Lietuvos neįgaliųjų sporto žaidynių dalyviams – beveik 200 medalių

Skaityk lengvai

XII Lietuvos neįgaliųjų sporto žaidynės šiemet buvo kitokios. Pirmiausia – jos surengtos ne daugiau nei dešimtmetį neįgaliuosius priėmusioje, bet dabar rekonstruojamoje legendinėje Kauno sporto halėje, o Garliavos sporto ir kultūros centre. Dar vienas pokytis – sporto projektų rėmimą perėmus Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai užtruko veiklų finansavimo procedūros, ir žaidynės iš rudens pradžios persikėlė į gruodžio vidurį. 

Simona (kairėje) rankų lenkimo rungtyje iškovojo du medalius. Aldonos Milieškienės nuotr.
23

Žaidynių direktorius Kauno miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkas Ignas Mačiukas džiaugiasi, kad šios permainos neįgaliųjų sportinio azarto vis dėlto neužgesino – Garliavos sporto ir kultūros centras svetingai priėmė per 500 žaidynių dalyvių, atvykusių net iš Pagėgių, Kretingos, Mažeikių. Į kvietimą atsiliepė įvairių negalių žmonės – aklieji, kurtieji, intelekto, fizinę negalią turintys sporto entuziastai. Ir visi rado, kur išbandyti savo rankos taiklumą ir stiprumą, proto aštrumą, pajusti komandinę dvasią – žaidynėse vyko šachmatų ir šaškių, rankų lenkimo, bočios, smiginio, baudų metimo, krepšinio 3 x 3 varžybos. Jų dalyviams išdalyti 198 medaliai.

REKLAMA

(23 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Lietuvos neįgaliųjų sporto žaidynių dalyviams – beveik 200 medalių

Bočios aikštelėse – 46 komandos

Nemažai jau tradicinėmis tapusių Lietuvos neįgaliųjų sporto žaidynių kasmet nekantriai laukiančių dalyvių turi savo pamėgtas rungtis. Pasak I. Mačiuko, daugiausiai jų sutraukia bočios, smiginio varžybos, didžiausios aistros verda prie rankų lenkimo stalų, krepšinio aikštelėje, o ilgiausiai vyksta proto kovos prie šaškių ir šachmatų lentų. 

Bočios aikštelėse šįkart varžėsi beveik pusantro šimto žaidynių dalyvių. Viena iš šio žaidimo entuziasčių Kauno krašto neįgaliųjų sporto klubo „Santaka“ pirmininkė Irena Sadauskienė džiaugiasi, kad bočia tampa vis populiaresnė, pritraukia daugiau neįgaliųjų. Ilgametė šios Lietuvos neįgaliųjų sporto žaidynių rungties teisėja pastebi ir augantį profesionalumą – bočia, pasak jos, ne tik rankos taiklumą, bet ir mąstymą lavinanti sporto šaka. 

I. Sadauskienė pasidžiaugė, kad Garliavos sporto ir kultūros centro salė labai patogi šiam žaidimui – ir grindys geros, ir vietos daugiau. Irena čia sužymėjo net penkias aikšteles, kuriose vienu metu buvo ridenami specialiai šiam žaidimui skirti kamuoliukai. Žaidynių direktorius I. Mačiukas priminė, kad bočia – paralimpinė sporto šaka, tiesa, joje gali varžytis tik sunkią negalią turintys sportininkai. Šiose žaidynėse taip pat buvo paralimpinius reikalavimus atitinkančių žaidėjų.

