Teigiama, kad Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, kurioje chirurgu ir dirbo jaunas vilnietis, būta psichologinio smurto apraiškų.
Minėtos ligoninės direktorė Jelena Kutkauskienė, po nelaimės praėjus kone savaitei, išplatino viešą laišką apie tai, kas galėjo nutikti. Ligoninėje nuspręsta imtis konkrečių veiksmų, kurie galėtų padėti užkirsti kelią kitoms tragedijoms.
„Jauno žmogaus pasitraukimas iš gyvenimo visada yra didžiulė tragedija, paliekanti daug skausmo ir neatsakytų klausimų.
Gydytojo netektis yra didelis smūgis visam RVUL kolektyvui, tad šiuo metu pastangas koncentruojame ties atvejo pasikartojimų prevencija – su ligoninės darbuotojais dirba įstaigos psichologai, taip organizuojama išorinė kvalifikuota pagalba pasitelkiant Krizių įveikimo centro specialistus, kurie jau pradėjo teikti asmenines konsultacijas to pageidaujantiems darbuotojams, o nuo kitos savaitės rengs grupinius užsiėmimus skyriuose.
Ligoninės administracija bendrauja su gydytojo artimaisiais, jiems taip pat pasiūlyta psichologinė pagalba, velionio šeimai skirta maksimali pašalpa, numatyta įstatymuose darbuotojo mirties atveju.
Incidentas įvyko namų aplinkoje, gydytojo nedarbo metu, dėl jo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Daugiau komentarų šia itin jautria ir diskretiška tema, kurioje neišvengiamai paliečiami asmens privataus gyvenimo klausimai, teikti neturime nei juridinės, nei moralinės teisės. Bet kokios įvykio interpretacijos viešojoje erdvėje dar labiau skaudina mirusio gydytojo artimuosius ir sunkina padėtį emocinę krizę išgyvenančiame skyriaus kolektyve, kuriam net ir tokiomis dramatiškomis aplinkybėmis tenka atlikti savo pareigą – teikti pagalbą pacientams.
Tačiau pripažįstame, kad įsisenėjusių žmogiškųjų santykių problemų, kurios buvo aptarinėjamos viešojoje erdvėje, įstaigoje yra, jas tikrai matome ir dėsime maksimalias pastangas kuo greitesniam jų išsprendimui.
Mediko profesija yra susijusi su didele atsakomybe, įtampa, intensyviu darbo krūviu – šie dalykai yra kiekvieno gydytojo kasdienybė. Tačiau ties tais klausimais, kurie gali būti išspręsti įstaigos lygmenyje, yra aktyviai dirbama.
Liepos mėn. pasikeitus ligoninės vadovui, nuo pat pirmųjų dienų daug dėmesio skiriama įstaigos darbuotojams – reguliariai rengiami susitikimai su darbuotojų atstovais, kurių metu tariamasi dėl visų svarbių sprendimų, pradėtos diegti elektroninės informacinės sistemos, kurios palengvins darbo organizavimą bei medicininės dokumentacijos valdymą, organizuojamas lengvatinis maitinimas darbuotojams, ieškoma kitų būdų pagerinti fizines darbo sąlygas.
Artimiausiuose planuose – įstaigos vidinės komunikacijos sistemos diegimas, personalo bendravimo ir tarpusavio bendradarbiavimo kultūros kūrimas, vadovavimo ir lyderystės kompetencijų ugdymas, organizacijos tradicijų formavimas ir panašūs psichologinį klimatą gerinantys sprendimai, kartu padėsiantys vadovams ar kolegoms kuo anksčiau pastebėti emocinės krizės ar „perdegimo“ grėsmes ir laiku suteikti reikiamą pagalbą.
Be abejo, ne viską galima išspręsti labai greitai – įstaiga yra didžiulė, turinti per 1800 darbuotojų, besispecializuojanti itin sudėtingoje srityje – Skubios pagalbos teikime, kur pacientų srautai yra labai intensyvūs ir sunkiai prognozuojami. Tačiau tikimės, kad kryptingos pastangos duos apčiuopiamų rezultatų, kuriuos pajus kiekvienas ligoninės darbuotojas bei pacientas, ir kurie padės išvengti tokių tragiškų situacijų pasikartojimo ateityje.“
Prakalbo ir kolegos
Šioje ligoninėje Skubiosios pagalbos skyriuje dirbanti gydytoja Kastė Mateikaitė, „Facebook‘e“ geriau žinoma kaip „Kalnų gydytojos užrašų“ autorė, atvirai dalinasi apie mediko darbo kasdienybę.
„Šį savaitgalį iš gyvenimo savo noru pasitraukė mano kolega. Nebuvom gerai pažįstami.
Susitikdavome retai, tik budėjimų metu, kai reikėdavo pasikonsultuoti dėl neaiškaus paciento ar atsitiktinai apsilenkdavome ligoninės koridoriuose. Kaži, ar būčiau pastebėjusi, kad jo nebėra, jei nebūtų pasakę. Juk žmonės ateina ir išeina, migruoja, keičia darbovietes, galų gale miršta. Natūralu. Mes prie jų neprisirišame, todėl ir praradimai mažai jaudina.
Vis tik žinia apie savižudybę sukrėtė. Dar vienas gydytojas... Juk puikiai visi žinome, kad visame pasaulyje, visais laikais tarp medikų savižudybių pasitaiko daugiausia, lyginant su kitomis profesijomis. Ir tyliai sau skaičiuojame atvejus, statistikas, nieko nekeisdami, nedarydami. O ką galime padaryti? Įtampos ir streso darbe visada buvo ir bus daug. Pacientų skaičius tik didėja. Darbo krūvio mažėjimo tikėtis neverta. Dar daugiau, didėja reikalavimai gydytojams, medicinos personalui. Turi būti visad pastabus, atsakingas, sveikas ir besišypsantis, tikslus ir teisingas. Suklysti negali, net mažiausia klaida draudžiama. Be darbo, dar prisideda visokie socialiniai reikalavimai šeimoje, skolos už butus, automobilius.
Nenuostabu, kad prasideda depresijos, nerimo sutrikimai, kurie slepiami, su jais gyvenama ilgus metus niekam nepasakojant, neišsipasakojant. Juk esi gydytojas, negali sirgti. Kol galų gale nebelieka kitos išeities, kaip tik pasitraukti.
Ir negi toliau taip skaičiuosim tyliai tokius kolegų atvejus?
Štai čia noriu pasakyti ne, užteks. Turim apie tai garsiai kalbėti. Turim rūpintis vieni kitais, ne vien tik savo pacientais. Turim įdėmiau žiūrėti ir pamatyti savo kenčiančius kolegas. Turim atidžiau klausytis ir išgirsti savo kolegų pagalbos prašymus. Turim išdrįsti ištiesti ranką ir gal tiesiog draugiško apkabinimo užteks, kad kolega sugebėtų žengti dar vieną žingsnį šiuo sudėtingu gyvenimo keliu“, – savo įraše dėstė moteris.
Medikai ragino vieni kitus nelikti abejingais, pamatyti skausmą kito akyse, paskatinti kreiptis pagalbos.
„Psichologinė pagalba medicinos personalui Lietuvoje vis dar menkai prieinama, nors daugelyje pasaulio šalių gydytojai ir slaugytojai priskiriami aukštos rizikos grupei. Jau šiandien turime pradėti kurti į Žmogų orientuotą sveikatos sistemą. Pastarieji skaudūs įvykiai privalo tapti paskata sisteminiams pokyčiams. Iki tol kasdien rūpinkimės vieni kitais, pamatykime skausmą kolegos akyse ir išdrįskime jam padėti“, – tokiais žodžiais kolegas drąsino jaunieji gydytojai.
