Kunigystės keliu V. Vaišvilas pasuko prieš beveik 16 metų. Jis buvo pirmasis, kuris pasiryžo atverti visą parą dirbusios bažnyčios duris, o už savo darbą buvo įvertintas Kristoforo statulėle ir Gedimino vardo apdovanojimu.
V. Vaišvilas jau spėjo įgauti ir maištaujančio kunigo pravardę, mat jis mėgsta rengtis ne tik kunigo drabužiais ir sportuoja 6 kartus per savaitę. Tačiau šie įpročiai netrukdo jam skleisti tikėjimo žodžio ir pasiekti tikinčiųjų širdis.
Jėzaus gimimo reikšmė
Su naujienų portalu tv3.lt kunigas Vaišvilas sutiko pasidalinti savo mintimis apie Kūčias.
Visi katalikai žino, kad Kūčių vakaras ypatingas tuo, jog tąnakt gimė Jėzus. Pasak V. Vaišvilo, tą naktį išsipildė Dievo per pranašus perduotas pažadas atsiųsti žmonės Išganytoją. Tam, kad suprastume, ką reiškė šis gimimas, kunigas Vaišvilas siūlo prisiminti Nikėjos – Konstantinopolio tikėjimo išpažinties pradžią.
„Šis išpažinimas yra dviejų pirmųjų visuotinių Bažnyčios Susirinkimų vaisius. Ir šiandien jis yra bendras visoms didžiosioms Rytų ir Vakarų Bažnyčioms labai gerai atsakantis į klausimą, kokia šio gimimo prasmė.
„Tikiu į vieną Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją/Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš/Tėvo: Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo;/gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu./Per jį visa yra padaryta./Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus./Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi”.
Jei įsigiliname, ką tai reiškia, tai ir Kalėdų naktis mums nušvinta visai kitu suvokimu“, – įsitikinęs kunigas.
Svarbiausias simbolis – tikėjimas
V. Vaišvilas sako, kad jeigu ir yra pamirštama tikroji Kūčių prasmė, taip yra dėl krikščioniško išprusimo stokos.
„Kūčios yra Vigilija, taip vadinamas išvakarių budėjimo prieš didžiąsias šventes laikas. Tačiau Kūčių budėjimas labai iškilmingas, suburiantis visą šeimą iškilmingai vakarienei, po kurios visi einame švęsti Kalėdų nakties Piemenėlių Šv. Mišias sveikindami gimusį kūdikėlį Jėzų. Juk pats Dievas atėjo į mūsų rankas. Tai labai jautru, ir jei teisingai suvoki, tai beprotiškai žavu“, – sako kunigas.
Jis primena, kad Bažnyčia nesureikšmina žmonėms įprastais tapusių Kūčių simbolių, tokių kaip šienas ar 12 patiekalų.
„Jų prasmė labai paprasta, šienas yra šienas, nes Jėzus gimė tvarte, o dvylika patiekalų, kad nebūtų nuobodu, liaudyje tapo įprasta lyginti su dvylika Izraelio giminių arba dvylika Apaštalų.
Labai reikšmingo čia nieko nėra. Svarbu būtų skanu. Nei silkė, nei kisielius nėra priskiriamas kažkuriam apaštalui ar Izraelio giminei. Tiesiog taip yra“, – šypsosi V. Vaišvilas.
Prieš kalėdaičio laužymą atleiskite kitiems
Kunigas nurodo, kad dabar jau nėra griežto pasninko Advento laikotarpiu, išskyrus penktadienius. O Kūčių dieną pasninkas tęsiasi iki Kalėdų nakties – Piemenėlių Mišių, tad grįžus namo iš mišių galite valgyti, ką norite.
„Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje Kūčių vakarienė yra iš pasninkinio maisto. Sakyčiau, tai labai graži mūsų krašto tradicija. Kitose šalyse, tai labai iškilminga Kūčių vakarienė, kur šeimos valgo, ką gali skaniausio pasigaminti“, – pasakoja jis.
Viena iš Kūčių vakarienės tradicijų Lietuvoje yra kalėdaičio laužymas ir valgymas. Tai simbolizuoja Kristaus savęs atidavimą žmonėms.
„Jis sako: „Aš esu gyvenimo duona, kas valgys mane gyvens per amžius“. Laužydami kalėdaitį, mes dalinamės Kristumi, Jo meile ir gailestingumu. Juk prieš laužant kalėdaitį mes susitaikome, kiek pajėgiame visiems atleidžiame, pamirštame kas buvo bloga.
Mūsų rankos ir širdys tampa pasiruošusios paimti kūdikėlį į savo glėbį, apkabinti ir priglausti Jėzų prie savęs. Čia dar ne viskas, reikėtų pabrėžtinai pasakyti, kad privalai kiekvieną žmogų apkabinti kaip savo brolį ir seserį. Jei nebandai atleisti, nusišypsoti, pamiršti nuoskaudas, tai jokia simbolika ir kalėdaičių laužymas neturi prasmės“, – sako V. Vaišvilas.
Švęskime tyra širdimi
Kunigas įsitikinęs, kad kiekvienas iš mūsų, kol esame gyvi, darėme ir darysime daugybę klaidų, o jų darymo išvengsime tik, kai mirsime. Tačiau V. Vaišvilas sako, kad pačias didžiausias klaidas padarome užsispyrę.
„Dažniausiai mes pamirštame bandyti atleisti, nusileisti į trapią ir labai šioje žemėje laikiną mūsų tikrovę. Nesugadinti kitiems šventės ir nuotaikos. Nežinau, kaip paaiškinti daugeliui žmonių, kad jie gyventų šia diena ir negadintų sveikatos nei sau, nei kitiems. To nereikia.
Dievas mums davė tokį gražų pasaulį, kurį mes padarome kai kuriems žmonėms nepakeliamą per savo pačių sureikšminimą ir liguistas ambicijas. Nepamirškime, kad viskas labai greitai praeina, kai kuriems iš mūsų tai jau paskutinės Kalėdos. Tad ko laukiame? Švęskime tyros širdies šventę.
Labai noriu palinkėti žmonės nusišypsoti – tegul kūdikėlio Jėzaus veido ir žvilgsnio šviesa išsklaido baimes ar tamsą, kurios dar turime tavyje. Nusišypsok, net tiems, kurių nepažįsti. Per šypseną pats Dievas bus su tavimi!“, – palinkėjimais dalinasi kunigas. V. Vaišvilas.