Šiaulių miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkė Rolanda Petronienė į žaidynes atvyko su trimis bočios varžybose dalyvauti pasiruošusiomis komandomis. Dvi – jau nemažai panašių varžybų patirties turinčios, viena – tik pradedanti. „Draugijoje turime sporto būrelį, kurį lanko apie 20 žmonių – daugiau nei pusė jų (13) ir į žaidynes atvažiavo. Bočia, smiginis, baudų mėtymas – mums gerai pažįstamos sporto šakos, jose dalyvausime ir čia, – pasakojo neįgaliųjų organizacijos vadovė. – Varžybų patirties turime – dalyvaujame Radviliškyje, Pakruojyje rengiamose sporto varžybose, porą kartų per vasarą nuvažiuojame į Bauskę. Ir taurių visada parsivežame.“ 

REKLAMA

Pati R. Petronienė žaidė ne tik bočią, bet dalyvavo ir rankų lenkimo rungtyje – lenkė ir kairiąją, ir dešiniąją. „Šįkart buvo stipresnių“, – varžyboms pasibaigus šiokio tokio nusivylimo neslėpė moteris. Rolanda juokauja ypatingai šiai rungčiai nesitreniravusi – juk moterys ir taip laiko keturis namų kampus... Vis dėlto Šiaulių „Entuziasto“ sporto klubui priklausančiai R. Petronienei treniruočių tikrai pakanka. „Lankau bočios, badmintono, smiginio treniruotes, – pasakoja ji. – Ką tik su medaliais grįžome iš Marijampolėje vykusio parabadmintono čempionato – iškovota III vieta individualiose ir II vieta dvejetų rungtyse.“ 

Kaip dažniausiai įvardijate žmogų, turintį negalią?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Neįgalusis.
Žmogus su negalia.
Negalią turintis žmogus.
Žmogus, turintis specialiųjų poreikių.
BALSUOTI
REZULTATAI
Kaip dažniausiai įvardijate žmogų, turintį negalią?
Neįgalusis.
28,4%
Žmogus su negalia.
33%
Negalią turintis žmogus.
21,1%
Žmogus, turintis specialiųjų poreikių.
17,5%

REKLAMA

Prie 100 artėjanti medalių kolekcija 

Raseinių rajone, Blinstrubiškių socialinės globos namuose, gyvenantis Virginijus Žemaitis – aktyvus įvairių sporto renginių dalyvis. Ir Lietuvos neįgaliųjų sporto žaidynėse dalyvauja dešimtą kartą. „Esu praleidęs tik dvejas žaidynes, – sako Virginijus. – Be medalių nė iš vienų negrįžau.“

Prieš 15 metų neįgaliu tapęs vyras pasakoja ilgai neviltyje neskendėjęs ir gana greitai supratęs, kad sportas – geras būdas vėl pajusti, kad gyveni, gali pasiekti rezultatų. Pora metų, kol priprato prie pasikeitusio gyvenimo, Virginijus dalyvavo vietinėse varžybose, paskui „išplaukė į plačiuosius vandenis“ – ėmė važinėti po kituose rajonuose rengiamas sporto šventes, regionines varžybas. Virginijui buvo smagu save išbandyti vis kitose rungtyse. „Dalyvavau lenktynėse vežimėliais, maratone su varytuvais, – pasakoja jis. – Pernai Tauragėje vykusiuose varžybose dalyvavau greituminio – figūrinio važiavimo rungtyje. Mėtau baudas, mėgstu smiginį.“

Neseniai vienas žurnalistas suskaičiavo mėgėjiško sporto varžybose Virginijaus iškovotus medalius. „Buvo 88, po šių žaidynių būsiu perkopęs 90“, – šypsosi V. Žemaitis, Garliavoje pelnęs visų spalvų medalių komplektą: I vietos – už jungtinės krepšinio komandos 3 x 3 pergalę, II vietos – už baudų metimą ir III vietos – už raseiniškių bočios komandos įvertinimą. 

„Vasarį man sukaks 56-eri, neleidžiu organizmui senti, – sako žvaliai nusiteikęs Virginijus ir juokaudamas priduria: – Laikas, praleistas varžybose ir žvejyboje, į gyvenimo trukmę neįeina.“

REKLAMA

Trečios žaidynės – trys medaliai

Simona Ribačiauskaitė į Garliavą atvyko su būriu bičiulių iš Kėdainių gyvenimo namų sutrikusio intelekto asmenims ir Kėdainių neįgaliųjų reabilitacijos ir sporto klubo. 17 žmonių komandą atlydėjusi kineziterapeutė ir trenerė Žaneta Važgauskienė sakė gerai žinanti visų jų stipriąsias puses, todėl nebuvo sunku paskirstyti, kas kokiose rungtyse galės varžytis. 

Žaneta neabejojo, kad baudų metimo rungtyje Simonai nebus lygių. Ir jos nuojauta pasitvirtino. Bet tai, kad smulkutę besišypsančią merginą sėkmė lydės ir pirmą kartą gyvenime sėdus prie rankų lenkimo stalo, buvo tikra staigmena ir trenerei, ir pačiai Simonai. Jos varžovės atrodė gerokai už ją stipresnės. Vis dėlto išvaizda – dar ne viskas. Kairiosios rankos lenkimo rungtyje Simona gana greitai nulenkė varžovės ranką, nepavyko įveikti tik šios sporto šakos profesionalės radviliškietės Irenos Vilniuvienės. Gerai Simonai sekėsi ir lenkiant dešiniąją – debiutinėje rungtyje mergina pelnė du medalius. Lietuvos neįgaliųjų sporto žaidynėse S. Ribačiauskaitė dalyvavo trečią kartą ir iš jų grįžo su trimis medaliais. 

Žaidynių direktorius I. Mačiukas medalį įteikė ir penktą kartą prie šachmatų lentos sėdusiai kėdainiškei Birutei Žilinskienei. Iš šių žaidynių ji tik sykį grįžo be apdovanojimo ir jau kelerius metus iš eilės džiaugiasi galimybe įsitikinti, kad vis dar nepraranda nei sportinės formos, bei įgūdžių. Profesionalia žaidėja Birutė savęs nelaiko, bet tokia laisvalaikio praleidimo ir proto mankštos forma jai labai patinka. 

REKLAMA

Daug rankų ir sunkiausią naštą pakelia

XII Lietuvos neįgaliųjų sporto žaidynės baigėsi, jų dalyviams išdalyta beveik 200 medalių, diplomų, visi prisiminimui gavo specialiai šiam renginiui skirtus marškinėlius. Skambėjo karinių pajėgų orkestro maršai, sugiedotas Lietuvos himnas, išklausyti svečių sveikinimai. Renginys pavyko – žmonės išmėgino savo jėgas, susitiko, pabendravo ir atsisveikino iki kitų, jau XIII žaidynių. 

Vis dėlto žaidynių direktorius I. Mačiukas neslepia – šiemetinį renginį lydėjo didelė įtampa ir rūpesčiai. Buvo netgi iškilęs pavojus, kad žaidynės gali ir neįvykti. „Sporto projektus Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje kuruojantys specialistai siūlė jas atidėti kitiems metams, nes niekaip nepavyko laiku pasirašyti sutarties, – pasakoja I. Mačiukas. – Vis dėlto pasisekė įtikinti, kad 11 metų vykusio, tradicijas turinčio renginio nutraukti negalime. Teko atšaukti tik numatytą mėnesiu ankstesnę datą, kurią su Garliavos sporto ir kultūros centru buvome suderinę. Gaila, kad nepavyko paremti regionuose vykusių sporto varžybų.“ 

Ne vien naujas patalpas varžyboms reikėjo surasti, bet ir atskiroms sporto šakoms būtiną įrangą (krepšinio kamuolius, bočios kamuoliukus, šaškių ir šachmatų lentas, varžyboms būtinus laikrodžius, smiginio taikinius ir strėlytes) išnuomoti. Žaidynių direktorius dėkingas ir sporto klubo „Mažeikių Švyturys“ kolektyvui – jų atstovai ne pirmus metus draugiškai sutinka tapti rankų lenkimo rungties teisėjais, atsiveža ir varžyboms skirtą specialų stalą. 

I. Mačiukas džiaugiasi, kad žaidynes organizuoti padėjo šio renginio komanda tapę įvairių sporto šakų teisėjai, Garliavos sporto ir kultūros centro žmonės, Kauno miesto neįgaliųjų draugija – daug rankų ir sunkiausią naštą pakelia.

Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.  


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų