Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio
2020.05.17 11:00

Vaida Bandzaitė liepą švęs 29-ąjį gimtadienį. Ji Vilniaus neįgaliųjų dienos centre dirba masažuotoja ir prisipažįsta nekantriai laukianti birželio 1-osios, kai pagaliau galės grįžti į mylimą darbą. 

Vaida Bandzaitė regėjimo neteko vaikystėje. Asmeninio archyvo nuotr.

Vaida Bandzaitė regėjimo neteko vaikystėje. Asmeninio archyvo nuotr.

Jau du mėnesius Vaida dirba nuotoliniu būdu: „Turiu klientų kontaktus, kasdien skambinu, klausiu, kaip jaučiasi, pamokau, kaip tam tikras vietas pamasažuoti, kokius judesius padaryti, kad savijauta pagerėtų. Pastebėjau, kad karantino metu žmonėms labiausiai trūksta bendravimo, daugelis sunkiai pakenčia vienatvę, užsidarymą tarp keturių sienų.“ 

Vaikystėje regėjimo netekusi Vaida pati karantiną leido namuose, išeiti įsidrąsino vos prieš savaitę. Iki tol stengėsi neiti į parduotuves, naudojosi maisto pristatymo į namus paslauga. „Karantino pradžioje panikavau, galvojau, kad išėjusi tuojau pat užsikrėsiu koronavirusu, nes nežinia, ką galiu paliesti, – sako Vaida. – Dar ir dabar apsilankius parduotuvėje kyla problemų –ne visada suprantu, ar tarp manęs ir kito pirkėjo yra vieno metro atstumas. Yra buvę, kad ir atsitrenkiu į ką nors, bet dabar tikriausiai visi dėvi kaukes, tai nebebaisu.“ 

REKLAMA

Vaida turi net tris seseris ir keturis brolius, keli iš jų gyvena šalia, Vilniuje, kiti – Kaune, Vilkaviškyje, vyriausias brolis – Vokietijoje. Jauniausias Vaidos brolis Ernandas mokosi Kauno taikomosios dailės profesinėje mokykloje, tačiau per karantiną gyvena su ja, mokosi nuotoliniu būdu. Vaida brolį kartais palepina masažu – ir jam malonumą suteikia, ir rankoms neleidžia pamiršti darbo. 

Jauna moteris sako labai pasiilgusi įprasto darbo ritmo, tikro kontakto su žmonėmis: „Dirbdama su žmonėmis aš pati atsipalaiduoju, pajuntu ramybę. Žinoma, pasiilgau ir draugų, pasivaikščiojimų kartu po miestą, pasiilgau jausmo, kad esu gyva, egzistuoju, o ne sėdžiu tarp keturių sienų.“ 

Apako vaikystėje 

Regėjimą Vaida prarado būdama 10-ies. Ant akies nervo atsirado auglys, teko operuoti. Prieš operaciją viena akimi dar matė, bet po jos viskas aptemo. Vėliau mergaitės laukė dar ne viena operacija, narkozė. 

Vaida tvirtina su nauja būsena greitai susitaikiusi: „Vaikai apskritai greičiau adaptuojasi, taip atsitiko ir man. Per 11 dienų turėjau 3 sudėtingas operacijas, buvau apsvaiginta vaistais, tad didelio streso nepajutau. Atsimenu, atsibudusi po pirmosios operacijos, pirmiausia paklausiau, kodėl išjungta šviesa. Matyt, smegenys pradėjo ieškoti kažkokio paaiškinimo, tai pati sau atsakiau, kad gal žaliuzės užtrauktos.“ 

Intensyviosios terapijos skyriaus, kur mergaitė gulėjo, seselė tąkart patikino – taip, žaliuzės tikrai užtrauktos, tad ji kurį laiką gyveno galvodama, kad taip ir turi būti. Tik kiek vėliau pati suprato, kad nemato. 

REKLAMA

Kai po kelių ligoninėje praleistų mėnesių važiavo namo, tiesą jai išdrįso pasakyti vyresnysis brolis: „Jis mane pasisodino ir sako: „Turiu blogą naujieną, tu niekada nebematysi“, o aš nejaučiau jokio šoko, adaptacija vyko labai greitai. Tėvams susitaikyti buvo sunkiau, ypač mamai. Kai grįždavau iš mokyklos, ji ištisai verkdavo, bet kartą pasakiau, kad, jeigu tai tęsis, aš nebepareisiu, ir po kurio laiko apsiramino.“ 

Ar turintiesiems psichikos negalią turėtų būti taikomos išimtys gauti paramą savam verslui?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Taip, turėtų būti taikomos išimtys.
Ne, išimtys neturėtų būti taikomos.
Nežinau, man tai neaktualu.
BALSUOTI
REZULTATAI
Ar turintiesiems psichikos negalią turėtų būti taikomos išimtys gauti paramą savam verslui?
Taip, turėtų būti taikomos išimtys.
60.7%
Ne, išimtys neturėtų būti taikomos.
27.2%
Nežinau, man tai neaktualu.
12.1%

REKLAMA

Niekas už mane mano gyvenimo nenugyvens 

Vaida mamos paprašė, kad su ja elgtųsi taip pat, kaip ir su jos broliais ir sesėmis. Namie kartu su kitais atlikdavo visus namų ruošos darbus. „Niekas manęs neišskyrė, nelaikė princese. Turbūt tik sau galiu dėkoti, kad esu savarankiška, kad galiu nuo nieko nepriklausyti“, – sako Vaida. 

Netekus regėjimo pasikeitė ir jos mąstymas: „Šeima man tapo ir iki šiol tebėra didžiausia vertybė. Be to, tada pradėjau suvokti, kad turiu stengtis viską daryti pati, juk niekas už mane nenugyvens mano gyvenimo. Todėl stengiausi būti savarankiška, o kai suėjo 18, norėjau kuo greičiau atsiskirti nuo tėvų, nors juos visada labai mylėjau.“ 

Už savarankiškumo pamokas Vaida dėkinga ir mokyklai – nuo 10-ies metų mergaitė iš Vilkaviškio rajono daugiau laiko praleisdavo ugdymo įstaigų bendrabučiuose, o ne tėvų namuose. Iš pradžių mokėsi aklųjų mokykloje Kaune, o paskui – Vilniuje. 

„Specializuotoje mokykloje niekas su tavimi nežaidžia, elgiasi, kaip su visais, – sako Vaida. – Be to, namo grįždavau ne kiekvieną savaitgalį. Teko pačiai viskuo pasirūpinti, pati turėjau nuspręsti, kada išsiskalbti drabužius, ką nusipirkti, nes iš karto visų pinigų negali išleisti. Taip įgijau labai naudingos patirties.“ 

Ieškojimai 

Vaida pasakoja nuo vaikystės svajojusi būti masažuotoja, bet baigusi mokyklą nerado kur mokytis šios profesijos, todėl pasirinko studijuoti vadybą, įstojo į Vilniaus kooperacijos kolegiją. 

Po kelių mėnesių Anglijoje gyvenantys krikšto tėvai pakvietė Vaidą atvažiuoti. Nuskridusi į Angliją ji pradėjo ieškoti galimybių ten studijuoti, bet suprato, kad tam reikia įdėti labai daug pastangų: „Studijos ten brangios, paskolų taip paprastai nedalija, daug visokių biurokratinių dalykų, ir apskritai – ne tavo šalis, ne tavo žmonės, nelabai tu ten kam nors rūpi.“ 

REKLAMA

Po metų grįžusi į Lietuvą Vaida pradėjo dirbti Neįgaliųjų naujajame teatre – teatras kaip tik ieškojo vadybininkės, tad drąsi ir komunikabili mergina labai tiko. Darbas jai puikiai sekėsi, bet trūko dar kokių nors iššūkių. Nusprendė pabandyti derinti darbą ir studijas – Vilniaus kolegijoje pradėjo studijuoti įstaigų administravimą. Sėkmingai baigusi pirmąjį kursą sužinojo, kad Klaipėdoje įsikūrusiame Ernesto Galvanausko profesinio rengimo centre per dvejus metus galima išmokti masažuotojo profesijos. Apsidžiaugė – pagaliau galės siekti to, apie ką svajojo! Tad viską metė ir išvažiavo mokytis į Klaipėdą. 

Svajonių profesija 

Vaida pasakoja vaikystėje dažnai važinėjusi į sanatorijas, kur masažus atliekančių specialistų ištisai visko klausinėdavo. „Tikriausiai savo klausimais juos išvesdavau iš kantrybės, –šypsosi masažuotoja, – bet nuo kokių 14-os metų jau pamaigydavau brolius, seseris, tėvus, tetas, dėdes.“ 

Besimokant Klaipėdoje Vaidai teko laimė tris savaites pagyventi Italijoje – pagal Erasmus+ programą atliko praktiką senelių namuose. „Gyvenome nuostabiame kalnų papėdėje esančiame Čelano miestelyje. Per praktiką sutikau žmonių, turinčių tokias negalias, jog dėkojau Dievui, kad aš tik nematau, kad turiu rankas ir kojas, kad galiu viską pati daryti, gyventi savarankiškai“, – prisimena Vaida. Ji sako, kad iš Italijos parvažiavo patobulėjusi, įgijusi daug psichologinių žinių, kaip bendrauti su klientais. 

Į Vilnių iš Klaipėdos grįžusi diplomuota masažuotoja darbą susirado greitai. Internete pamatė skelbimą, paskambino direktoriui, nuvyko pokalbio ir buvo priimta. Dirbdama įgijo daug patirties – juk darbas su klientais labai skiriasi nuo auditorinių paskaitų. Vaidai viskas patiko, išskyrus tai, kad darbas prasidėdavo po pietų. „Esu tikras vyturys – man labiau patinka keltis penktą ryto, anksčiau baigti darbą, vakare turėti laisvo laiko.“ Pasak Vaidos, kad ir koks būtų mylimas darbas, nuo jo taip pat reikia pailsėti, tad jai svarbu po darbo turėti laiko sportuoti, skaityti knygas, mokytis anglų kalbos, bendrauti su draugais. 

REKLAMA

Kurį laiką Vaida darbo neieškojo. Jautėsi lyg pasiėmusi kūrybinių atostogų – ieškojo savęs, daug skaitė, darbo pasigedo tik po pusmečio. Kaip tik tada jai paskambino pažįstamas ir pasakė, kad Vilniaus neįgaliųjų dienos centras ieško masažuotojo, tad jis ją rekomendavęs. 

Klientai nori sugrįžti 

Vilniaus neįgaliųjų dienos centre Vaida dirba jau beveik dvejus metus. Jos klientai – įvairias negalias turintys žmonės. „Labai myliu savo darbą, stengiuosi, kad kiekvienas klientas išeitų patenkintas. Esu turėjusi tokių, kurie visą gyvenimą nebuvo bandę masažo, nes bijo prisilietimų, bet po dešimties mano atliktų masažų klausia, kada vėl galės ateiti“, – Vaida džiaugiasi žmonių atsiliepimais. 

Paklausta, ar sutinka su nuomone, kad neregiai yra ypač geri masažuotojai, sako: „Nežinau, ar tai įrodyta tyrimais, bet logiška – jeigu užsimerktumėt, imtumėt, kaip ir aš, aplinkoje visko ieškoti rankomis, pradėtumėt jomis daugiau jausti. Kadangi nematau 18 metų, rankose susikaupęs visas mano dėmesys, greitai pastebiu žmogaus kūno ir net emocinius pokyčius. Kuo ilgiau dirbu su žmonėmis, tuo lengviau galiu atspėti jų nuotaiką net ir be žodžių.“ 

Vaida sako, kad per karantiną su klientais bendraudama telefonu, jų iš vardo ir pavardės nelabai prisimena, bet daugumą atpažintų palietusi nugarą: „Atrodo, visi žmonės vienodi – tokie patys kaulai, raumenų rūšys, bet kiekvieno nugara skirtinga, raumenų įsitempimas skiriasi, žodžiais tai sunku nupasakoti.“ 

Vaida tikina, kad savo profesija nė karto nebuvo nusivylusi. Tik prisimena, kad vos pradėjus mokytis, teko masažuoti žmogų, turintį neišsivysčiusią ranką – jį vaikystėje ištiko paralyžius, kūnas suaugo, o ranka liko mažytė, susitraukusi. „Man jį paliesti buvo taip nemalonu, jog paskui dvi dienas verkiau, sakiau, kad negaliu būti masažuotoja, negaliu dirbti su tokiais žmonėmis, – prisimena Vaida. – Kurso vadovas mane ramino, sakė, kad šokas praeis. Ir iš tikrųjų praėjo. Po kelių dienų vėl masažavau tą patį žmogų, ir visi nemalonūs pojūčiai, pasišlykštėjimas buvo išnykę. Nuo tada bet kokią negalią, bet kokias kūno deformacijas priimu kaip įprastą dalyką.“

Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.

Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!

Nėra komentarų. Būk pirmas - komentuok!

Top Video

Farai. Klaipėdoje BMW lėkė tarsi viesulas: taranavo automobilį ir išrovė medį
DABAR RODOMA
Farai. Klaipėdoje BMW lėkė tarsi viesulas: taranavo automobilį ir išrovė medį
DABAR RODOMA
„Pasikalbėkim #IŠNAMŲ“ su Zuokiene apie savanorystę COVID-19 židinyje ir nemalonų vyro akibrokštą
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Nausėda gimtadienį sutiko Nidoje, keturių žvaigždučių viešbutyje
DABAR RODOMA
TV3 žinios. Lietuvoje savaitgalį – susirgimų koronavirusu šuolis
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Egzaminai prasidės birželio 22 d.: aiškėja tvarka, kaip jie vyks
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Koronaviruso židiniai plečiasi globos namuose: sergančiųjų daugėja Antaviliuose, Širvintose
DABAR RODOMA
Vilniaus centre užpultas Anušauskas su žmona: ieško kaltininko
DABAR RODOMA
Gero vakaro šou. Sesutės Emilija ir Martyna pasakė, kuo užsiima jų tėtis
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Mįslingas trenerio nužudymas: kūną paslėpė taip, kad nesuuodė net tarnybiniai šunys
DABAR RODOMA
Prieš srovę. Kaimynė gyvenimą pavertė tikru pragaru: nufilmavo, kas vyksta rytą vakarą
REKLAMA
Dauno sindromas
Vilniaus miesto savivaldybė parodė pavyzdį kitoms – gegužės pradžioje pristatė 2020–2025 m. priemonių planą, skirtą kokybiškų švietimo paslaugų prieinamumui visiems Vilniaus ...
Karantinas (nuotr. Shutterstock.com)
Skaitytojų klausėme, ar turintiesiems psichikos negalią turėtų būti taikomos išimtys gauti paramą savam verslui. Apklausoje dalyvavo 383 žmonės.  Daugiau kaip pusė ...
Moteris gamtoje (nuotr. Shutterstock.com)
Vilnietei Kristinai (vardas pakeistas) prieš keletą metų nustatyta psichikos negalia. Mergina sako turinti karčios patirties su valstybinėse įstaigose dirbančiais ...
„Ypatingos studijos“ įkūrėja Rasa Rudaitienė siekia, kad vaikai suprastų, jog šokis yra natūralus džiaugsmas. „Ypatingos studijos“ archyvo nuotr.
Rasa Rudaitienė – judesio choreografė, „Ypatingos studijos“ įkūrėja ir vadovė. Jau 10 metų Rasa yra arti šeimų, kurias vienaip ar kitaip palietė negalia. Ji žino, su kokiais ...
Tapyba Genovaitei Adiklienei teikia didžiausią pasitenkinimą. Asmeninio archyvo nuotr.
Užsitęsusi pandemija ir karantinas visose gyvenimo srityse paskatino ieškoti naujų galimybių. Neįprastų kūrybinės raiškos formų pasiūlė ir kultūros įstaigos. Uteniškė ...
REKLAMA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų