Sovietų armijoje nukentėjęs Rolandas vienas augina sūnų, bet likimu nesiskundžia

Skaityk lengvai

Jonaviškis Rolandas Godliauskas gyvena kartu su paaugliu sūnumi Luku. Žmonai mirus sūnų nuo mažumės augina vienas. Du vyrai namuose tvarkosi kaip išmanydami. Abu sako vienas kitą suprantantys, palaikantys ir netgi palepinantys.

Rolandas Godliauskas su sūnumi Luku. (nuotr. asm. archyvo)

R. Godliauskas neįgalus liko po incidento armijoje. Baigęs aštuonias klases, Rolandas tęsė mokslus profesinėje mokykloje, įgijo automatinių įrenginių derintojo-montuotojo specialybę. Vis dėlto pagal specialybę padirbėti spėjo vos du mėnesius – sulaukęs aštuoniolikos, išėjo į sovietų kariuomenę. „Labai norėjau tarnauti. Svajojau stoti į milicijos mokyklą, būti tardytoju. Kariuomenė turėjo tapti tramplinu į ateitį. Gaila, gyvenimas pasisuko kitaip“, – vyras pradeda savo pasakojimą.

REKLAMA

Tarnauti buvo išsiųstas į tolimąjį Uzbekistaną. „Tuo metu Lietuvoje jau plito laisvės, nepriklausomybės idėjos. Uzbekistane mus jos mažai pasiekdavo, nemaniau, kad viskas taip rimta, – prisimena Rolandas. – Nepasakyčiau, kad armijoje mus, lietuvius, kas nors išskyrė iš kitų. Tarnavau, ir tiek – kaip ir visi kiti.“

Nelaimė nutiko 1989-aisiais. „Patruliavome mieste. Staiga pasigirdo automato serijos – taip ir nesupratau, iš kur. Sako, šaudė kažkas iš savų. Netikiu, kad būtų šovę specialiai į mane, bet pataikė į koją. Skausmo iš pradžių nejutau, tik karštį. Mane skubiai nugabeno į Taškentą, ten operavo, vėliau skyrė 30 parų atostogų. Grįžau į Lietuvą. Čia jau išgirdau raginimų į sovietų kariuomenę negrįžti. Nežinau, kaip būčiau pasielgęs, bet medikų komisija Rygoje mane nuo tarnybos atleido. Nevaldžiau kairiosios kojos pėdos, todėl armijai tapau netinkamas“, – aiškina Rolandas.

Rolandas jaunystėje svajojo tapti tardytoju. (nuotr. asm. archyvo)

Patirta trauma nesustabdė

Vyras įsidarbino Kaune, vis dėlto sužalota koja ramybės nedavė: „Nuolat pakinklyje atsirasdavo gumbų. Medikai operavo du kartus, trečią kartą pasakė, kad pažeistos sausgyslės, reikia pjauti koją. Nupjovė maždaug aštuoni centimetrai aukščiau kelio. Iškart Kauno klinikų ortopedijos centre pritaikė ir kojos protezą.“

Rolandas pasakoja, jog pirmieji jam skirti protezai buvo rusiški, nepatogūs, jų diržai dažnai plyšdavo. Dabar jam pritaikytas vokiškas protezas, su besilankstančiais sąnariais. Gyventi su tokiu vyrui gerokai patogiau.

Nei patirta trauma, nei nepatogus protezas Rolando nesustabdė. „Dar ligoninėje susidraugavau su vaikinu, kuriam buvo nupjautos abi kojos. Jis mane įtraukė į Kauno klubą „Santaka“. Žaidėme krepšinį, tinklinį, važiavau neįgaliojo vežimėliu maratoną“, – pasakoja pašnekovas.

REKLAMA

Vyras buvo rimtai nusiteikęs susieti gyvenimą su sportu – įstojo į tuometį Kauno kūno kultūros institutą. Vis dėlto koją pakišo charakteris. „Buvo viena dėstytoja, su kuria nesutarėm. Užsispyriau – nedarysiu to, ko ji reikalauja. Mokiausi beveik metus, paskui atsiėmiau dokumentus. Supratau, kad skolos, kurią užsidirbau per nesukalbamą dėstytoją, vis viena nepanaikinsiu. Toks jau esu – man sunku nusileisti, jei su kuo nors nesutinku“, – atvirai kalba R. Godliauskas.

Vienas iš Rolando pomėgių – žvejyba. (nuotr. asm. archyvo)

Sportuodamas susirado žmoną

Vis dėlto sportas pakeitė Rolando gyvenimą – „Santakos“ klube jis sutiko būsimą žmoną Rasą, kuri po sunkios avarijos nuo dvylikos metų sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje. „Bendravome bendravome ir prisibendravome. Pradėjome gyventi kartu, susituokėme. Nusipirkome butą Jonavoje, jis buvo pritaikytas negalią turintiems žmonėms, – pasakoja Rolandas. – 2005-aisiais gimė sūnus Lukas. Man tuo metu buvo 35-eri, jaučiausi pribrendęs tėvystei, vaiko labai laukiau. Abu su žmona pasinėrėme į sūnaus auginimo rūpesčius.“

Sūnus iš pradžių lankė darželį, bet ten blogai jautėsi, jam buvo geriau namuose, todėl iki mokyklos mažylis augo namie, prižiūrimas abiejų tėvų. „Buvome labai aktyvūs, nuolat kur nors keliaudavome, sportavome. Rasa buvo labai geros širdies, linkusi padėti visiems. Kur tik pakviečia, ten ir eina“, – prisimena vyras.

Kai sūnui buvo beveik 7-eri, Rasai atsirado pragulų, kurios baigėsi kraujo užkrėtimu. Situacija blogėjo labai sparčiai, ir po keleto dienų moteris mirė. „Iš pradžių buvo labai sunku“, – sako vyras. Viena po kitos užgriuvo kitos nelaimės – vasario mėnesį mirė Rasos tėvukas, o gegužę paskui jį iškeliavo ir žmona. Vis dėlto gedėti nebuvo kada, reikėjo auginti sūnų. Tą patį rugsėjį Lukas pradėjo lankyti Justino Vareikio progimnazijos pirmąją klasę.

REKLAMA

Vyras pasakoja, jog iš pradžių auginti Luką padėjo jo mama, Kaune gyvenantis brolis: „Visada žinojau – susitvarkysiu, kad ir kaip bus sunku, sūnų užauginsiu, – sako Rolandas ir priduria, kad niekada nėra pakėlęs rankos prieš savo vaiką. – Kartą į svečius užsuko Luko krikšto tėtis, sūnus tuo metu iškrėtė kažkokią eibę. Svečias ir sako: „Duok jam per užpakalį“. Atsakiau – negaliu, nemušiau ir nemušiu savo vaiko. Man geriau pasikalbėti, išsiaiškinti. Suprantame vienas kitą iki šiol.“

Rolandas Godliauskas likimu nesiskundžia. (nuotr. asm. archyvo)

Padeda vienas kitam

Lukas pasidžiaugia, jog jiedu su tėčiu gyvena draugiškai, viską daro kartu. „Tvarkomės kiekvienas savo kambarį, kartu gaminamės valgyti, kartu iš prieglaudos pasiimtą katiną auklėjame. Abu norėjome kačiuko, neseniai ryžomės pasiimti“, – pasakoja Lukas.

Rolandas šypsosi, jog tvarka jų namuose – vyriška, atėjęs į svečius rastum prie ko prikibti. Vis dėlto vyrai kartu gamina valgį – išsikepa kotletų, išsiverda košės, prisitepa sumuštinių. Lukas tėčiui per atostogas į lovą atneša kavos, arbatos, kartais panašiai sūnų palepina ir tėtis.

Tėtis pasidžiaugia, kad Lukas sportiškas – lanko sporto klubą, kilnoja svarmenis, žaidžia futbolą. Šiais metais berniukas eis į aštuntą klasę. Daug metų aktyviai sportavusiam Rolandui su sportu teko atsisveikinti – praėjusiais metais jis patyrė insultą, iki šiol gerai nevaldo kairiosios pusės, be to, kankina nedideli priepuoliai. „Niekur neinu vienas, sūnus mane lydi visur. Anksčiau aš jam daugiau skirdavau dėmesio, dabar – jis man. Lukas žino, kaip suteikti pagalbą ištikus priepuoliui, neišsigąsta. Net gydytojai sako – kaip tau gerai, kad turi tokį puikų sūnų. Lukas klusnus, visada atsiklausia kur nors išeidamas, pasisako, kada grįš“, – džiaugiasi vyras.

REKLAMA

Lukas sako labiausiai mėgstantis žaisti kompiuteriu, jo svajonė – būti programuotoju. Jau dabar jis daug ką šioje srityje išmano, prireikus sutvarko ne tik savo kompiuterį. „Labai norėčiau, kad sūnus mokytųsi, įgytų gerą specialybę, gyventų gražiai. Nedaug ką jam galiu padėti moksluose, priversti taip pat neįmanoma. Vis dėlto nuolat aiškinu, kaip svarbu mokytis, lavintis“, – sako Rolandas.

Lukas pasigiria, kad tėtis nuperka jam viską, ko reikia. Materialiniais sunkumais vyrai nesiskundžia. „Gaunu neįgalumo pensiją, taip pat – išmoką kaip nukentėjęs sovietų kariuomenėje. Lukas gauna našlaičio pensiją, dar jam senelis paliko žemės, kurią nuomojame. Aišku, neišlaidaujame, bet taupiai gyvenant pakanka viskam“, – tvirtina Rolandas.


Rašyti komentarą...
S
Sveta Klaipėda
2019-09-08 20:49:23
Pranešti apie netinkamą komentarą
Šauni istorija. Ačiū. Daugiau tokių.
Atsakyti
-1

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų