Dėl sunkios ligos iš namų neišeinanti Nijolė: „Labai praverstų asmeninio asistento pagalba“

Skaityk lengvai

Ši rugsėjį tradicinėje bendruomenės šventėje „Pasitikime rudenį Salininkuose“ pirmą kartą pristatyti ir Salininkuose gyvenančios Nijolės Chmieliauskaitės įvairiomis technikomis siuvinėti darbai. Bendruomenės nariai liko nustebinti ir sužavėti. 

Nijolei Chmieliauskaitei susigyventi su sunkia liga padeda kantrybė, darbštumas ir kūryba. Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.
11

Darbus į parodą atnešusi Salininkų bendruomenės asociacijos pirmininkė Ramutė Nalivaikienė sakė, kad net sunku patikėti, jog Nijolę jau daugiau nei dešimtmetis kamuoja sunki liga, ji nebeišeina iš namų, o jos darbai spinduliuoja neišsemiamu optimizmu. Susigyventi su sunkia liga padeda kantrybė, darbštumas ir kūryba. Panorome susipažinti su Nijole ir pasikalbėti ne tik apie kūrybą.

REKLAMA

Kai kalbėjomės telefonu, Nijolė apgailestavo, kad didumą savo darbų išdovanojusi, o jos ištapytų langinių pasižiūrėti turėčiau važiuoti į Ukmergės rajoną, į Laukelių kaimą. Ten Nijolės jaunystės draugės Danguolės Kevličienės tėviškė, jos sodybos langines Nijolė išdabino gėlių raštais. Bet apie šį savo kūrinį pasakos vėliau. Turim apie daug ką pakalbėti. 

Pasiremdama lazdele su trimis atramomis, moteris rodo savo paveikslus, išsiuvinėtus ar suklijuotus iš daugybės įvairių formų kristalų. Dauguma jų svarbiomis progomis sukurti: sūnaus 40-mečiui, anūkei, marčiai, vyrui. Bet ir apie paveikslus dar kalbėsime vėliau. 

Apie savo negalią Nijolė kalba nenoromis. „Iš kambario dabar nebeišeinu, – sako. – Nepritaikyta pas mus, nebegaliu laiptelio peržengti, o jeigu ir peržengčiau, atgal neįžengčiau. Vyras sveikatos neturi pats nuolydžio įrengti.“ Sakau, kad savivaldybė turi padaryti, bet Nijolė apie tokias paslaugas nėra girdėjusi. 

Gyvena jiedu su vyru Volodia sodo namelyje, kurį pirko prieš daugelį metų, pasididino, krosnį pasistatė, patogumus įsirengė, gręžinį pasidarė, bet dabar jau sunku. Nijolės vyrui plaučių vėžys, žmogus dar laikosi, pasitvarko namuose, bet jėgų vis mažiau. Ji pati juda, kiek tik pajėgia, kambarį dulkių siurbliu išsivalo, indus suplauna. Kas gi darys, vyras tokių darbų niekada nemėgo, o dabar, kai sveikata silpsta, juo labiau... Bet Nijolė nesiskundžia. „Susirgau prieš keturiolika metų, 2005-aisiais, tada jis rūpesčio turėjo“, – pasakoja.

(11 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Dėl sunkios ligos iš namų neišeinanti Nijolė: „Labai praverstų asmeninio asistento pagalba“

Medikai sakė: neišgyvens arba bus daržovė

Prisiminusi nelinksmą savo ligos pradžią, moteris išsako senas nuoskaudas: jai skaudėjo galva, silpo regėjimas, tačiau poliklinikoje medikai ligos nerado, tik vis išrašydavo vaistų. Tyrimų neatliko, bet vis rašė receptus, o smegenis spaudė auglys. Nebeapsikentusi galvos skausmų ir jau beveik netekusi regėjimo, svyruodama į visas puses Nijolė nuvažiavo į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę ir įsiprašė apžiūrima. Nustatę, kad moters galvoje smegenų navikas – meningioma, laimė, gerybinė, medikai ją išoperavo, o trečią dieną po operacijos Nijolę ištiko insultas. 

