingos studijos“ įkūrėja padeda ypatingiems vaikams atsiverti per šokį

Skaityk lengvai

Rasa Rudaitienė – judesio choreografė, „Ypatingos studijos“ įkūrėja ir vadovė. Jau 10 metų Rasa yra arti šeimų, kurias vienaip ar kitaip palietė negalia. Ji žino, su kokiais sunkumais susiduria tėvai, augindami specialiųjų poreikių turinčius vaikus, ir kartu su kolegomis stengiasi vaikams padėti. Neseniai Rasa patirtimi dalijosi virtualiame seminare, pasakojo apie šokio naudą ypatingiems vaikams. 

„Ypatingos studijos“ įkūrėja Rasa Rudaitienė siekia, kad vaikai suprastų, jog šokis yra natūralus džiaugsmas. „Ypatingos studijos“ archyvo nuotr.
20

Dirbti su negalią turinčiais vaikais Rasa pradėjo dar tuomet, kai studijavo šokio edukologiją. Pirmieji jos ugdytiniai buvo vaikai, turintys regėjimo negalią. „Manęs visi klausia, kaip ryžausi mokyti šokti nematančius vaikus, o aš atsakau, kad prieš pradėdama dirbti su neregiais užsimerkdavau ir stengdavausi suprasti, kaip aplinkoje orientuojasi nematantis žmogus, ką jis išgyvena, stengiausi pajusti, kaip neregiai girdi aplinką, muziką, ir šitai padėjo man suprasti savo mokinius“, – pasakoja Rasa. 

REKLAMA

Jos ugdytiniai lankė tuometį Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių centrą. „Pamenu, atėjusi pasakiau, kad juos nuvesiu į salę, tačiau tuojau supratau, kad vesti nereikia, jie puikiai orientuojasi jiems įprastoje erdvėje.“ Artimiau susipažinusi su mokiniais Rasa pasakė, kad visi drauge mokysis šokti, stengsis sukurti šokį, kurį vėliau nufilmuos, ir jį pamatys visa mokyklos bendruomenė, mokinių tėvai. Vaikai nustebo, jie netikėjo, kad galėtų šokti, bet kartu pasijuto ir atsakingi, nes jų šokis bus įamžintas. 

(20 nuotr.)
FOTOGALERIJA. „Ypatingos studijos“ įkūrėja padeda ypatingiems vaikams atsiverti per šokį

Rasa uždavė namų darbą – patiems išsirinkti muziką, ir jie išsirinko hiphopą. Beliko tik išmokti šokio judesių. Pamokėlėse Rasa prieidavo prie kiekvieno šokėjo ir paėmusi už rankų parodydavo judesius ir drauge judėdavo, garsiai sakydama, kaip vieną ar kitą judesį reikia daryti. „Visą laiką kalbėdavau, kad vaikai žinotų, jog esu šalia, ir jaustųsi saugūs. Mums pavyko! Sukūrėme šokį ir su mažesniųjų grupe, ir su vyresniaisiais“, – dalijasi prisiminimais judesio choreografė. 

Šokis vaikus suartino. Vyresniųjų grupėje buvo berniukas, kuris ne tik nematė, bet turėjo ir klausos negalią. Jam buvo sunku suprasti, ką turi daryti, netgi per lytėjimo pojūčius, bet draugai nuolat jį padrąsindavo, priėję prie jo paimdavo už rankų ir jas kilnodavo, kartu atlikdavo plojimo judesius ir sakydavo: „Tu plok!“ Berniukas plodavo, juokdavosi, tada juokdavosi visi. 

Rasa sako, kad jai kaip tik ir buvo labai svarbu, kad vaikai suprastų, jog šokis yra natūralus džiaugsmas. Nesvarbu, kad ne visada pavyksta padaryti reikiamą judesį, kad kartais jiems sunku išlaikyti judesių koordinaciją, pusiausvyrą, svarbu bendra nuotaika, o ji atsispindi ir kūne. Per pamokėles Rasa stebėjo, kaip keitėsi paauglių laikysena, kaip jie išsitiesė, pradėjo labiau pasitikėti savimi, jaustis svarbūs. „Dirbdama su regos negalią turinčiais vaikais ir paaugliais, supratau, kad šis kelias yra mano ir juo eisiu toliau“, – sako Rasa. 

REKLAMA

Ar turintiesiems psichikos negalią turėtų būti taikomos išimtys gauti paramą savam verslui?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Taip, turėtų būti taikomos išimtys.
Ne, išimtys neturėtų būti taikomos.
Nežinau, man tai neaktualu.
BALSUOTI
REZULTATAI
Ar turintiesiems psichikos negalią turėtų būti taikomos išimtys gauti paramą savam verslui?
Taip, turėtų būti taikomos išimtys.
62.3%
Ne, išimtys neturėtų būti taikomos.
25.9%
Nežinau, man tai neaktualu.
11.8%

REKLAMA

Darbe padeda žinios ir nuojauta 

Rasa pasakoja, kad šokio edukologijos studijos jai padėjo atrasti daug metodų, kuriuos ji taiko dirbdama su įvairių raidos sutrikimų turinčiais vaikais. Būna, kad Rasą veda nuojauta, vidinis žinojimas, tačiau šokio edukologijos žinios padeda geriau šokių stilius pritaikyti įvairių raidos sutrikimų turintiems vaikams, paaugliams. 

Judesio choreografė savanoriavo įvairiuose projektuose, renginiuose, vasaros stovyklose, kur vienaip ar kitaip buvo įtraukti ir negalią turintys žmonės. Tačiau ji nesutinka su nuomone, kad darbas su negalią turinčiais vaikais ar suaugusiaisiais turi būti tik savanoriškas, kurį žmogus dirba turėdamas laisvo laiko: „Mokymasis šokti taip pat daug kam atrodo laisvalaikio užsiėmimas, tačiau aš siekiu įrodyti, kad tai tikslingas darbas, kurį turi dirbti profesionalas.“ 

Pradėjusi dirbti menų terapeute Kauno klinikų filiale Vaikų reabilitacijos ligoninėje „Lopšelis“ Rasa dar geriau susipažino su šeimomis, kuriose auga raidos sutrikimų turinčių vaikų. Tėvus, norinčius padirbėti su savo vaikais papildomai, Rasa pakvietė į savo „Ypatingą studiją“. 

Ryšį kuriame kantriai ir ilgai 

Į studiją ateina vaikų, kurių diagnozės ir poreikiai skirtingi. Rasos užduotis – pažinti vaiką ir padėti jam įsitraukti į veiklą. Vienam į studiją su mama atėjusiam berniukui buvo penkeri, jis buvo piktas, net agresyvus, ne tik pats nenorėjo dalyvauti ratelyje, bet ir neleido kitiems. Berniukas nekalbėjo, jam buvo baisu, kad šioje aplinkoje, kurioje jis nieko nesupranta, jis bus atskirtas nuo mamos, nežinia, ką turės daryti. Rasa pirmiausia suteikė galimybę šiam vaikui apsiprasti su aplinka, su erdve, kurioje vyksta pamokėlės. 

REKLAMA

Rasa sako, kad šiuo, kaip dažnai ir kitais panašiais atvejais, padėjo simbolių kalba: „Naudoju simbolių tvarkaraštį – korteles su paveiksliukais, kuriuose nupiešta, kokia veikla vyksta. Korteles su paveiksliukais iškabinu lentoje. Pavyzdžiui, vaikai susėdę rateliu, o berniukas atsisėda ne ratelyje. Jis iš pradžių simbolių net matyti nenori, bet jam pasakau – gerai, kad jis sėdi, ir parodau sėdinčio vaiko simbolį kortelėje. Taip jis savaime yra įtrauktas. Kitą kartą žaidžiame su kamuoliukais. Jis nenori žaisti, bet apžiūrinėja kamuoliukus, tada atkreipiu dėmesį į paveiksliuką – kamuoliukai. Jis pasižiūri ir pradeda suprasti, kad paveiksliuko vaizdas susijęs su šia veikla, ir ima jaustis saugiau. Pamažu suvokia, kad visi veiksmai yra suplanuoti, turi pradžią ir pabaigą.“ 

Kai į studiją ateina vaikas, turintis autizmo spektro sutrikimą, ir nepajėgia užmegzti jokio kontakto su aplinka, o tik sėdi, linguoja, į Rasos kvietimą užsiimti viena ar kita veikla visai nereaguoja ir toliau gyvena savo pasaulyje, Rasa taiko intensyviosios interakcijos metodą – kartoja vaiko elgesį: „Vaikas sėdi vienas ir linguoja, aš prieinu prie jo ir taip pat linguoju.“ Kartais tik po savaitės, kartais – po mėnesio vaikas pastebi, kad Rasa daro tą patį, ką ir jis, ir atsisukęs pasižiūri: kas gi čia vyksta? Paskui pereina prie kitos veiklos, o Rasa džiaugiasi užmezgusi kontaktą. Vaikas reaguoja, susikuria ryšys. 

Rasa pasakoja, kad dienos centre, į kurį buvo pakviesta vesti šokių pamokėlių, ji sutiko vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimą, kurie mokėjo atkartoti judesius, bet visai nemokėjo improvizuoti. „Improvizuoti mokiau taip pat atkartodama judesius ir darydama vis kitokį judesį. Vaikai įsitraukė į žaidimą, tarp mūsų atsirado ryšys ir jie ėmė suprasti, kad galima judesius kurti, bendrame judėjime atrasti savitą“, – pasakoja Rasa ir sako, kad svarbu dirbti lėtai ir jausti, kaip vaikai keičiasi. 

REKLAMA

Mergaitės paskatino judėti 

Rasa pasakoja apie šešiametį berniuką, kuris nenorėjo šokti bendrame rate, sėdėdavo atskirai, bet labai gerai atlikdavo fizinius pratimus, šokinėdavo, laipiodavo kopėtėlėmis. Bendradarbiauti jis nė už ką nenorėjo. Rasa, pasitarusi su berniuko mama, nutarė jį įtraukti į kitą grupelę, kurioje šokti mokėsi mergaitės, turinčios Dauno sindromą, jos už šešiametį buvo keleriais metais vyresnės. 

Rezultatai buvo stulbinantys. Šios mergaitės turėjo ypatingą empatiją, begalinį norą bendrauti, joms pavyko, ir gana greitai, įtraukti berniuką į ratelį. Jos pasijuto atsakingos, kad berniukas dalyvautų veikloje. Rasos džiaugsmui vaikai ėmė vieni kitiems padėti. Berniukas, būdamas fiziškai stipresnis už mergaites, lengvai įveikdavo Rasos padarytus kliūčių ruožus, vikriai laipiodavo, o mergaitės, nors ir pavargusios, nenorėdavo nuo jo atsilikti ir taip pat sportavo. Rasa sako, kad ši patirtis buvo nuostabi – skirtingų raidos sutrikimų turintys vaikai vieni kitiems padėjo. 

Kai atsisveikindama klausiu Rasos, kokią žinią norėtų perduoti jai dar nepažįstamiems tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, ji sako: „Džiaukitės savo vaikais, didžiuokitės. O vesdami į pamokėles nemanykite, kad jie kam nors trukdys, kad jie ko nors nesugebės. Vadovus informuokite, kokių sunkumų patiria jūsų vaikas, nesivaržykite, bendradarbiaukite. Kiekviena, kad ir pati mažiausia vaiko pažanga – tai jo pergalė. Kai vaikas, turintis specialiųjų poreikių, įsitraukia į kokią nors veiklą, yra gerai ne tik jam, bet ir visai jo šeimai.“

Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.


Rašyti komentarą...
A
Auksė
2020-05-24 17:25:15
Pranešti apie netinkamą komentarą
Nuostabu, ponia Rasa, kiek reikia noro ir kantrybės mokyti vaikučius. Bet juk šokis - puiki terapija. Linkiu Jums nemąžtančio entuziazmo ir optimizmo.:-)))
Atsakyti
0

P
PRL
2020-05-24 19:38:09
Pranešti apie netinkamą komentarą
Reikia kitokiems vaikams įvairių terapijų, tarp jų ir šokio.
Atsakyti
0

R
Rasa
2020-06-06 13:24:33
Pranešti apie netinkamą komentarą
Ačiū už palaikymą ir gražius žodžius
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (3)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų