Pirmuosius požymius Laura pajuto dar besimokydama mokykloje – prieš pat egzaminų sesiją pradėjo silpti kojos, tačiau ji manė, kad tai streso arba buvusių sportinių traumų pasekmė, mat ji sportavo nuo pat darželio. Iš pradžių tai buvo šokiai, o vėliau, aerobika ir lengvasis kultūrizmas (angl. fitness).
Tad nenuostabu, kad rudenį pradėjusi studijuoti Vilniaus universitete, ji pasirinko kineziterapijos specialybę. Mokslai buvo labai sunkūs, todėl dar kartą užklupus silpnumui kojose, Laura vėl viską suvertė stresui.
„Kai studijavau, iš paskaitų reikėjo vaikščioti toli, iš Čiurlionio gatvės. Aš šlubavau, bet galvojau, kad gal tikrai man vitaminų trūksta, ar nuo streso, ar nuo sporto, gal kokia trauma. Nei aš, nei šeima per daug rimtai į tai nežiūrėjom ir net nežinojom tokios ligos kaip išsėtinė sklerozė. Ir kai neapsikentusi nuėjau pas neurologą, jis pasakė, kad tau reikia vitaminų ir jeigu jie nepadės, tai grįžk“, – pasakoja Laura.
Nediagnozuota liga
Išsėtinė sklerozė – tai centrinės nervų sistemos, tai yra galvos ir nugaros smegenų, lėtinė liga. Išsėtine skleroze serga daugiau nei 1 milijonas žmonių visame pasaulyje. Ligos simptomai dažniausiai atsiranda 20-40 metų asmenims. Moterys serga kiek dažniau.
Liga dažniausiai prasideda galūnių nusilpimu, jutimo sutrikimais, vienpusiu regos pablogėjimu, rečiau kitais reiškiniais. Konkrečios išsėtinės sklerozės priežastys nenustatytos.
Pirmą kartą apsilankiusi pas neurologą, moteris sulaukė patvirtinimo, kad jos jaučiami simptomai – vitaminų trūkumo pasekmė, nes ji nevalgo mėsos. Jis skyrė B grupės vitaminų ir išleido be tolimesnių tyrimų.
Kaip ir sakė gydytojas, suvartojus paskirtus vitaminus moteriai pagerėjo. Keisto jausmo kojose nebeliko. Todėl tik po 10 metų Laura sužinojo tikrąją šių pojūčių priežastį.
„Tai buvo 2011 metais, kai vaikui buvo beveik 2 metai. Reikėjo nuspręsti, ar vaikui darysime sudėtingą operaciją. Kai pradėjome ja domėtis, aš vėl pradėjau šlubuoti. Viena koja, bet labai ryškiai. Aš labai dėkinga auklei, kad ji pasakė: „Laura, nueik pasitikrinti, nueik pas kitą neurologą ir pasižiūrėk, nes taip negali būti“. Galvojau, kad čia vėl nuo streso, todėl pašlubuosiu ir praeis“, – pasakoja ji.
Visą laiką, kol sūnus buvo mažas, Laura jautė, kad jai reikia papildomos pagalbos, todėl pasisamdė auklę. Ji pati labai greitai pavargdavo, net ir po nedidelio darbo krūvio jausdavo nuovargį. Vėliau suprato, kad tai – išsėtinės sklerozės sukeliamas nuovargis.
Netikėta žinia
Tuo metu Laura dirbo trenere sporto klube. Iki vaiko gimimo ji vedė aktyvias aerobikos treniruotes, tačiau jam gimus šiek tiek sulėtino gyvenimo tempą ir pradėjo vesti pilateso ir kalanetikos užsiėmimus.
„Po gimdymo aš vedžiau jau lėtesnes treniruotes, tad dėl šlubavimo net neėmiau biuletenio. Nuėjau į kliniką, padarė magnetinio rezonanso tyrimą. Jis aiškiai parodė daug išsėtinės sklerozės židinių: naujų, senų, aktyvių ir neaktyvių. Tyrimus dariausi privačioje klinikoje, tad gydytoja man pasakė, kad sulaukčiau visų tyrimų rezultatų ir kitą dieną gulčiausi į ligoninę“, – prisimena moteris.
Ši žinia Laurai buvo tikras smūgis. Ji negalėjo suprasti, kaip ji, sveika ir dirbanti moteris, jau kitą dieną turi gultis į ligoninę. Ji nusprendė nepaisyti šios rekomendacijos ir pasikonsultuoti su dar keliais medikais. Visi tyrimai rodė išsėtinę sklerozę, todėl susitaikiusi su ta mintimi, ji galiausiai atsigulė į ligoninę.
„Ta savaitė buvo pragariška: darė nugaros procedūrą, po kurios man be galo skaudėjo galvą. Iš tiesų, tą savaitę aš blankiai ir atsimenu“, – teigia Laura.
Baimė prisipažinti apie ligą
Nustačius diagnozę, Lauros gyvenimas pasikeitė: ji suprato, kad negali dirbti tiek, kiek normalus žmogus. Tą patį jai kartojo ir medikai.
„Galvojau, gal man reikia dirbti kitokio pobūdžio darbą, būti daugiau su šeima, gal daryti kažką kitaip, nes fiziškai daryti tiek daug nebegaliu. Ta liga buvo stabdis. Dirbau sporto klube, tad iš pradžių net bijojau sakyti, kad sergu, nes tuo metu buvo sveiko žmogaus kultas. Ir aš galvojau, kaip sporto klube aš būsiu tokia serganti.
Iš pat pradžių buvo labai baisu, nes iš daktarų nebuvo tokio palaikymo, kad judėk ir kažką daryk. Mano profesija – kineziterapeutė, dirbau sporto klube, o staiga – išsėtinė sklerozė ir žinia, kad galiu nebepaeiti. Visi daktarai sakė: „keisk profesiją“, – atvirauja Laura.
Moteris mano, kad pats geriausias dalykas buvo tas, kad ji turėjo judėti, nes privalėjo grįžti į savo įprastą darbą. Grįžusi ir toliau vedė treniruotes, tik ne tokias judrias.
Paskui moteris pradėjo dirbti Žydrūno Savicko sporto klube. Ten, kartu su stipriausiu pasaulio žmogumi, darė paskaitą žmonėms, sergantiems išsėtine skleroze, kur Laura pasakojo apie savo potyrius sergant šia liga, o Žydrūnas, apie savo patirtas traumas. Po to jai padidėjo pasitikėjimas savimi.
„Dabar aš dirbu „Impuls“ sporto klube, vadovai į mano ligą žiūri labai tolerantiškai. Buvo seminaras, skirtas naujokams, ir reikėjo daryti treniruotę kartu su visais. Man niekas nesakė: „Laura, o dabar eik pasėdėt“, sakė, kad daryčiau viską pagal savo jėgas. Dabar tikrai keičiasi žmonių požiūris. Vadovai bando gilintis, domisi, kas yra išsėtinė sklerozė“, – šypteli ji.
Sugrįžimas į pilnavertį gyvenimą
Nors sportuoti ankstesniu pajėgumu Laura negali, tačiau ji stengiasi nuolat palaikyti fizinį aktyvumą. Kasdien ji stengiasi pravesti porą asmeninių arba grupinių treniruočių. Taip pat kelis kartus treniruojasi treniruoklių salėje bei lanko šokius, nes jie gerina smegenų veiklą ir tai yra mėgstamiausia jos veikla.
„Stengiuosi judėti kiekvieną dieną, bet nepersistengti. Ir visai neseniai pagalvojau, kad noriu grįžti į šokius. Susiradau trenerę Gaudrę. Kai atėjau į asmeninę treniruotę, aš jai pasakiau, kad pažiūrėkim, kas gausis.
Aš anksčiau šokau, bet po to susirgau išsėtine skleroze ir man su pusiausvyra nėra taip gerai, kaip seniau, ir ištvermės nežinau, kiek turiu. Man viskas pavyko ir buvau labai laiminga. Taip aš grįžtu į pilnavertį gyvenimą“, – džiaugiasi ji.
Žinia apie Lauros treniruotes sklinda iš lūpų į lūpas: į ją kreipiasi išsėtine skleroze sergantys žmonės. Daugelis jų turi judėjimo sutrikimų, todėl dažnai atkreipia dėmesį į save sporto klube ir pritraukia žvilgsnius. Juos kartais jaučia ir pati Laura, tačiau moteris pabrėžia, kad keistų žvilgsnių vis mažėja, o vietoj to padeda sunkiau judančiam žmogui lipti laiptais ar pareguliuoti treniruoklį.
„Iš tikrųjų kiekvienas truputį su baime ateina. Tai yra sporto klubas ir anksčiau buvo įprasta, kad sporto klube renkasi tik gražūs ir sveiki žmonės. Dabar tai pasikeitė: sporto klube sportuoja ir vaikai, ir pensininkai, ir ploni, ir stori. Bet kai ateina žmogus, kuris yra sunkiai vaikštantis, su keistais judesiais, žmonės atsisuka.“, – sako Laura.
