Muzika – nuo vaikystės
Zita gimė Anykščių rajone, miškų apsuptame vienkiemyje. „Augau viena šeimoje, bet niekada nenuobodžiavau. Aplink buvo miškas, paukšteliai – žiūrėdavau pro langą, o galvoje dėliodavosi vaikiški eilėraščiai. Pasiimdavau krepšelį, viena pati eidavau rinkti uogų, grybų. Miškas manęs niekada negąsdino, jame buvo ramu ir gera“, – pasakoja pašnekovė.
Nuo mažumės Zita taip pat labai mėgo muziką, šokį. „Tėvelis buvo muzikantas, grodavo vestuvėse, mama – tautinių šokių šokėja. Pamenu, kaip tėčiui užgrojus mano mažos kojytės imdavo trepsėti pačios. Taip, beklausydama ir betrepsėdama, pradėjau groti ir šokti pati. Niekas manęs nemokė. Tiesiog pasiėmiau tėčio armoniką ir pradėjau ja groti“, – atsimena moteris.
Zita šoko, grojo, dainavo besimokydama Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje. Tiesa, muzikos ji nesimokė – vienkiemis buvo tolokai nuo Anykščių, todėl važinėti į muzikos mokyklą mieste jai būtų buvę sudėtinga.
„Baigusi vidurinę, norėjau būti gydytoja. Nuvažiavau į Kauno medicinos institutą, bet čia mane pasitiko... griaučiai. Visada bijojau mirusiųjų, todėl pabėgau į Vilnių, kur pasirinkau buhalterijos studijas, nors niekada apie šią profesiją negalvojau. Baigusi mokslus, gavau paskyrimą dirbti Ukmergėje. Čia ir apsistojau visam gyvenimui“, – pasakoja pašnekovė.
Gyvenimą pakeitė avarija
Zita pasakoja visada mėgusi būti tarp žmonių, bendrauti. Ji daug metų buvo profesinių sąjungų pirmininkė, dirbo kultūrinį darbą, organizavo renginius. Moters gyvenimas pasikeitė po to, kai pateko į avariją – buvo stipriai sutrenkta galva, sužeista koja, kurią medikai iš pradžių norėjo amputuoti. Po ilgo gydymo Z. Sabulienei pripažinta negalia. Dar viena sunkios traumos pasekmė – glaukoma, kuri užklupo šiek tiek vėliau.
Prastėjant regėjimui, moteris nebegalėjo dirbti. Dabar ji gyvena iš neįgaliojo pensijos. „Vis dėlto nesėdžiu sudėjusi rankų, susirandu įvairios veiklos. Lankau būrelius, dalyvauju renginiuose, taip pat groju armonika ansamblyje „Smiltelė“. Su ansamblio nariais daug keliaujame, neseniai apsilankėme Rumšiškėse, taip pat dalyvaujame įvairiuose konkursuose. Kažkada dar ir dainuodavau, bet po anginos operacijos praradau balsą. Dabar tik groju ir rašau eiles. Pirmiau sueiliuoju, o muzika jau gimsta savaime“, – šypsosi Zita.
Moteris pasidžiaugia, kad pagal jos eiles muziką kuria ir panevėžietis kompozitorius Arvydas Griškevičius. Kas dvejus metus Z. Sabulienė dalyvauja Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) rengiamose literatų stovyklose Zelvoje, kur išgirsta nemažai naujovių, pabendrauja su kitais regos negalią turinčiais kūrėjais.
Plati kampanija žiniasklaidoje.
Savivaldybių inicijuoti bendruomenių susitikimai su neįgaliųjų organizacijomis.
Prezidento įsipareigojimas ginti negalią turinčių žmonių teises.
Nuoseklus Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimas.
Nė viena priemonė nepadės, reikia laiko.
Eilės – pranašiškos
Zita sako daugiausiai rašanti apie tėvynę, tremtį, gamtą ir nelaimingą meilę: „Kai dabar perverčiu sąsiuvinius su ankstesnėmis savo eilėmis, matau, kad daug kur tiesiog išpranašavau ateitį, ją numačiau iš anksto. Nežinau kodėl, bet dauguma mano eilių – liūdnos, taip man išeina. Naktį savaime iššoka mintys, ranka jas tarsi pati surašo. Po kurio laiko matau, jog eilėraštyje sudėliotos nuojautos ima pildytis. Tarsi pats likimas vedžiotų mano plunksną.“
Pasak pašnekovės, nuojauta ją gyvenime lydėjo visada. Deja, ji nepadėjo apsisaugoti nuo nesėkmingos santuokos. „Mano jaunystė buvo labai linksma. Šokau, dainavau, manęs visur buvo pilna. Nestokojau vaikinų dėmesio. Vis dėlto tinkamo vyro išsirinkti nepavyko. Santuokoje nebuvau laiminga, anksti likau našle, vienai teko ant kojų pastatyti vaikus“, – pasakoja moteris.
Dėl nevykusios santuokos Zita kaltina pati save: „Tėvai labai nenorėjo, kad tekėčiau už pasirinkto vaikino. Ir pati jo nemylėjau. Suveikė užsispyrimas – kaip čia dabar tėvai man prieštarauja? Niekada nieko nedrausdavo, visada palaikydavo, o dabar – prieš? Išrėžiau mamai – dabar ne Smetonos laikai, kad man ko nors neleistumėt. Taip ir ištekėjau prieš jų valią.“
Anyta jau ištekėjusią perspėjo, kad laimės gyvenime neturės, ragino skirtis su sūnumi, tik jos nepalikti. „Vėliau sužinojau, kodėl mano tėvai buvo nusiteikę taip priešiškai, kodėl perspėjo anyta – jie žinojo apie problemas vyro šeimoje. Maniškiam šizofrenija išryškėjo tik tada, kai jis pradėjo gerti. Paskutiniai penkeri bendro gyvenimo metai buvo tikras pragaras. Vyras triukšmavo, smurtavo. Kentėjau ne tik aš, bet ir vaikai. Tėvams niekada nesiskundžiau, nes buvo gėda. Galėjau jų paklausyti, bet buvau užsispyrusi kaip ožka“, – apgailestauja Zita.
Ji sako greitai supratusi, kad padarė klaidą. Deja, ši klaida buvo lemtinga ir neatitaisoma. Vis dėlto moteris pasidžiaugia, kad santuokoje gimė du vaikai, kurie iki šiol gyvena Ukmergėje. Dukra jau sukūrusi šeimą, padovanojo Zitai anūką, o sūnus, persirgęs sunkia liga, liko neįgalus. Jam teko ištverti ne vieną sudėtingą operaciją. Rūpestis sūnumi gula ant mamos pečių.
Stengiasi išlikti optimiste
Net ir patyrusi gyvenime šilto ir šalto, Zita stengiasi niekada nenuleisti rankų, išlikti optimiste, gyventi visavertį gyvenimą. Ji iki šiol labai mėgsta gamtą, mišką, myli gėles.
Mėgstamiausias jos augalas – jazminai. Juos moteris ne kartą apdainavo savo eilėraščiuose. Tiesa, didžiojoje dalyje jos eilių jazminai asocijuojasi su liūdesiu, nerimu. „Su jazminais susijęs visas mano gyvenimas. Žydint jazminams, vilkėdama baltą suknelę, ėjau prie altoriaus. Vyrą taip pat laidojau žydint jazminams. Jie – daugelio svarbių mano gyvenimo įvykių liudininkai. Dažniausiai šie liudininkai – liūdni. Jie pravirksta kaip eilėraštyje:
Kodėl pravirksta jazminai?
Įžiebk žvaigždes birželio naktį,
Lankyk su burėm debesų.
Tegul jaunystė tęsia šokį,
Svajingoj muzikoj sapnų.
Rytais lakštingala dainuoja,
Ir virpina stygas žiogai,
O mintys narplioja klaustuką,
Kodėl pravirksta jazminai?“
Zita sako daug skaitanti, labiausiai jai patinka poetų klasikų eilės. Jos mėgstamiausi – Bernardas Brazdžionis, Paulius Širvys, Salomėja Nėris, Jonas Strielkūnas. Jai artimi ir kai kurie šiuolaikiniai autoriai, visada perskaito jaunesnės kartos poeto Vainiaus Bako eilėraščių knygas.
Tiesa, moteris pabrėžia, kad dabar skaito tik įgarsintas knygas, reginčiųjų rašto jau nebemato. Z. Sabulienė dalyvauja Ukmergės rajono literatų būrelio veikloje, taip pat LASS Ukmergės skyriaus užimtumo būrelyje. Jos eilės spausdinamos Ukmergės rajono laikraštyje. „Veiklos užtenka ir Ukmergėje, tik reikia norėti ką nors daryti. Deja, ne kiekvieną dieną galiu išeiti iš namų. Būna dienų, kai tenka sėdėti namuose – kai spigina pernelyg ryški saulė ar būna slidu. Mano gyvenimas dabar – pagal galimybes, ne pagal norus“, – kalba moteris.
Ji sako, kad gyventi padeda ir humoro jausmas. „Stengiuosi pasijuokti iš savo negalios. Aišku, norisi ir toliau plasnoti, bet pasitaiko – užkliūvi, virsti. Tada atsikeli ir vėl plasnoji. Negalia – sunkus išbandymas, vis dėlto priimu tai kaip likimo dovaną. Būna ir labai sunkių dienų, ypač kai paūmėja sūnaus liga. Tada nesinori nieko. Vis dėlto greitai išsikapstau. Svarbu nekristi į gilią duobę, iš kurios paskui bus sunku išlipti. Ir visiems žmonėms linkiu daugiau bendravimo ir atvirumo. Kai jautiesi ne vienas, gyventi lengviau“, – sako Zita.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