REKLAMA

Jos sūnui tuomet gydytojai pasakė – vilties, jog Nijolė išgyvens, tėra 10 procentų, tačiau jeigu ir liks gyva, didelė tikimybė, kad bus tik daržovė. „Judėti negalėjau, bet proto nebuvau praradusi“, – prisimena Nijolė. „Nemanykit, daržovės iš manęs nepadarysit“, – šnibždėjo pati sau. Jau vėliau, reabilitacijos ligoninėje, ji sporto salėje dirbo nepailsdama. „Kilnojau svarmenis, mankštinausi, kai visi jau būdavo išėję ilsėtis.“ 

Sveikata taisėsi labai pamažu. Antrą kartą atvykusi į reabilitacijos ligoninę Nijolė sutiko puikią kineziterapeutę. „Kai visi išeidavo iš salės, ji paguldydavo mane ant suolo ir, paėmusi mano sulenktą ranką, tiesino per jėgą“, – prisimena Nijolė. Skaudėdavo, bet ji žinojo, kad kitaip ranka taip ir liks sustingusi. Ranka atsitiesė, tik liko silpnesnė už dešiniąją, jėgos taip ir neįgavo.

Kokios priemonės labiausiai padėtų populiarinti gestų kalbą ir taip mažinti klausos negalią turinčių žmonių atskirtį?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Gestų kalbos pamokos ir būreliai mokyklose.
Gestų kalbos kursai plačiajai visuomenei.
Reikalavimas gestų kalbos pagrindus žinoti dirbantiems paslaugų ir viešajame sektoriuose.
Kurčiųjų kavinės, kur girdintieji užsisakyti maisto galėtų naudodami gestų kalbą.
BALSUOTI
REZULTATAI
Kokios priemonės labiausiai padėtų populiarinti gestų kalbą ir taip mažinti klausos negalią turinčių žmonių atskirtį?
Gestų kalbos pamokos ir būreliai mokyklose.
31.9%
Gestų kalbos kursai plačiajai visuomenei.
28.9%
Reikalavimas gestų kalbos pagrindus žinoti dirbantiems paslaugų ir viešajame sektoriuose.
27%
Kurčiųjų kavinės, kur girdintieji užsisakyti maisto galėtų naudodami gestų kalbą.
12.2%

REKLAMA

Mano augalėliai mane gydė ir stiprino

Iš ligoninės į namus Nijolė grįžo gegužės mėnesį ir tuojau skubėjo į savo darželį. Vyras jai padarė ilgą įrankį, panašų į šakutę – su juo ir lazdele ėjo pas savo augalėlius. „Negalėjau neiti, dar ligoninėje susapnavau, kad išeinu pro namų duris ir matau mėlynai ir baltai pražydusias gėlytes, per sniegą išlindusias.“ Sapnas neapgavo, gėlytės prie namo tikrai pražydo, o Nijolė vis kapstė savo darželį ta vyro padaryta šakute, rožes prižiūrėjo, žolytes išraudavo. 

„Manot, mane siuvinėjimai pakėlė? Jeigu ne mano augalėliai, būčiau tik kambary sėdėjusi ir siuvinėjusi, o kai žinojau, kad augalėliai manęs laukia, tai ir negalėjau nejudėti“, – prisimena Nijolė.

Jiedu su vyru šiltnamyje pomidorus augino ir kitų daržovių nestokojo, vištų ir dabar turi. Nijolė, kad ir kairiosios pusės nejausdama, vėl sėdo prie automobilio vairo. „Sūnus atidavė savo automobilį su automatine pavarų dėže, vyras mane įkeldavo, ir nuvairuodavau į parduotuvę, į polikliniką“, – pasakoja moteris. Visomis jėgomis ji kabinosi į gyvenimą ir net nujausti negalėjo, kad vėl tyko liga. Po septynerių metų Nijolei medikai diagnozavo krūties vėžį. 

Operacijos darbų nesustabdė

Vėl ligoninė, operacija po operacijos, apsilpo ir dešinioji ranka, į daržą jau buvo sunku eiti. Tik rankdarbių moteris neapleido, paveikslus siuvinėjo, klijavo iš įvairiausių kristalų. Tų paveikslų namuose nedaug, visi iškeliavę pas Nijolei artimus žmones. „Paprašiau ir parodai paskolino marti, anūkė ir draugė“, – sako Nijolė, rodydama savo darbus. 

REKLAMA

Jai ypač brangų, didelį darbą galime pasižiūrėti tik kompiuteryje – tai Nijolės ištapytos dvidešimt keturios langinės ir dar langinių viršutinės dalys. „Langines Danguolei dar kuris laikas prieš krūties operaciją išpaišiau, rodos, 2009–2010 metų žiemą“, – sako Nijolė ir pasakoja, kad jos jaunystės draugė restauravo mamos sodybą ir būtinai norėjo kaimišką namą papuošti dailiai ištapytomis langinėmis. Danguolė buvo maniusi viską daryti pati, Nijolės prašė tik trafareto, o ši pasakė, kad tokiam darbui didelės kantrybės reikia, ir pasiryžo pati jo imtis. 

Tapė visą žiemą. Dažai buvę labai geri, kvapo namuose nebuvę. „Atsisėsdavau ant lovos, priešais pasistatydavau medinę kėdę su atlošu, ant tos kėdės atrėmusi langinę ir dirbau. Atveždavo man dvi langines ir viršutinę juostelę. Nupaišydavau piešinį popieriuje ir iškirpusi iš jo kontūrus pieštuku perkeldavau ant langinės, o paskui paimu teptuką ir tapau. Vyras iš didelės dažų dėžės įpildavo į mažą dėžutę, o aš teptuku derinu, kad nesiskirtų. Padarau gražų foną, kreminį ar baltai žalsvą.“ 

Piešdama vieną langinę, Nijolė jau galvodavo apie kitą. „Pirmoji – „Rožės“, antra – „Irisai“, paskui – „Rugiagėlės su varpomis“, taip sekė viena kompozicija po kitos. Juk gėlių prieš akis nebuvo, į ką pasižiūrėdavote, klausiu. „Viskas mano galvoje sudėta“, – sako Nijolė. 

Danguolė Nijolei pasakojo, kad žmonės pro jos namą važiuodami automobilius sustabdo ir grožisi langinėmis. Vargu ar kuris nors žino, kad langines ištapiusi moteris pusiau paralyžiuota, visus darbus padarė ant savo lovelės sėdėdama. 

REKLAMA

Bežiūrint į darbus Nijolė pasakoja, kaip jos galvoje gimsta įvairiausios paveikslų kompozicijos. O aš stebiuosi, kaip ji vis dar geba susitvarkyti buityje. „Visada buvau nenuorama, žvejė už vyrus ne prastesnė, todėl ir dabar pasiduoti nemanau“, – sako pašnekovė. Vienintelis jos sūnus darbuojasi Norvegijoje, marti ir anūkė gyvena Vilniuje, bet labai daug dirba. 

Išgirdusi, kad yra tokia paslauga – asmeninis asistentas, Nijolė sako, kad jiems su vyru dabar labai praverstų tokia pagalba, o jeigu ir socialinė darbuotoja juos aplankytų, būtų puiku. Dabar, kai maisto negali parsinešti, kaimynų prašo, o ateityje reikės ieškoti žmogaus, kuris malkų atneštų, krosnį pakurtų. „Kol galėjome, sukomės abu, ir dar suksimės. Nedirbčiau, skausmai užkamuotų“, – sako Nijolė. Ji pasakoja, kad naktimis, kai skausmai kamuoja ir ji net siuvinėti negali, vis tiek ne sėdi ir dejuoja, bet sprendžia japoniškus kryžiažodžius. „Visą laiką privalu judėti, jeigu ne kojomis, tai smegenimis.“

Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.  


Rašyti komentarą...
D
Danė
2019-09-29 14:23:22
Pranešti apie netinkamą komentarą
Viešpatie Viešpatėliau, koks dvasios stiprumas! Ačiū, Egle, už tavo rašinius, už tuos tikrus žmones, kurių gyvenimus aprašai.
Atsakyti
0

I
Irena
2019-09-29 23:09:30
Pranešti apie netinkamą komentarą
Ponia Nijolė turėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją, kuri duos tolesnę eigą gauti socialinę pagalbą pagal poreikius.
Atsakyti
-1

L
Liuks
2019-09-30 14:49:32
Pranešti apie netinkamą komentarą
Sveikatos stiprybės va apie tokius sviesuolius rašykit malonų skaityti
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (4)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų