Turėjo netgi daržiuką
Į šimtąją dešimtį įkopusi Stefanija Balčiauskaitė – Petronienė ilgą laiką gyveno viena savo namelyje Biržų kaime. Turėjo daržiuką, kurį pati prižiūrėjo. Tik prieš septynerius metus ji griuvo ir susilaužė ranką. Nuo to laiko gyvena pas dukterį Janiną Biržuose. Moteris vis pasvajoja apie savo namus, bet vėliau pasvarsto, kad ten neįdomu, nes visų kaimynų vaikai mirę, aplink gyvena vien svetimi. Pastarąjį mėnesį senolė vėl pateko į medikų rankas. Šventes ji sutiko Biržų ligoninėje.
Tėvelis mirė anksti
Stefanijos tėvai yra lenkai. Tėtis Klemensas Balčevski – biržietis, o mama Melanija Talačkaitė – nuo Krinčino. Tėvų namai ilgą laiką buvo J. Bielinio gatvėje, prie upės, netoli dabartinio ūkininkų turgaus. Šiuo metu namelio nebėra, likusios tik kelios obelys. Tėvai už miesto, kur buvusio miškų ūkio sandėliai, turėjo ūkį. Jie dirbo žemę, turėjo miško.
Stefanija gimė 1919 metų gruodžio 24 dieną. Ji buvo jauniausia iš septynių vaikų. Tarp vyriausios sesers ir jos buvo dvidešimties metų skirtumas. Stefanijos tėvai vieną sūnų ir dvi dukteris buvo išleidę į Ameriką geresnio gyvenimo ieškoti. Šioje šalyje daug jų giminių gyvena iki šiol. Stefanijos tėvelis mirė, kai jauniausiai dukrai buvo vos treji metukai. Ją ir dar vieną dukrą augino viena mama, kitos šeimos atžalos jau gyveno savarankiškai.
Šokdavo piliakalnyje
Stefanijos jaunystė prabėgo ant Apaščios upės kranto. Ji baigė lenkų pradinę mokyklą, kuri buvo įkurta vieno namo Kęstučio gatvėje antrajame aukšte. Iki šiol ji gerai prisimena mokytoją, dar mena, kaip ūkininkas vaikams atveždavo pieno, kurio gerdavo per pertraukas.
Savo artimiesiems Stefanija Petronienė daug pasakodavo apie vaikystę ir jaunystę. Netoli jos tėvų buvo vadinamoji „Baltoji vaistinė“. Ten gyveno, kiek ji pamena, veterinarijos gydytojo šeima. Kalėdoms savininkai kambaryje puošdavo labai didelę eglę. Kaimyninių namų vaikai bėgdavo jos žiūrėti pro langą sutemus – tokia graži būdavo... Jaunystėje Stefanija dažnai lankydavosi piliakalnyje, kur būdavo rengiami šokiai.
Senolė labai gerai prisimena ir miesto centre buvusias parduotuves, kurių dauguma savininkų dauguma buvo žydai. Jos dėdė irgi turėjo parduotuvę mieste, į kurią brolis Jonas eidavo padėti. Paaugusi jauna mergina padėdavo mamai ūkio darbuose. Nors namie buvo patarnautoja, tačiau vaikai be darbo nebuvo. Stefanija puikiai kalba lenkiškai, nes namie šeima kalbėdavo šia kalba. Ir iki šiol poteriauja lenkiškai – kitaip nemoka. Nuo mažų dienų moteris buvusi giliai tikinti. Lankymosi bažnyčioje jai nesukliudė nei gūdus sovietmetis, nei senatvė.
Nugriovė namus
Per Antrąjį pasaulinį karą šeima, bijodama bombardavimų, persikėlė į Biržų vienkiemyje buvusį ūkį. Ten praleido karo ir pokario laikotarpį. Savo vaikaičiams ji pasakojo, kaip ne kartą teko pasiimti maisto, rūbų, pasikinkyti arklį ir važiuoti slėptis į mišką. Slapstėsi nuo visko – ir nuo karo, ir nuo pokario baisumų. Jų kaimynai Leskauskai buvo ištremti į Sibirą. Balčiauskų šeima irgi slapstėsi, kad išvengtų tremties. Moters brolis Jonas buvo sulaikytas Pakruojo geležinkelio stotyje ir išvežtas į Sibirą, kur ir liko, sukūrė šeimą.
Sovietmečiu iš šeimos buvo atimta žemė, gyvuliai. Prasidėjo lažas kolchoze. Kurį laiką jie dar gyveno sodyboje. Vėliau buvo griaunamos sodybos, kolūkiečiai prievarta keliami į gyvenvietes, tad teko apsigyventi Biržų kaime. Momentą, kai buvo nugriauti jų namai Biržų kaime, moteris dažnai prisimena su didžiausiu skausmu ir liūdesiu.
Pakartojo mamos likimą
Stefanija Balčiauskaitė ištekėjo pokaryje. Jos vyras Povilas Petronis buvo iš Kupiškio rajono, Vainiuniškio kaimo. Šeima kartu gyveno tik šešerius metus. Vyrą pakirto sunki liga – jis mirė, kai dukra Janina tebuvo vos penkerių, o sūnus Algirdas neturėjo nė metukų. Jauna našlė antrąsyk neištekėjo, vaikus augino viena. Visą gyvenimą sunkiai dirbo „Tarybinio artojo“ kolūkyje. Laimė, ją palaikydavo bei paremdavo Amerikoje gyvenantys brolis ir dvi seserys bei jų šeimos. Sovietmečiu jie retsykiais atvažiuodavo su turistų grupėmis į Rygą, ekskursijų vadovei duodavo dolerių ir tokiu būdu galėdavo aplankyti gimines Biržuose.
S. Petronienės vaikai lankė dabartinę Biržų „Atžalyno“ mokyklą, į ją eidavo pėsčiomis. Anot moters, abu užaugo labai geri žmonės, sukūrė šeimas. Dukra Janina turi tris vaikus – Irmą, Aušrą ir Dalių. Sūnus Algirdas – du sūnus Sigitą ir Mindaugą. Stefanija Petronienė turi penkis anūkus, septynis proanūkius ir vieną proprovaikaitę. Su ja senolė ir įsiamžino bendroje nuotraukoje šių metų gegužę. Proprovaikaitė Ayla su tėveliais ir broliu gyvena Anglijoje.
Siūlo gyventi saikingai
Šimtametė kalba, kad jai per Kūčias sueina ne 100, bet 101 metai, nes pokario metais dingo jos asmens dokumentai. Tuo metu buvo mada merginoms pasijauninti, tad tvarkydama naujus dokumentus užrašė mažiau metų. Tiesa, vėliau gailėjosi - būtų mažiau tekę kolūkyje vargti ir greičiau būtų išėjusi į pensiją. Stefanijos broliai ir seserys, kurie jau mirę, irgi buvo ilgaamžiai. Visi perkopė 90 metų slenkstį.
Šeimos nariai prisimena, kad S. Petronienė gimtadienius visuomet švęsdavo per Kalėdas. Kūčios jai būdavo ramybės metas. Per šventes namuose susirinkdavo tik savi, artimi žmonės, svetimų niekad nebūdavo. Senolė, paklausta, kokia jos ilgaamžiškumo paslaptis, nedvejodama paaiškino, jog reikia saikingai valgyti. Ji visą gyvenimą daug dirbo, negėrė ir nerūkė. Bet mėsą valgė. Sako, išsivirdavo šoninės, atsipjaudavo. Kaimiškai. Šimtametė džiaugiasi, kad dabar tokie laikai, kai, ačiū Dievui, netrūksta maisto. O savo artimiesiems artėjant šventėms linki svarbiausio – sveikatos. Ir gyventi gražiai...
