REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
10
Živilė Bagūnaitė neskirsto vaikų į patogius ir nepatogius. (nuotr. asm. archyvo)
Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio

Živilė Bagūnaitė – jauna, dar nė 30-ies neturinti pedagogė, jau spėjusi išbandyti pradinių klasių mokytojos darbą skirtingose mokyklose. Abiejose ji mokė ir specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Mokytoja įsitikino: darbo sąlygos, vadovybės požiūris į pedagogą ir vaikus gali skirtis iš esmės. 

10
Skaityk lengvai

Živilė Bagūnaitė – jauna, dar nė 30-ies neturinti pedagogė, jau spėjusi išbandyti pradinių klasių mokytojos darbą skirtingose mokyklose. Abiejose ji mokė ir specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Mokytoja įsitikino: darbo sąlygos, vadovybės požiūris į pedagogą ir vaikus gali skirtis iš esmės. 

REKLAMA
Skaityk lengvai
REKLAMA
REKLAMA

Šiaulių universiteto Edukologijos fakultete pradinio ugdymo pedagogikos ir ikimokyklinio ugdymo studijas baigusi Živilė pirmiausia pradėjo dirbti lopšelyje-darželyje. Pasak jos, tik ką baigusių studijas specialistų mokyklos priimti neskuba, laukia, kol jie įgis patirties. „Darželyje dirbau keletą metų. Mažylių grupėje buvo visokių – ir tokių, kurių atsisakė kitos auklėtojos, turinčių elgesio ir emocinių sutrikimų. Nebuvo sunku, jaučiausi atradusi savo vietą, mane gerai vertino vadovybė, mylėjo vaikai. Vis dėlto po kurio laiko pajutau, kad darželyje netobulėju – darbas čia metų metais nesikeičia“, – pasakoja mokytoja. 

REKLAMA

Ji sako susiviliojusi pasiūlymu įsidarbinti vienoje Šiaulių miesto mokykloje pradinių klasių mokytoja. Pirmokėlių klasėje iš pradžių buvo 22, vėliau liko 19. Duomenų apie vaikų sutrikimus mokytojai niekas nepateikė. Apie kai kuriems nustatytas diagnozes ji sužinojo tik po pusmečio. Ne visi vaikai buvo tirti, nors sutrikimai buvo akivaizdūs. „Pirmiausia į Pedagoginę psichologinę tarnybą kreipiasi sukalbamesni tėvai. Niekas nenori judinti nedraugiškai nusiteikusių tėvų, todėl dažnai vaikai, kuriems reikia didelės specialistų pagalbos, jos nesulaukia. Mokyklos vadovybei kartais būna lengviau užsimerkti ir apsimesti, kad problemos nėra“, – apgailestauja Živilė. 

REKLAMA
REKLAMA

Jau po Naujųjų metų pradėjusiai dirbti mokytojai mokyklos vadovybė nepaaiškino, kad klasė – sudėtinga, mokytojos joje nuolat keitėsi. Neįprastos Živilei buvo ir patalpoje sumontuotos vaizdo kameros. Jos, beje, fiksavo tik vaizdą, be garso. Pasak mokytojos, tada negali žinoti, kaip nufilmuoti vaizdai bus interpretuojami: „Klasėje buvo keletas vaikų, kurie tarsi sėdėdavo gražiai savo suoluose, bet nuolat šnekėdavo, erzindavo visus vaikus. Sudėtinga būdavo ir kilus konfliktinėms situacijoms – turėdavai galvoti ne tik apie tai, kaip pasielgti, bet ir apie tai, kaip tavo elgesys bus įvertintas.“ 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pasak jos, klasės vaikai nebuvo draugiški, neretai pasitaikydavo konfliktų, mokytojai tekdavo reaguoti žaibiškai. „Pavyzdys: vyksta dailės pamoka. Stoviu vienoje klasės pusėje ir matau, kad vaikas dešinėje laiko iškėlęs žirkles, o kaire daužo klasės draugą. Per sekundę turi atsidurti įvykio vietoje, antraip viskas gali baigtis didele nelaime, – pasakoja Živilė. – Įtampa darbe buvo nuolatinė palydovė.“ 

Ar turintiesiems psichikos negalią turėtų būti taikomos išimtys gauti paramą savam verslui?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Taip, turėtų būti taikomos išimtys.
Ne, išimtys neturėtų būti taikomos.
Nežinau, man tai neaktualu.
BALSUOTI
REZULTATAI
Ar turintiesiems psichikos negalią turėtų būti taikomos išimtys gauti paramą savam verslui?
Taip, turėtų būti taikomos išimtys.
62.3%
Ne, išimtys neturėtų būti taikomos.
25.7%
Nežinau, man tai neaktualu.
12%
Balsavo: 435

REKLAMA

Ieškojo išeičių iš sudėtingų situacijų 

Jauna pedagogė stengdavosi užkirsti konfliktams kelią. Su klase buvo sutarusi: kiekvienas turi ugdytis savimonę, atsakomybę, žinoti, kada jo galvelėje „apsilanko niūros mintys“. Tokiu atveju nieko nesakydamas vaikas galėdavo išeiti iš klasės ir tyliai stovėti už durų. Mokytoja, skyrusi darbą visai klasei, eidavo pas vaiką ir kalbėdavosi su juo. 

Živilė sako dirbusi taip, kaip suprato pati – svarbu, kad per pamokas būtų gerai ir mokiniams, ir jai: „Jei matydavau, kad kuriam nors specialiųjų poreikių turinčiam vaikui emociškai ne ta diena, skirdavau jam tokias užduotis, kokios jam patikdavo. Vienas vaikas labai mėgo matematiką, bet jam nesisekė lietuvių kalba. Kai matydavau, kad dirbti berniukas nenusiteikęs, visą dieną jam leisdavau spręsti matematikos uždavinius. Taip išvengdavome agresijos priepuolių.“ 

REKLAMA

Pedagogė su vaikais daug kartų žiūrėjo etikos pamokoms rekomenduojamą filmą „Inside out“, analizavo jį su vaikais įvairiais aspektais. „Stengiausi parodyti, kad visi tuo pačiu metu jaučiamės skirtingai, ir tai normalu. Vienas yra laimingas, kitam sunku, vienam situacija kelia džiaugsmą, kitam – baimę. Svarbiausia, kad būtume tolerantiški vieni kitiems. Daug pagelbėjo ir etikos programa „Antras žingsnis“, – pasakoja Živilė. 

Pasak jos, klasės vaikų tėvai taip pat nebuvo tolerantiški – visi linkę kaltinti ne savo, o kitus vaikus. Neva, jei „ano“ vaiko nebūtų, ir maniškis elgtųsi gerai, „anas“ mano vaiką erzina... Tokia pozicija tėvams buvo labai patogi. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vadovybė ir kolegos nepalaikė 

Živilė sako neabejojanti, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai privalo būti kartu su visais. „Mano nuostata: niekada gyvenime neturėsi sąlygų būti ir dirbti tik su tais, kuriuos mėgsti, apsuptas tų, kurie tau patinka, todėl būtina išsiugdyti toleranciją. Deja, mokyklos vadovybės požiūris buvo kitoks: jei vaikas elgiasi blogai, reikia kuo skubiau jo atsikratyti“, – apgailestauja mokytoja. 

Jaunos pedagogės siekis padėti integruotis visiems vaikams niekam nebuvo įdomus, ji nuolat girdėdavo replikas ar net pašaipas. Živilė sako paramos sulaukdavusi tik iš Šiaulių pedagoginės psichologinės tarnybos specialistų bei Krašto apsaugos savanorių, kuriems ji pati priklauso jau penkerius metus. „Savanoriai mane ir guodė, ir džiaugėsi kartu. Patirtis Krašto apsaugos savanorių būryje labai praverčia mokykloje – tarnyboje tenka dirbti prie psichologinių operacijų, tai padeda jaustis tvirtesnei, daug į ką reaguoti ramiau, su humoru“, – šypsosi Živilė. 

REKLAMA

Mokytoja iki šiol jaučia nuoskaudą, kad buvusios mokyklos vadovai ir kolektyvas jos nepalaikė net tada, kai antrokėlių klasė tapo Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės skelbtos iniciatyvos „Vasario 16-ąją švęsk linksmai ir išradingai“ nugalėtoja. „Sumanėme prikepti sausainių ir nuvežti seneliams į globos įstaigą, – prisiminimais dalijasi mokytoja. – Buvo gražu žiūrėti, kaip antrokėliai patys minkė, kočiojo tešlą, spaudė ir kepė sausainius. Nekreipiau dėmesio, kad grindys buvo pilnos ir miltų, ir grietinės – kur kas svarbiau buvo puiki visų nuotaika ir patyriminis ugdymas. Pagaminome seneliams atvirukų, parengėme pasirodymą. Šventė praėjo puikiai, antrokėliai globos namuose elgėsi pavyzdingai.“ 

REKLAMA

Sulaukusi Prezidentūros kvietimo, Živilė sako skraidžiusi tarsi ant sparnų. Į realybę greitai grąžino kolegų vertinimas: „Ką, su tokia klase – į Prezidentūrą? Jūs ką, važiuosit?“ Pradžiugino tik Krašto apsaugos savanorių parama – jie nuoširdžiai sveikino Živilę su šauniu darbo įvertinimu. Pasak mokytojos, jos vaikai Prezidentūroje elgėsi pavyzdingai, net gavo po balioną už geriausią elgesį. Beje, tie, „su etikete“, buvo pavyzdingiausi. 

Živilė mokykloje dirbo ne tik su pradinukais, bet ir su paauglėmis. Pagal programą „DofE“ daugiau nei pusę metų su keturiolikmetėmis ji rengėsi žygiui, kur dvi dienas ir vieną naktį merginoms reikėjo orientuotis pačioms. „Viena jų turėjo specialiųjų poreikių, ji išlaikė išbandymą, gavo ženklelį. Buvo gera matyti, kaip merginai atsirado motyvacija mokytis, ji ėmė pasitikėti savo jėgomis. Pagerėjo ir kitų merginų elgesys“, – džiaugiasi pedagogė. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Teko palikti pirmąją darbovietę 

Živilė sako, kad pirmaisiais darbo metais mokykloje jai labai trūko ne tik darbinės, bet ir gyvenimiškos patirties – tuo metu jai buvo vos 25-eri. Be kolegų, vadovybės paramos buvo labai sunku emociškai. Jaunos mokytojos kantrybė trūko po incidento su mokiniu. Per muzikos pamoką, kurią vedė kita pedagogė, antroką ištiko priepuolis. Muzikos mokytoja iškvietė greitąją pagalbą. Živilė, sužinojusi apie incidentą iš kitų mokinių, išsyk nuskubėjo į pagalbą. Socialinė pedagogė atsisakė lydėti į psichiatrijos skyrių vežamą vaiką, pasiūlė kartu važiuoti mokytojai. Živilė neatsisakė. Grįžusi į mokyklą išgirdo priekaištų – kodėl be priežiūros paliko kitus vaikus. „Vėliau buvo dar blogiau, – prisimena Živilė. – Turėjau bendrauti su ligoninės medikais, kurie vertino kiekvieną mano apsilankymą pas mokinį, stebėjo, kaip vaikas į mane reaguoja. Kasdien į pamokas ateidavo mokyklos psichologė. Tai kėlė didžiulę įtampą, vargino, sekino.“ 

REKLAMA

Vėliau mokykloje vyko mokytojos darbo aptarimas. Tiek psichiatrijos skyriaus medikai, tiek psichologė pedagogę įvertino teigiamai: ji dirba gerai, palaiko tinkamą emocinę atmosferą klasėje. Labiausiai tąkart Živilę pribloškė mokyklos direktoriaus pavaduotojos žodžiai: „Kaip gali gebėti dirbti žmogus, kuris žeme nevaikšto tiek, kiek mūsų pedagogai turi stažo?“ Jaunai mokytojai tai tapo paskutiniu lašu kantrybės taurėje. Nepaisant teigiamų vertinimų, pasilikti mokykloje ji nenorėjo ir nebegalėjo. 

Mokyklos skiriasi it diena ir naktis 

Išėjusi iš darbo Živilė kurį laiką savanoriavo su „niekieno vaikais“, atsiduriančiais ligoninėje iš socialinės rizikos, globėjų šeimų, vaikų globos įstaigų ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių gulinčių be suaugusiojo. Vėliau laimėjo konkursą dirbti pradinių klasių mokytoja Radviliškio Vinco Kudirkos progimnazijoje. 

REKLAMA

Dabartinėje jos pirmokų klasėje specialieji poreikiai nustatyti vienai mergaitei, yra vaikų, kurie turi lengvų mokymosi sunkumų. Mokytoja džiaugiasi, kad šioje mokykloje požiūris į vaikus, pedagogus jau visai kitoks – administracija, specialistų komanda visada ateina į pagalbą. Palaiko kolegos, mokytojos jaunystės niekas nelaiko trūkumu. Tolerantiški ir klasės vaikų tėvai – nors kai kuriems Živilė tiktų į dukras, jie visada įdėmiai išklauso pastabas, paiso jos rekomendacijų. Tėvai noriai bendradarbiauja, prašomi mielai prisijungia prie vykstančių renginių ar projektų. 

REKLAMA
REKLAMA

Radviliškio Vinco Kudirkos progimnazijoje specialiųjų poreikių turintiems vaikams sudarytos palankios sąlygos prireikus pakeisti aplinką, pabūti atskirai nuo klasės draugų. „Šioje mokykloje galiu drąsiai pasakyti, jei kas negerai. Vaikai gauna specialiosios pedagogės, psichologės pagalbą. Čia sukurtos tinkamos erdvės vaikams, „Indigo miestas“. Vaikus mielai priima bibliotekininkės. Šioje mokykloje nepatiri streso – žinai, kad visada sulauksi palaikymo“, – džiaugiasi Živilė. 

Pasak mokytojos, jos darbe labai praverstų mokytojo padėjėjas, kuris padėtų pasiekti geresnių mokymosi rezultatų: „Vienas pedagogas su klase, kurioje mokosi ir specialiųjų poreikių turintys vaikai, gali dirbti emocijų ugdymo srityje. Kitokie vaikai padeda vaikus mokyti etikos, tolerancijos, ugdyti emocijas – būtina tai išnaudoti. Vis dėlto, jei nori pasiekti gerų mokymosi rezultatų, reikalinga pagalba.“ 

Živilė sako neskirstanti vaikų į patogius ir nepatogius, „tokius“ ir „kitokius“. „Specialiųjų poreikių gali turėti ir gabieji, kurie puikiai mokosi, bet nemoka bendrauti, yra konfliktiški. Kiti geba mokytis, bet nemoka klausti mokytojo. Labai svarbu, kad dėmesio ir pagalbos sulauktų kiekvienas vaikas“, – teigia iššūkių nebijanti jauna pedagogė.

Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų