Mokytojo padėjėjas Tadas: „Mečiau sau iššūkį padirbėti su neįgaliais vaikais“

Skaityk lengvai

Spalio 5-ąją minėdami Mokytojo dieną daug gražių padėkos žodžių išsakome mokytojams, auklėtojams. O štai mokytojo padėjėjai, bendradarbiaujantys su mokytojais, logopedais ir specialiaisiais pedagogais, kasdien besirūpinantys savo globotiniais, dažnai paliekami tarsi nuošalyje. Tad šiandien, su Mokytojo diena sveikindami ir mokytojo padėjėjus, kalbamės su Tadu Sukacku, mokytojo padėjėju dirbančiu Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje.

Tadas Sukackas dirba su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.
7

Kodėl pasirinkote – drįstu sakyti – nepopuliarią ir mažai apmokamą mokytojo padėjėjo profesiją?

Nesu tipinis mokytojo padėjėjas – esu baigęs aplinkosaugos srities vadybos studijas. Vis dėlto vadybininko profesija manęs nepatraukė. Esu Tiberiados bendruomenės narys, devynis mėnesius gyvenau vienuolyne. Išėjęs iš vienuolyno norėjau gyventi Vilniuje arba Kaune, kur rasčiau didesnę tikinčiųjų bendruomenę, daug svarsčiau apie savo pašaukimą, savanoriavau „Carito“ vaikų dienos centre. Keletas mano pažįstamų dirbo Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje, taigi ir aš pamažu pradėjau mąstyti, kad norėčiau padirbėti su neįgaliais vaikais. Mat per tuos vienuolyne praleistus metus turėjau progų pažinti negalią turinčių žmonių – vienuolyne lankėsi Vilniaus ir Kauno „Arkos“ bendruomenės nariai. Stebėjau šiose bendruomenėse savanoriaujančius žmones, mačiau, kaip jie dirba, ir mąsčiau, kad būtų nemenkas iššūkis padirbėti su neįgaliaisiais. Norėjau pasitikrinti savo kelią, įvertinti savo empatijos lygį, įsitikinti, kiek galiu priimti kitokį žmogų. Kreipiausi į mokyklos vadovybę dėl darbo, po išsamaus pokalbio mano kandidatūra jiems tiko – juk mokytojo padėjėjas nėra pedagogas.

REKLAMA

(7 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Mokytojo padėjėjas Tadas: „Mečiau sau iššūkį padirbėti su neįgaliais vaikais“

Kaip vaikai, turintys specialiųjų poreikių, reagavo į naują žmogų?

Pradinukai priėmė nuoširdžiai. Specialiųjų poreikių turintys vaikai be galo atviri, jie neslepia savo jausmų ir iš karto parodo, ar tu jiems patinki, ar ne. Drįstu sakyti, kad man pasisekė, nes greitai pajutau, kaip tampu jų gyvenimo dalimi. Neilgai trukus pajutau grįžtamąjį ryšį. Vaikai priėmė mano pagalbą, patikėjo, kad galiu būti jų globėju ir vyresniuoju draugu. Su vyresniaisiais sekėsi sunkiau. Jie gėdijosi, kad šalia sėdi mokytojo padėjėjas, stengėsi parodyti, esą mano pagalbos jiems nereikia. Tik mano užduotis tą pagalbą teikti labai subtiliai, nors kiti mokiniai nekreipia dėmesio į mano aiškinimą – mūsų mokykloje visi įpratę, kad drauge mokosi ir specialiųjų poreikių turintys vaikai.

O kokios pagalbos jiems labiausiai reikėjo?

Kai mokytoja visai klasei aiškina vieną ar kitą dalyką, aš stengiuosi specialiųjų poreikių turinčiam vaikui tą patį dalyką išaiškinti paprasčiau, suprantamiau, arba tenka individualiai paaiškinti mokytojo užduotis. Tai nėra paprasta, sakyčiau, tai menas, tik ne man spręsti, ar esu jį įvaldęs. Sudėtinga išaiškinti naują dalyką ir kartu netrukdyti kitiems klasės mokiniams bei mokytojui. Be to, pamokos turinį turi perduoti labai supaprastintai. Ne mažiau svarbu įtikinti, padrąsinti mokinį, kad jis gali išmokti, kad yra pajėgus suprasti mokomojo dalyko turinį, nes specialiųjų poreikių turintys vaikai dažnai būna įsitikinę, kad jiems nepavyks išmokti tiek, kiek kitiems.

Kokios priemonės labiausiai padėtų populiarinti gestų kalbą ir taip mažinti klausos negalią turinčių žmonių atskirtį?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Gestų kalbos pamokos ir būreliai mokyklose.
Gestų kalbos kursai plačiajai visuomenei.
Reikalavimas gestų kalbos pagrindus žinoti dirbantiems paslaugų ir viešajame sektoriuose.
Kurčiųjų kavinės, kur girdintieji užsisakyti maisto galėtų naudodami gestų kalbą.
BALSUOTI
REZULTATAI
Kokios priemonės labiausiai padėtų populiarinti gestų kalbą ir taip mažinti klausos negalią turinčių žmonių atskirtį?
Gestų kalbos pamokos ir būreliai mokyklose.
31,9%
Gestų kalbos kursai plačiajai visuomenei.
28,9%
Reikalavimas gestų kalbos pagrindus žinoti dirbantiems paslaugų ir viešajame sektoriuose.
27%
Kurčiųjų kavinės, kur girdintieji užsisakyti maisto galėtų naudodami gestų kalbą.
12,2%

REKLAMA

Jūsų globotiniai dažnai turi kompleksinę negalią, visų vaikų gebėjimai be galo skirtingi. Kaip su jais dirbate?

Su visais reikia rasti bendrą kalbą. Julius (šis ir kiti vardai pakeisti, – red. past.) turi augimo, dėmesio sutrikimų. Tačiau sunkiausia, kad jis neturi motyvacijos mokytis. Man svarbu sudominti berniuką užduotimis, tačiau kartais jis būna toks abejingas, kad norom nenorom pagalvoju, ar jam reikia sudėtingesnių užduočių. Galbūt galėtų daugiau pasimokyti žemesnėje klasėje? Julius rašo tik kompiuteriu, kurį jam leidžiama neštis į klasę. Jis mūsų mokykloje mokysis, kol jam sukaks 18 metų. Mano mokinė Diana buvo labiau motyvuota, mokėjo gražiai rašyti, todėl daugiau pasiėmė iš mokyklos ir jau baigė dešimt klasių. Tikiuosi, kad mergaitė ir toliau yra lavinama. 

Manau, kad biologija ir geografija praplečia vaiko akiratį, o suprasti matematiką, istorijos vingius jiems dažnai per sudėtinga. Per istorijos pamokas pažiūrime filmą, bet ar jiems išlieka svarbiausi momentai? Vargu. Vis mąstydavau, ar turiu iš jų daugiau reikalauti, o gal nevarginti? Diana serga cerebriniu paralyžiumi, tad jai tekdavo padėti ir fiziškai. Esu dirbęs su vyresniu vaiku, judančiu neįgaliojo vežimėliu, jis turėjo dėmesio sutrikimų, ne visada suprasdavo, ką skaito, tačiau mane žavėjo jo optimizmas. Beje, jis labai stengėsi išmokti programuoti ir šiandien jau tai daro. Vaikinas mėgo filosofuoti, mudu daug diskutuodavome, net ginčydavomės. 

O mažiukai – kaip dirbate su jais? Ar visada lengva?

Deja, ne. Vienas trečiokas turėjo didelių elgesio bėdų – jį ištikdavo pykčio priepuoliai. Tekdavo stabdyti, stebėti, kad nesužeistų kitų vaikų. Tačiau leisdavau ir išlieti pyktį: jeigu nori sulaužyti pieštuką, tai ir sulaužyk... Berniukas kartais nevaldo emocijų, visgi kai jam pavyksta susitarti su savimi, jis kuo puikiausiai sprendžia matematikos užduotis. Jam nelabai patikdavo, kad šalia yra mokytojo padėjėjas, bet galiausiai mudviem pavyko susidraugauti. Šiais metais su juo nebedirbu, bet mudu ir toliau pasikalbame. Manau, svarbu išsaugoti ryšį. Tikiuosi, kad augdamas jis vis labiau išmoks valdyti pykčio priepuolius. Dabar, kai dirbu specialiosiose klasėse, džiaugiuosi, kad vis daugiau vaikų perkeliami į bendrojo ugdymo klases.

REKLAMA

Dirbate specialiosiose klasėse, nes norite sukaupti naujos patirties?

Iš viso yra septyni vaikai – penki berniukai ir dvi mergaitės: trys pirmokai ir keturi antrokai. Prisipažinsiu, tikėjausi, kad greičiau suartėsime, bet iš pradžių buvo sudėtinga, vaikai pešdavosi. Yra vaikų, turinčių elgesio problemų – stengiuosi to netoleruoti. Tačiau visi mane priima, kartais net nepasidalina, kai reikia kur nors eiti, visi nori įsikibti man į ranką. Mes ir draugaujame, ir kartu su mokytoja stengiamės nustatyti ribas. Atėjo vaikų, kurie iš viso nežino, kas yra ribos. Sakau, kad nebūsime draugais, pasakysiu tėvams, o vaikas gulasi ant žemės, nenori nieko daryti. Padėtis atrodydavo beviltiška, būdavo, palieku kuriam laikui gulėti ant žemės, tačiau pamažu pamažu atrandu ryšį. Pavyzdžiui, berniukas ką tik gulėsi ant žemės, bet išgirdęs „Duok penkis“ atsistojo. Ne bariau, o kreipiausi į jį, ir tai vaikui padarė įspūdį.

Tenka dirbti ir su pradinukais, turinčias autizmo spektro sutrikimų, Dauno sindromą. Kaip jaučiate jų skirtybes? 

Sakyčiau, kad Mikas, turintis autizmo spektro sutrikimą, sumanus, o Justas, turintis Dauno sindromą, taip pat sėkmingai mokosi pagal savo galimybes. Abu gana gabūs, su abiem galima dirbti. Skirtybių, žinoma, yra, bet abiejų motyvacija panaši. O štai Vilmantas, turintis Dauno sindromą, mažai kalba. Su mokytoja stebime jį ir manome, kad jam gal geriau tiktų lavinamoji klasė, kurioje įgytų socialinių įgūdžių. Bet ir šis berniukas juda į priekį, nors jam ir sunkiau nei kitiems. Šį mėnesį su juo pradės dirbti logopedas, psichologas.

REKLAMA

Ar pradėjus dirbti nekilo mintis pabėgti, pasiieškoti lengvesnio, geriau apmokamo darbo?

Maniau, kad šį darbą dirbsiu metus, vadinau tai mokama savanoryste. Buvo ir sunkių momentų, kai dirbau su vyresniais mokiniais, kartais rankos nusvirdavo – kam reikalauti iš vaikų to, ką jiems įsisavinti labai sunku? Tuomet apimdavo nežinia, beprasmybė. O šiais metais visą dieną dirbu su specialiąja klase. Matau, kad esu reikalingas, kad vaikai įgyja vis daugiau žinių. Tiesa, mokytojo padėjėjų klasėje turėtų būti daugiau – kiekvienam vaikui, turinčiam specialiųjų poreikių, reikėtų turėti tokį žmogų šalia, nes tokiems jaunuoliams labai svarbus individualus dėmesys.

Kokius pokyčius pajutote savyje, dirbdamas mokytojo padėjėju?

Suvokiau, kad mano asmeninės problemos nėra tokios didelės, kaip kartais man atrodo. Šie vaikai padėjo neužsidaryti savyje, jie tarsi suardė kažkokias nematomas sienas. Stengiuosi pagalbą vaikams teikti taip, kad ateityje jiems jos reikėtų mažiau, kad integruotųsi į bendrojo ugdymo klases ir visuomenę. Bet ar atradau savo pašaukimą? Šito pasakyti negalėčiau. 

Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.


Rašyti komentarą...
A
Auksė
2019-10-06 09:58:04
Pranešti apie netinkamą komentarą
Tadai, linkiu Jums stiprybės ir ištvermės. Dirbau Vilniaus "Versmės" mokykloje ir žinau, koks svarbus ir didelis mokytojų padėjėjų indėlis. Deja, jų darbo užmokestis buvo neadekvatus. O kiek nuoširdumo ir kantrybės reikia su nevisai sveikais vaikais...
Atsakyti
0

M
Marija
2019-10-07 16:22:14
Pranešti apie netinkamą komentarą
Mokytojo padėjėjo darbas yra kilnus ir sunkus, reikalaujantis didelės kantrybės, bet jo atlyginimas neadekvatus.
Atsakyti
0

D
Danė
2019-10-12 22:30:25
Pranešti apie netinkamą komentarą
Man labiausiai įstrigo, jog dirbant su vaikais geriau suvoki savo problemas. Tai labai svarbu, kad padėdamas kitiems, iš tiesų padedi ir sau. Labai prasmingas ir sunkus darbas. Sėkmės!
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (4)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų