Kelionės po Lietuvą taip užgrūdina, kad tolimos šalys negąsdina

Skaityk lengvai

Tarptautinėje parodoje „Adventur 2020“ tarp daugiau kaip 300 dalyvių iš 20 šalių su šūkiu „Turizmas visiems Lietuvoje“ prisistatė ir Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS). Turistinių kelialapių, kaip kitos šios parodos dalyvės, ji nepardavinėjo. LŽNS turėjo kitą tikslą – pristatyti neįgaliuosius kaip potencialius keliautojus ir patarti, pamokyti, kaip panaikinti kelionių magijai trukdančius barjerus. 

Aušrinė Packevičiūtė (kairėje) ir Ginta Žemaitaitytė parodoje „Adventur 2020“. Aldonos Milieškienės nuotr.
11

Londonas, Paryžius, Barselona, Tenerifė, Tailandas, Egiptas, Kambodža, Madagaskaras... Daugybę pasaulio šalių apkeliavusi Aušrinė Packevičiūtė juokauja: kai jos paklausia, ar nebijo leistis į tolimas šalis, ji atsako, kad keliaudama po Lietuvą taip užsigrūdina, jog neįveikiamų sunkumų beveik nesutinka. O jeigu sutinka – išeitį visuomet suranda: kartais tenka iš vyrių iškelti viešbučio duris, kartais – sutikti, kad į laivą ją, sėdinčią vežimėlyje, ant rankų įneštų... 

REKLAMA

(11 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Kelionės po Lietuvą taip užgrūdina, kad tolimos šalys negąsdina

Ratukininkams svarbiausia – pritaikyta aplinka 

Aušrinės teigimu, pagrindinės keliauti trukdančios kliūtys – tai netinkami architektūriniai sprendimai ir socialiniai dalykai: informacijos stoka, žmonių požiūris. 

Savarankiškai keliones planuojantys neįgalieji joms pradeda ruoštis prieš gerą pusmetį. Pirmas uždavinys – įsigyti pigesnius bilietus. Paskui prasideda viešbučio paieškos. Ne visi viešbučiai savo interneto svetainėse pateikia informaciją apie neįgaliesiems pritaikytus kambarius. O, pasak Aušrinės, ir tokią nuorodą radus dar nereikia skubėti džiaugtis. „Tada prasideda susirašinėjimas, detalių tikslinimas: prašome, kad parašytų, ar viešbutyje yra liftas arba keltuvas, pamatuotų durų plotį, – pasakoja ji. – Dabar jau prašome, kad atsiųstų pritaikyto kambario nuotrauką.“ 

Aušrinė prisimena kuriozinių atvejų, kai nuvykus į vieną ar kitą šalį paaiškėjo, kad tariamai pritaikytame viešbučio kambaryje rateliais judantis žmogus apsistoti negali. Ir reikia ilgai įrodinėti, kad jeigu toks kambarys įrengtas antrame aukšte, o lifto viešbutyje nėra, jo negalima laikyti pritaikytu neįgaliesiems... Arba štai kitas neretai pasitaikantis pavyzdys – esą įrengtas ir neįgaliųjų poreikius atitinkantis kambarys, ir tualetas, dušas, bet durys į WC – per siauros, tad tenka jas nukabinti nuo staktos. O jeigu nepadeda ir tai, tuomet siaurame praėjime neįgalieji sustato kėdes ir persėsdami nuo vienos ant kitos patenka į šią patalpą. „Išeitį visada randame“, – šypsosi Aušrinė, bet, pasak jos, vienus neįgaliuosius tokia patirtis atgraso nuo kelionių, o kitus užgrūdina. 

REKLAMA

Rateliais judantys keliautojai džiaugiasi, kad išsiruošę į tolimas keliones jau beveik nesusiduria su skrydžių problema. „Lėktuvai – geriausiai pritaikyta vieta“, – sako Aušrinė. Ginta Žemaitaitytė priduria, kad Vilnius ir Kaunas jau turi, o daugėjant skrydžių iš Palangos oro uosto, tikėtina, ir šis įsigis specialių keltuvą, kuriuo rateliais judantį žmogų nuveža iki lėktuvo, pakelia iki durų. Ir pačiame lėktuve sudarytos neblogos sąlygos, skrydžio metu galima pasinaudoti ir tualetu. 

Tiesa, perspėja keliautojos, skirtingos oro kompanijos turi įvairių reikalavimų, todėl prieš rengiantis į kelionę reikėtų labai atidžiai perskaityti jų taisykles. Vienos griežtai nurodo, prieš kiek laiko būtina užsiregistruoti ir pavėlavusių žada nepriimti į lėktuvą, kitos riboja vienu reisu galinčių skristi rateliais judančių neįgaliųjų skaičių. Aušrinė užsiminė neseniai skaičiusi, kad iš Jungtinės Karalystės neleista išskristi negalią turinčiam sportininkui, nes jis neturėjo jo lydinčio asmens. 

Gerėja ir situacija dėl pritaikytų automobilių nuomos – turtingesnėse šalyse daugėja juos turinčių nuomos punktų, o vykdami į kraštus, kur apie tokius automobilius dar beveik nežinoma, patys keliautojai vežasi mobilią, bet kuriame automobilyje lengvai pritaikomą įrangą. Be jos būtų neįmanoma savarankiškai vairuoti, o pagalbininkų šie azartiški keliautojai neturi – net į tolimiausias pasaulio šalis leidžiasi vieni. 

Kokios kalbos abėcėlės pagrindu sudarytas tarptautinis Brailio raštas, kurį gali naudoti aklieji visame pasaulyje?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Lotynų
Prancūzų
Anglų
BALSUOTI
REZULTATAI
Kokios kalbos abėcėlės pagrindu sudarytas tarptautinis Brailio raštas, kurį gali naudoti aklieji visame pasaulyje?
Lotynų
81.4%
Prancūzų
9.6%
Anglų
9%

REKLAMA

Ruošiesi keliauti – susirink kuo daugiau informacijos 

Monika Kumžaitė ir Erika Jočytė turi klausos negalią, tačiau tai joms netrukdo pažinti pasaulį. Pasak jų, dažnai girdintys žmonės mano, kad jeigu gali susikalbėti tik gestais, savarankiškai keliauti neįmanoma. „Iš tikrųjų mes galime susikalbėti gestikuliuodami, pasitelkdami vizualines priemones, galime parašyti, nupiešti ar pan.“, – sako 40 pasaulio šalių aplankiusi Monika. 

Vis dėlto merginos atviros – gestų kalba bendraujantiems žmonėms nepakanka vien susikrauti lagaminų. Pagrindinis rūpestis prieš leidžiantis į kelionę – susirinkti kuo daugiau informacijos tiek apie šalį, į kurią vyksti, tiek apie tai, kuo norėsi joje užsiimti, ką pamatyti. Išsivysčiusiose, aukšto pragyvenimo lygio šalyse ir nuvykęs gali rasti daugiau informacijos, bet jeigu išsiruošei į Afriką ar Aziją, gali pajusti visišką komunikacinę atskirtį. 

Dar vienas rūpestis – kaip nuvykus susikalbėti. Pasak Monikos, kiekviena šalis turi savo gestų kalbą, todėl gestų, kuriais bendraujama Lietuvoje, užsienyje tikrai niekas nesupras. Žinoma, yra tarptautinė gestų kalba, bet ją moka tik nedaugelis. Bolivijoje, kur savanoriaudama Monika praleido net pusę metų, pirmiausia teko pramokti vietinę kalbą, po to – perprasti jų gestus, tik tada galėjo bendrauti su čia gyvenančiais žmonėmis. 

Pasak merginų, kelionėse negirdintiems žmonėms labai padeda šiuolaikinės technologijos, įvairios programėlės, bet dažnai tenka pasinaudoti ir paprasčiausiomis priemonėmis – popieriaus lapu ir tušinuku arba telefono ekrane surinktu tekstu. Tiesa, kalbos problema išlieka – jeigu lankaisi skurdesnėje šalyje, ne visada pasiseka rasti angliškai suprantantį žmogų. Erika pasakoja, kad kalbos barjeras tampa rimta kliūtimi ir norint pasirinkti ne turistams dažniausiai siūlomus maršrutus, o susipažinti su autentiškomis vietomis, pamatyti, kaip čia gyvena žmonės. Viena kita angliška frazė nukreipia tik į labiausiai lankomus objektus, visa kita tos šalies kalba bendrauti negalinčiam žmogui tampa sunkiai pasiekiama. Monika pasakojo dar įdomesnį atvejį – įsėdusi į taksi užrašė adresą, kur norėjo važiuoti, bet paaiškėjo, kad vairuotojas nemoka skaityti. 

REKLAMA

Merginos sako, kad apie gestų kalbos vertėjus keliaujant galima tik pasvajoti. „Esame turistai – negauname vertimo paslaugos. Vietiniai, registruoti piliečiai šia paslauga gali naudotis, o atvykėliams vertimas nepriklauso“, – pasakoja Monika ir priduria, kad su į Lietuvą atvykusiais užsienio turistais galima susikomunikuoti – turime vertėjų, kurie moka rusų gestų kalba, susikalba tarptautiniais gestais. 

Gerai, pasak Erikos, kad feisbuke yra visame pasaulyje veikianti kurčiųjų grupė, kurioje galima sužinoti daug naudingos informacijos. Pasiseka ir jeigu pavyksta susisiekti su ten gyvenančiais kurčiaisiais. 

Informacijos sklaidai priimtini visi būdai 

LŽNS programų koordinatorė G. Žamaitaitytė ne tik labai mėgsta keliauti, bet jau ne vienus metus rūpinasi, kad ir Lietuvoje turizmas visiems taptų natūraliu, visai visuomenei priimtinu dalyku. Pasak jos, Europoje yra 120 mln. neįgaliųjų, apie 70 proc. jų gali keliauti, bet dėl nepritaikytos aplinkos, neprieinamų paslaugų, informacijos trūkumo dalis jų to padaryti negali. „Turime naikinti šias kliūtis, diskutuoti, tartis, taisyti tai, kas trukdo keliauti ir pažinti tiek savo, tiek kitas šalis“, – sako G. Žemaitaitytė. 

Sumojusi, kad paroda „Adventur 2020“ – puiki proga dar plačiau paskleisti turizmo visiems idėją, dėl dalyvavimo joje netruko susitarti su „Litexpo“. Šiam geranoriškai sutikus priimti neįgaliuosius, prasidėjo pasiruošimo darbai. Stendas turėjo būti informatyvus, patrauklus. LŽNS darbuotojai prikūrė įvairių su neįgaliųjų poreikiais susijusių bei požiūrį į juos keičiančių užduočių, už teisingus atsakymus sugalvojo informaciją įtvirtinančių suvenyrų, parinko kelionių nuotraukų, į parodos renginių sąrašą įtraukė porą paskaitų, kuriose savo įspūdžiais ir įžvalgomis dalijosi klausos negalią turinčios ir rateliais judančios keliautojos. 

REKLAMA

Vis dėlto bene daugiausia dėmesio skirta bendravimui. G. Žemaitaitytė džiaugėsi kiekvienu prie „Turizmo visiems Lietuvoje“ stendo priėjusiu, ko nors paklaususiu, informacija pasidalijusiu, bendrauti pasisiūliusiu žmogumi. „Sužinojome, kad Telšiuose ir Lampėdžio ežere rateliuose sėdintys neįgalieji gali išbandyti puikią vandens pramogą – sėsti į ant banglentės pritvirtintą vežimėlį ir lynu traukiami skrosti bangas, – pasakoja Ginta. – Susipažinome su Graikijoje keliones organizuojančia Kristina, pažadėjusia išsiaiškinti rateliais judančių žmonių grupės galimybes apsilankyti šioje šalyje. Pabendravome su kelionių organizatoriais iš Sakartvelo, Antalijos kurorto bei daugelio kitų vietų, padiskutavome apie visiems pritaikytą turizmą.“ 

Turizmo visiems idėją skleidžiančiame stende netrūko pozityviai nuteikiančių susitikimų ir su saviškiais, patvirtinančių, kad po Lietuvą keliauta, su žmonėmis, ypač turizmo informacijos centrais bendrauta ne veltui. G. Žemaitaitytė neslepia – labai maloniai nuteikė susitikimas su Šiaulių rajono turizmo ir verslo informacijos centro atstovėmis, pranešusiomis džiugią žinią apie įvykusius pokyčius. 

„Lankydamasi prie Kryžių kalno, atkreipiau dėmesį, kad nors stengtasi aplinką pritaikyti neįgaliesiems, vis dėlto ne viskas padaryta teisingai. Pavyzdžiui, tualete labai žemai įrengti porankiai, o veidrodis – taip aukštai, kad rateliuose sėdintis žmogus tikrai negali juo pasinaudoti, – prisimena Ginta. – Ir norint patekti į WC sugalvota kažkokia labai sudėtinga sistema.“ Parodoje šiaulietės pasidžiaugė, kad porankius jau pakeitė ir veidrodį į reikiamą aukštį nuleido. Tik neįgaliesiems nemokamo patekimo į WC sutvarkyti dar nepavyko – panašus naujas įrenginys labai brangiai kainuotų, bet, pasak Gintos, jo ir nereikėtų – galima rasti kur kas paprastesnių variantų. Yra ir dar viena problema – nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki Kryžių kalno – keli šimtai metrų, kuriuos neįgaliam, senyvam žmogui tikrai sunku įveikti. G. Žemaitaitytė patikino, kad su Šiaulių informacijos ir verslo centru ieškos galimybių įsigyti neįgaliųjų vežimėlį. Kryžių kalnas – ypatingos traukos vieta, kurios neaplenkia turistai iš užsienio, todėl reikia padaryti taip, kad čia visi gerai jaustųsi. „Norime, kad kitose šalyse aplinka būtų pritaikyta visiems, to paties turime siekti ir savo namuose“, – įsitikinusi G. Žemaitaitytė.

Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų